Laikraštyje „Anykšta“ šį šeštadienį kviečiame skaityti žurnalisto Vidmanto Šmigelsko apybraižos „Kaip mes išsivaikščiojome…“ tęsinį apie tarnybą tarybinėje kariuomenėje.
„Pirmosiomis dienomis, auklėjamajam procesui mus rikiuodavo kone kas vakarą. Paskui vis rečiau ir rečiau… Kai šalia nebūdavo senių, abu „čerpakai-botanikai“ mano šaukimo kareivių akivaizdžiai vengė – mūsų buvo gal 10 ir dauguma – tvirti kaimiečiai. Tačiau „čerpakų“ neskriaudėm – viena vertus, supratom, kad jų „darbas toks“, kita vertus, jei paliesi „čerpaką“, tai paskui tave „seniai“ suspardys…
Jaunų kareivių mušimas atrodytų vulgarus ir visai beprasmis. Juolab kad paprastai niekas neaiškino, kodėl tave muša, mušdavo ir tiek. Taip reikia, toks gyvenimas… Tik dabar bėgant metams supratau, kad mušimas ir „diedovščyna“ buvo sovietinės kariuomenės tvarkos pagrindas. Karininkams nereikėjo sukti galvos dėl mūsų, nes patys save valdėme. Kazarmos ir jų aplinka visada buvo švari, lovos paklotos, drabužiai – tvarkingi. Ir tą tvarką diktavo ne karininkai, o „diedovčynos“ mechanizmas. „Seniai“, kad patvirtintų savo statusą, duodavo užduotis „čerpakams“, o šie, kad patys negautų į skūrą, turėdavo versti dirbti jaunus kareivius. Jei ne „diedovščyna“, būtume mirę iš nuobodulio ar nuo choleros…“, – prisiminimais dalijasi V.Šmigelskas.