Didžios tiesos ieškantis menininkas nuo Šventosios

Daugiau nei prieš devyniasdešimt metų Šaltiniuose – kaime pačiame Svėdasų parapijos pakraštėlyje, prie Šventosios upės, gimęs, augęs, mokyklon Butėnuos ėjęs, paauglystėje po klastingos ligos girdėti nustojęs, piešti pradėjęs, fotografuoti mėgęs, senųjų dievdirbių dvasios paliestas „Skiedryno dainas“ dainavęs, daugybe kryžių, koplytstulpių, kitokių ąžuolinių paminklų Aukštaitijos ir kitų Lietuvos kampelių sodžius, miestelius, kapines papuošęs, gyvenimo prasmės visą amžių ieškojęs, dabar tarsi nusiraminęs, viską suvokęs, susitikimo su Viešpačiu belaukia. Tai liaudies meistras Stasys Karanauskas.
Jo ankstyvosios kūrybos piešinių paroda, kurioje daugiausia mieliausieji Šventosios upės ir jos pakrančių vaizdai, ne taip seniai Svėdasų meno galerijoje eksponuota buvo. Ir pats meistras – tikriausia legenda – iš savo namų netoli Inturkės atvykęs buvo.

Sugrįžimai į tėviškės žemę

Didysis meistras, peržengęs devyniasdešimties metų ribą, išsitarė, kad tarsi viskas ir baigta, laikas, skirtas žemėje praėjęs, tačiau dar dažnai į praeitį vis atsigręžia, dažnai joje slypinčių paslapčių ieško. Mielai leidžiasi į atsiminimus, kuriuose gyvena stebuklingas, milžiniškomis vinkšnomis iš tolo mojantis vieškeliu pravažiuojantiems Šaltinių kaimas. Kaimas, kuriame iš senovės nebuvę nė vieno šulinio, visi puikiausią vandenį gėrę iš gaiviųjų versmių – šaltinių. Buvo laikas, kad be baimės ir iš šalia pratekančio Narunčio upelio ar ir kur kas didesnės Šventosios atsigerdavo.  Pasakoja senolis apie stebuklingas naktis, kuomet, išėjęs į tamsos gaubiamą kaimo gatvę, žvalgydavosi į melsvų galaktikų dugne žibančias žvaigždes, kuomet kildavo nuo Šventosios ūkai, kurių baltume sunku būdavo įžvelgti takelį. Porina apie rytmečius, kurie įstrigo per langus smingančia saule, dūmo kvapu ir vikriais motulės žingsniais, kai ji, prie krosnies triūsinėdama, lietuvišką, mielą širdžiai dainą niūniuodavo ar giesmę šventą giedodavo… Atminties ūkuose tebeaidi žodžiai apie rūtelių darželį, apie nuolat žmogų aplankantį saldų, nors nežinomą ir baugoką ilgesį…
Kaimo papėdėje sruveno Šventoji, švelniai sukdama pro melsvus šilus vingiais, plaudama statų smėlio krantą ties Pagriauže, šniokšdama slenksčiais Akmeninėje, rimstanti ties Narunčio intaku. Atsiminimų pynėse – žuvų gausybė, kurias žvejai tinkliukais, bučiais, samčiais gaudydavo, marguolės lydekos, sprunkančios į melsvas sietuvas, paslapties melodijas linguojančios sraunumų žolės ir milžiniškas šamas, kartais iš gelmės šaukiantis kiemsargio šuns balsu. Įsižiūrėjęs į atminties vandenis, ėmęs teptuku piešinius ant kartono, drobės lieti, o pirmiausia nupiešė Šventąją. Tokią ramią, malonią prie Žaliosios, po to –  ir Pagriaužės šviesų, statų krantą, nuo jo į upę besiritančius bekelnius vaikus. Taip smagu būdavę bėgti, kūlversčiais virsti, gelmėn verstis, gaivintis. Meistro teptukas fiksavo aną pasakų pasaulį, kuris pradingo laiko ūkuose.
Įstrigo jam ir ta šilta vasaros diena, kai Šventąja pasroviui leidosi kelios spalvingos baidarės. Tikriausiai čia ir buvo garsieji Lietuvos upių ir kitokių vandenų tyrinėtojai, profesoriai Steponas Kolupaila ir Kazimieras Pakštas su bičiuliais. Atsargiai jie per Akmeninės vartus leidosi, o sodžiaus vaikams šitoks įvykis nepaprastas buvęs: keisti laiveliai, keisti, miestų ir pasaulio paslaptimi dvelkiantys žmonės…
Smagiausia būdavę po apylinkės šilus, kalnelius bėgioti. Tai šen, tai ten pilkapiai, keliose vietose Pirmojo pasaulinio karo apkasų liekanos, paslaptingi akmenys, kurių garsiausias Sausojoje apydėmėje, šalia smėliakelio, dunksojęs. Sakydavę, kad tai senovės apeigų akmuo, kad tai nepajudinama Jononių ir Butėnų dvarų žemių riba.
Piemenys, gyvulius pulkan suginę, tiems sugulus ir romiai gromuluojant, ant akmens nugaros risdavosi, žaisdavo ar net ugnelę sukurdavo.  Nebeliko to akmens, iš jo ir daugybės apylinkės didžiųjų akmenų pagaminta skalda į naują vieškelį sugulė – skaldė tuos paslaptinguosius riedulius be gailesčio. Kaip be gailesčio ūkininkus į kolchozus varė, o paskui ir iš vienkiemių į gyvenvietes gujo. Kolchozlaikis meistro paveiksluose taip pat romantiškais potėpiais pažymėtas: žalsvoje paslaptyje rieda nedidelio arkliuko tempiamas vežimaitis su didele statine, kurioje – iš upės vežamas vanduo gyvuliams girdyti, o arkliuką ragina būsimasis dailininkas. Daug jau laiko Šventąja žemyn nutekėjo, tačiau kaip laiškai iš amžinybės S. Karanausko paveikslai pasiliko, kad liudytų nutekėjusį laiką ir žmones.

Ąžuolinės dainos

Apylinkės žmonių portretus išmaniai pieštuku piešęs, fotografavęs, tuos portretus į savo pieštus vaizdelius – vinjetes su upės, beržynų vaizdais –  įdėdavo, nuo tuometinių madų neatsilikdavo, su broliu įvairias kaimo gėrybes gabendavo į Vilnių parduoti, mažuoju ir didesniu traukiniu iki sostinės nukeliaudavo, kad valdžia nesikabinėtų, kolchoze darbavosi.  Persikeitė kaimas, laisvei gimęs jaunuolis vergo dalią jausti ėmė, todėl ir iš tėviškės iškeliavo. Nors, pasak senųjų papročių, tėviškė juk vyresniajam broliui Napoleonui likti turėjo. Taip ir atsitiko.
Pasak biografų, drožti S. Karanauskas  pradėjęs apie 1958 metus, kuomet vedė ir apsigyveno Galelių kaime, netoli Utenos. Sekėsi, tad greitai įsidarbino meistru – drožėju liaudies meno įmonės „Minija“ dirbtuvėse Utenoje, jau tuomet bičiuliavosi su Utenos muziejininkais, tad tenai pradėjo dirbti fotografu, tačiau didysis talentas visa grožybe atsiskleidė, kuomet pradėjo tašyti šimtamečius ąžuolus, kurti ilgaamžius sakralius ir pasaulietinius paminklus. Bene pirmieji – stogastulpis Jonui Biliūnui šio rašytojo muziejaus kiemelyje Niūronyse, stogastulpis rašytojo Antano Žukausko – Vienuolio gimtinėje, taip pat įstabus paminklas Juozui Tumui – Vaižgantui jo vardu pavadintos gimnazijos Svėdasuose kiemelyje, paminklai 1863 metų sukilėliams – Povilui Červinskui Užlajuose ir kun. Antanui Mackevičiui Svėdasuose. Mano tėviškės kaimą – Butėnus –  papuošė antkapinis Liūdinčios motinos ir gulbėmis skriejančių jos vaikų paminklas Cecilijai Pliupelienei. Žmonėms į sielas beldžiasi ir taurias mintis žadina Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis prie Narunčio upelio,  jubiliejinių 1990 metų kryžius senosios kaimo gatvės gale. Įsimintini, įspūdingi ir kiti meistro darbai: paminklas kun. Petrui Liepai Vyžuonų bažnyčios šventoriuje, puikus, šventųjų skulptūromis padabintas paminklas Šventupyje ir šviesiausio veido Švč. Mergelės Marijos atvaizdu spindintis paminklas Šaltinių kaimo kapinėse. Ypatingas paminklo grakštumas, meistro talento įkvėpta gyvybė  ir prasmingi žodžiai, pažymintys, kad šį paminklą savo rankomis padarė mylintis sūnus, večia stabtelėti, nurimti, grožėtis.

Žodžio galia

Tačiau, matyt, pačią didžiausią meilę tėviškei S. Karanauskas atskleidžia savo kūrybos eilėmis. Man gražiausia jo poema „Šaltiniai“. Kaip gražiai skaitytojas vedamas į praėjusio laiko šviesą – Šventosios upės slėnį gaubiančio rūko pridengtu takeliu, ten, kur pasakiškais šešėliais stūkso seno gatvinio Šaltinių  kaimo trobesiai. Didžiuliai, veik dangų remiantys medžiai, stebuklingų šešėlių pataluose stūksančios šimtametės vinkšnos. Rytas, saulė šviesos spinduliu slysta per trobos aslą, kvepia dūmu ir motulės kepamais blynais, o bundančiame pasaulyje tyliai skamba lietuviška daina – Vienužio, kunigo Antano Vienažindžio žodžiais prabylanti, jo mėgiamiausioji  „Vai gražus, gražus, rūtelių darželis…“
Toliau – pratrūksta stebuklingojo vaikystės pasaulio vaizdai : dūzgia bitės, darbuojasi vyrai ir moterys, užklysta varinius indus taisantis Jurgis Vilutis – Tatuliukas iš Butėnų, istorija tęsiama jo lūpomis. Plaukia, vyniojasi pasakojimai senesnių vyrų: apie caro laikus, apie arkliavagius ir kaimo vyrų ryžtą juos sutramdyti. Smagiai prikultą arkliavagį, nuvestą į Vyžuonas policininkui, kuris irgi dar pašventino niekšelį bizūnu. Apie avių vagį iš Butėnų, kuris, Jononių vyrų pašventintas, likusį gyvenimą vaikščiojo pasiremdamas lazdomis. Apie upės stebuklus – srauniąją Akmeninę, ten į šuns panašiu balsu triukšmaujantį milžinišką šamą, valtelėmis srove žemyn besileidžiančius ir tinkliuku žuvį gaudančius žvejus, apie sielininkus, į patvinusios upės pinkles pakliuvusį žydelį, apie sodžiaus inžinierių Juozą Rimkų, kuris, sūnui malūną Žaliojoje ir visą ūkį valdyti atidavęs, mėgavosi mūro statyba. Jis su pagalbininkais ir Šaltinių kapinaites tvora apjuosė, koplytėlę sumūrijo, jos rūsyje kriptas visai giminei įrengė, bet pats tolimame Sibire amžinybės laukti pasiliko. Apie svaigias naktis, jau rudeniop, kuomet pro vinkšnų vainikus blausiai spindinčių melsvų galaktikų dugne mirga žvaigždės, kuomet didžios paslapties link kyla ir žmogaus mintys…

Eilės…

Skaičiau poemą „Šaltiniai“ daugybę kartų, tračiau vis atsiverčiu ir  kūrėjo žodžių vaizdais gėriuosi – juk taip gražu, jautru, paveiku:

Prieš ūkaną ateinančio rytojaus
Varpų aidai atplaukia tolimi –
Nustebęs, juos girdėdamas dūmoji:
Vos jaučiasi jų tonai nelaukti.
Rūkų rūkai lyg patalas užklojo
Šaltinių slėnį, upę ir miškus,
Kad vos takelį dar matau po kojų,
Ir tas neatpažįstamai blyškus…

Apydėmė sausoji už Narunčio,
Plačiu Šventosios apjuosta vingiu.
Daubotos lankos kreivą Klyvį riečia,
O galas pievų pilnas akmenų.
Didžiausias jųjų kaipo ženklas buvo
Rubežiaus didžio dvaro Jononių.
Akmuo šiluma tebesruvo
Pagoniškos žinyčios pelenų.

Raides ganyti mažumą pradėjęs
Į pasakų knygelę jau kimbu.
Randu: po žmones Dievas vaikštinėjo,
Dorovės mokė ir gerų darbų.

Jau sutemos vakarės slenka tykios
Ir paukščiai rimsta medžių drevėse
Viršum kiemelio siauro plačios vinkšnos
Atsiveria baugi dangaus gelmė.
Ten Šienpjovių žvaigždynas tyliai spingsi
Melsvai blankių galaktikų dugne…

Tikrosios tiesos ieškojimai

Tikėjimas, religija, gyvenimo prasmė, likimo ir žmogaus galių stebuklai… Krikščionybę perpratęs susipažino ir su kitomis pasaulio religijomis. Ką surado – viskas labai panašu: tie patys motyvai, panašios istorijos, panašus mokymas, virš kurio pleveno to vienintelio didžiojo Dievo Tėvo dvasia. Atėjusi senatvė atnešė ramybę, juk veik ko tikėjosi, siekė, – atliko, įsitikinęs, kad ir miręs niekur nedings, tebebus didžiojoje pasaulio dvasioje ir materijoje. Jam labiau tinka rytietiška pasaulio suvokimo filosofija. Mėgsta ir pats ieškoti, surasti įvairiausių įdomybių. Patyrė, kad kiekvienas paveikslas, rankraštis, net atspausdintas tekstas skleidžia didesnę ar mažesnę energiją. Įdomiausia, kad energija pasilieka, net tuos tekstus atspausdinus.
Knietėjo ir lemtį pergalėti. Šį atkaklų žmogų vos dvylikos metų ištiko didi nelaimė – po sunkios ligos neteko klausos, tad visą likusį ilgą laiką teko gyventi įsivaizduojamų garsų pasaulyje. Garsų nebūtis suteikė galimybę daugiau matyti ir daugiau jausti liečiant, uodžiant. Visuomet gebėjo ir geba susikalbėti – jam parašo ant lapelio ar tiesiog pavedžioja pirštu ant delno, daug ką sugauna iš judančių lūpų. Kadaise negalėjo naudotis telefonu, tačiau, atsiradus mobiliajam, jį puikiausiai išnaudoja – bendrauja rašydamas laiškus. Niekuomet nepraranda vilties – smalsumo ir tikėjimo genamas, buvo nukeliavęs pas Said Babą. Kaip aplinkiniai užsimena – tikėjęsis, kad tas išmintimi ir tikriausiais stebuklais garsėjantis žmogus sugrąžins klausą. Tačiau pasiliko kaip buvę – matyt, tokia Dievo valia.