Šių metų pavasaris man ypatingas. Pagaliau po daugelio metų triūso renkant informaciją, tekstų rengimo ( beje, jie taip ir liko ne visai tobuli), pavyko išleisti brangiausio man Butėnų kaimo istoriją, sugulusią į knygą „Butėnai. Gimtojo kaimo istorija“. Kaip tai įvyko, kada ir kodėl aš leidausi į tėviškės kaimo pažinimo nuotykį, kuris vis dar tęsiasi? Ar galėjo būti kitaip?
Apie knygą
Ji man – tarsi Šventojoje sugauta žuvis. Gal nelabai vykęs palyginimas? O gal labai tikslus, nes tą žuvį gaudžiau, nors su ilgomis pertraukomis, tačiau su didžia kantrybe ir išmone labai ilgai. Ji švyti dangišku šviesumu. Viršeliui panaudojau didžiosios kaimo vinkšnos, mylimiausio, gražiausio medžio, vaizdą, turėdamas galvoje, kad privalėtume medžius mėgti, mylėti, saugoti, kaip mūsų senoliai darė. Nugarėlėje – didysis gandralizdis, keli gandrai, XIX amžiaus pradžios Butėnų kaimo verpstės ornamentų fone. Tai kreipia mintis į poetišką, menišką senovę, kaimo vardo kilmę ( gandras senybiškai – „bucėnas“), ir teikia gaivią viltį, kad sodžius neišnyks – juk gandrai atneša vaikus.
Knygos formatas didesnis nei įprasta, ji sveria 1174 gramus, tad yra ką paimti. Daiktas. Popierius, net tekstui, parinktas kokybiškas, blizgus – 335 puslapių teksto, raidės didesnės nei įprasta – patogu iš arti nebematantiems. Net 61 puslapis su iliustracijomis – net 153 vaizdai, tad nenuobodi bus ir paveiksliukų mėgėjams. Tačiau knygos šerdis – daugiaplanė, per kelis amžius besitęsianti kaimo istorija.
Knyga spausdinta leidykloje – spaustuvėje „Utenos Indra“, jos tiražas – 250 egzempliorių. Visiems prisidėjusiems didžiai dėkui.
Lemtingas sekmadienis
Apie tai dabar sakoma: „Ieškoti savęs“. Tad baigęs mokyklą, atbuvęs sovietinėje kariuomenėje skendėjau nežinioje. Man labai nesisekė suvokti, ko noriu, ko imtis. Svajonių buvo, bet pritrūkdavo ryžto ir dar pasilikau namie, kelerius metus nerūpestingai gyvenau Butėnuose, dirbau kolchoze. Jei tuo metu būčiau pakėlęs sparnus ir išmovęs kur nors į miestą dirbti, mokytis, siekti apčiuopiamos karjeros, gal Butėnų istorijos būtų niekada nebuvę.
Vieną sekmadienio vidurdienį, jau buvau gerai išsimiegojęs – juk šeštadienį buvau Svėdasuose šokiuose ir sugrįžau jau po vidurnakčio, kaip dovaną gavau nedidelį klausimyną. Motina man padavė ploną mokyklinį sąsiuvinį, kuriame buvo įrašyta keletas Butėnų istorijos faktų: vardo kilmė, vietovardžiai, dar šis tas bei nedidelis lapelis su keliais klausimais. Mat dirbdama mokytoja Butėnų pradinėje privalėjo parengti nors nedidelį kraštotyrinį darbelį – toks buvo nurodymas iš rajono. „Gal bus įdomu?“ – tik tiek man tepasakė. Sudomino, tad jau tą pačią dieną, gerokai po pietų, nuėjau pas artimiausią vyresnio amžiaus kaimynę Liudą Kazlauskaitę – Vilutienę iš 1904 metų. Tad ji ir tapo mano, kaip Butėnų istorijos tyrinėtojo, krikštamotė.
Mokovai
Laikas tebebuvo sustingęs, nors valdžioje jau buvo Gorbačiovas, bet didysis Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs. Tas laikas buvo ir labai palankus man, tyrinėtojui: atėjo ruduo, žiema, ilgi vakarai. Patobulinęs, gerokai išplėtęs klausimyną, pas L. Vilutienę ėjau kelis vakarus. Po to, jau „užsikabinęs“, užrašinėjau iš dar kelių sodžiuje gyvenusių panašaus amžiaus mokovų nuotykius, ne tik istoriją bet ir etnografiją, į magnetofono juostelę įrašiau dainų. Nuosakios moterys – Konstancija ir Liudvika Žvirblytės (Motiejūčios), Sofija Pakštienė, Emilija Juzėnienė, Elena Valuntienė ir vyrai, tikriausi XX amžiaus sodžiaus praeities ekspertai – Vincas Mikėnas ir Zenonas Valunta. Kazimiera Kazlauskienė jau gyveno pas sūnų Vilniuje, tad pas ją nukeliavau, kaip jau daugybę kartų keliavau į įvairias Lietuvos vietas ieškodamas butėniečių ir rankiodamas jų saugomus istorijos trupinėlius. Taip suradau, surinkau lobį. Tokių žmonių buvo kelios dešimtys, apie mūsų bendravimą, tų žmonių likimus būtų galima parašyti ne mažesnę knygą nei ši. Tai paminklas jiems visiems. Atvežęs knygas į Butėnus aš aplankiau juos kapinėse, padėjau knygą ant Atgimimo aukuro, po to apnešiau aplink kapus, tarsi čia besiilsintiems sakydamas, kad jau parašiau.
Bandymai
Taip jau nutiko, kad taip intensyviai pradėta rinkti informacija gulėjo nenaudojama labai ilgai. Nors buvau pradėjęs krapštyti veik prieš dešimtmetį, po išgyvenimų, priminusių, kad gyvenimas nėra begalinis, gali pasibaigti bet kurią akimirką ar tiesiog nutrūkti, taip ir neįvykdžius suplanuotų darbų. Rašyti sekėsi sunkiai, kartais jį galiu palyginti su kopimu į kalną, kai visai nenori į jį kopti. Tai vyko su pertrūkiais, kai kas pasiliko ranka rašytuose rankraščiuose, tuos lapus spausdino ne viską gerai iššifravusios samdytos rinkėjos. Vėliau rašytus skirsnius jau spausdinau pats ir pagaliau suvokiau, kad daugiau tempti, kažko laukti nebėra prasmės. Kai knyga jau buvo baigta, surinktos reikalingos lėšos ir jau buvo rengiamasi spausdinti, spaustuvėje „Utenos Indra“ prasidėjo kiniškojo gripo epidemija. Tiek ilgai delsus, teko skubėti, nes rodėsi, kad pasaulis gali sugriūti…
Rankraščiai nedega
Prieš šimtą metų siautusią ispaniškojo gripo epidemiją visi mano didieji Butėnų istorijos mokovai buvo pergyvenę, kaip pergyvenę du karus, pokarį, kitas negandas. Žinia buvo pernešta ir perduota į mano rankas. Su tikėjimu, kad kada nors ji pasklis ir pasieks kiekvieną butėnškį, Butėnus mylintį, krašto istorija besidomintį žmogų, kad bus pastatytas tiltas, kuris bus tvirtai nutiestas per nežinomybės upę. Iš praeities kranto į viltingą dabarties bei ateities krantą.
Kalbu apie viltį. Apie viltį, kad man pasiseks užbaigti rašyti ir išleisti kitus darbus apie Šventosios pakrančių žemę, platesnes apylinkes – mano karalystę, kurią vadinu Dausuva. Žemę tarp Svėdasų ir Vyžuonų, žemę, kurioje nuo seniausių amžių gyveno ir mano protėviai, juk mano močiutė buvo nuo Svėdasų, senelis iš Vyžuonų, o tėvas užaugo Jononių dvare. Prie pat Butėnų, anoje pusėje upės. Lygumų pasaulį, kitokio krašto istoriją pažinau iš savo motinos tėvų prie Troškūnų. Iš šių žmonių aš paveldėjau viską, ką turiu geriausia, o knygą skyriau savo tėvams Irenai ir Antanui Guobiams, kuriems dėkingas už laimę būti Butėnuose.
Kokia tai knyga?
Ją galima pavadinti monografija. Kaip ir medis, kūrinys prasideda nuo žemės, šaknų. Tad pirmiausia rašau apie upę Šventąją, kalnelius, slėnius ir kitas vieteles, apvaikštau tą žemę, atveriu per vietovardžius jos veidą, supažindinu su vieta, kur ir vyksta aprašoma istorija. Ji, ta knyga – tarsi medžio kamienas su daugybe šakų, tik kai kurios nudžiūvusios, nes jų gyvasties neišsaugojo atmintis.
Kas įdomiausia? Matyt, XVII amžiaus dvaro, stovėjusio ant Bobakalnio, inventoriai, juose minimos senosios sodžiaus giminės – Pakštai, Ožiai – Kazlauskai, Žvirbliai. Po to gyvenimas caro laikais, žemės dalijimas į vienkiemius, plati ir išsami mokyklos Butėnuose istorija. Manau, kad neblogai pavyko parašyti apie pokarį, garsesnius butėniečius, išskirtinos liaudies meistro Zenono Valuntos, fabrikanto Antano Šukio, terpentino fabriko kūrėjo Butėnuose, mokytojos Liudos Žvirblytės, Juozo Tumo – Vaižganto krikšto tėvo Augustino Žvirblio, sodžiaus „bankininko“ Povilo Prūso – Galo biografijos. Tiesiog nenoriu nieko išskirti, visi yra svarbūs ir įdomūs. Aprašiau ir amatininkus, kultūrinį gyvenimą, unikalų Butėnų etnografinį teatrą, šiek tiek kolchozo laikus, pateikiau labai daug smulkiosios tautosakos.
Pateikdęs knygą visuomenei, tarsi patenki į vertinimo laiką, kartais net į teismą. Juk skaitytojas suras klaidų, gimtosios kalbos žinovas – gal ir visai nemažai vartosenos nesklandumų, bus ir faktinių klaidų. Spaustuvėje su tekstais darbavosi ir korektorė. Kas sutrukdė klaidas pamatyti laiku? Čia jau burtas, paslaptis ir pamoka ateičiai. Gal kai kam ir kai kurių įvykių pateikimas gali atrodyti kitaip, tačiau dirbau iš širdies, ieškojau tikros tiesos, teisingumo. Jei ką papiktinsiu, tai atsiprašau.
Kas toliau?
Didi padėka knygos rėmėjams – jų sąrašą surasite knygoje. Ypatingai noriu padėkoti Augenijui Pakštui, jo broliui Virginijui, kurie parėmė patys pirmieji, itin brangūs smulkieji rėmėjai: kuo jų daugiau, tuo stipresnė visuomenė – bendras darbas, bet svariausi – stambieji. Džiugu, kad sulaukiau paramos iš žmogaus, kuris veik niekuo nesusijęs su Butėnais – tai Arvidas Neniškis, valdantis kompaniją „Expertus Vilnensis“. Dėkingas svariai parėmusiam Petrui Baronui iš didžiosios Butėnų Baronų giminės, po daugelio metų sugrįžusiam į tėvų ir protėvių žemę, kurią atgaivino, pakeitė jos veidą. Manau, kad jei kruopelytę iš savo aruodų jis skirtų dažniau, tai būtų galima Butėnų labui padaryti labai daug. Tikiu, kad taip ir bus.
Taip jau atsitiko, kad naujųjų amžių istorijos knygoje „Butėnai“ ne tiek ir daug. Todėl galvoju apie antrąją knygą, ją jau pradėjau rašyti, kurioje žadu pateikti 1950 – 2020 metų istoriją su smagiais ekskursais į gilesnę praeitį. Žadu aprašyti to laikotarpio, kuriame gyvenau, kurį patyriau, savosios kartos Butėnuose istoriją. Tad lėšos, surinktos už pirmąją knygą, bus panaudotos antrajai, o jei viskas gerai seksis, tai pastūmės į naujų knygų-istorijų -„Žaliosios“, „Žemės į vakarus nuo Vyžuonų“, „Šventosios upės“ – skrydį.
