Dievo pagalba gali būti visokia – tereikia ją pastebėti („Aukštaitiškas formatas, Nr. 90)

Anykščių rajono pakraštyje, Traupio miestelyje, gyvenanti Petronėlė Janulienė – pavyzdys visiems, norintiems neprarasti tikėjimo. Aštuoniasdešimties metų sulaukusi moteris, gyvenusi sudėtingomis sąlygomis, – itin šviesaus proto ir stiprios sveikatos: kiekvieną dieną ji eina į darbą – į Traupio bažnyčią, kurią neatlygintinai puoselėja bemaž penkiolika metų. Moteris, viena pati užauginusi šešis vaikus, stebisi šiuolaikinių šeimų skundais, esą vieną atžalą auginti yra nepaprastai sunku…

Tikintiems Dievas visada atlygina

Visas P. Janulienės gyvenimas nuo pat gimimo nebuvo rožėmis klotas. Ne vienas, talžomas likimo, net ir būdamas tikintis, susipyksta su Dievu, nebetiki, kad galima sulaukti pagalbos iš aukščiau. Tačiau ponia Petronėlė – ne tokia. Ji mano, kad kuo sunkiau, tuo daugiau išbandymų Dievas siunčia, o tuos išbandymus turi pereiti.
„Kuo sunkiau, tuo labiau glauskis prie Jo, prašyk pagalbos, melskis, kalbėk su Juo, bendrauk. Ir dabar būna, kai man sunku, ateinu į bažnyčią, prieš Altorių atsiklaupiu ir kalbuosi su Juo: Tu matai mane, Tu žinai mane, nuo galvos iki kojų pažįsti. Matai, kaip aš kenčiu. Taip savais žodžiais meldžiuosi. Aš du kartus esu Jo ženklą gavusi, – pasakojo P. Janulienė ir prisiminė du įvykius, kuriuos ji vadina ne kitaip, kaip Dievo malone. – Niekada nebūdavo daug tų pinigėlių, kai vaikai pradėjo iš namų išvažinėti mokytis – o iš karto trys išvažiavo – reikdavo visiems jų įdėti. Nė vieno vaiko nepaleisi be pinigų: iš ko jis gyvens visą savaitę? Aš visada galvodavau: ir kas, kad atiduosiu? Tuoj bus alga, už pieną gausiu, vaikų pinigus atneš. Aš gi namuose sėdžiu, man nieko nereikia. Ir atiduodavau tuos pinigus. Kartą einu aš iš fermos namo, vaikai kaip tik buvo išvažiavę. Einu ir galvoju: visus pinigus atidaviau, namie nėra nė kiek, o alga bus tik po savaitės. Kaip bus? Atvažiuos vaikai… Gerai, jei iki sekmadienio sumokės algą, o jeigu po sekmadienio? Ką aš vaikams duosiu? Man taip sunku pasidarė, einu ir verkiu…
Palei kelią buvo tvora užtvertos kolūkio karvės. Pažiūrėjau į tą pusę – nejaugi ant tvoros pinigai? Negali būti, kas galėtų pinigus mėtyt? Perlipu per griovį – 100 rublių ant tvoros! Ačiū, Dievuli, Tavo pagalba man! Aš parsinešiau tuos šimtą rublių ir turėjau ką vaikams įdėti.
Kitą kartą važiavau į Anykščius apipirkti vaikų, taip pat išleidau visus pinigus. Tada buvo žiema, daug sniego, einu galvą nulenkus, galvoju, kaip reiks gyvent. Ir pusny, lygiai taip pat, pamačiau šimtą rublių. Tikrai taip, tai Dievo ženklai, pagalba man“, – įsitikinusi moteris.

Bažnyčią prižiūri dykai

Visą gyvenimą buvusi religinga, P. Janulienė daug metų dirba Dievo namuose – kiekvieną dieną ji keliauja į netoliese esančią bažnyčią, kurioje ne tik meldžiasi, bet puoselėja ir jos vidų. Nors galėtų būti įdarbinta ir gauti atlyginimą, moteris bažnyčią tvarko dykai.
„Yra trauka. Mano tėvelio pusbrolis buvo kunigas. Mano promočiutė Mortutė irgi buvo labai religinga. Man sako, kad ir aš tokia pat. Bažnyčioje susitinki su žmonėm, pakalbi, pabendrauji, tave pakviečia – tą reikia padaryti, aną. Neužsisėdi.
Prieš mane bažnyčioje dirbo kita traupietė, paskui ji išėjo, ir bažnytėlė tapo labai apleista. Tuomet laikinai pas mus kunigavo Saulius Filipavičius iš Troškūnų, ir mes jo paklausėm, kodėl bažnyčia tokia nešvari? Jis pasakė, kad nėra valytojos. Tada mes, penkios moterys, stovėdamos šventoriuje, kalbėjomės, ką daryti. O jos man ir pasakė: „Tu esi Rožančiaus vadovė, tavo pareiga pasirūpint bažnyčia“. Aš ir galvoju: gal ir pareiga, jei taip sako. Ir likau visam laikui. Tada susikviečiau moteris, jų buvo net keturiolika, sutvarkėme bažnyčią, langus išvalėm, dulkes valėm, plovėm. Dirbom dvi dienas. Kol jų buvo, dar ateidavo, padėdavo, bet per tiek metų mano pagalbininkės išmirė… Likau viena ir visus darbus padarau pati. Esu pažadėjusi Dievui, kad tarnausiu čia, kol pajėgsiu ateiti.
Manęs daug kas klausia, kaip užtenka sveikatos tokį plotą sutvarkyti. Bet man patinka, taip neužsisėdžiu. Sako, ką kunigas darys, kai tavęs nebeliks? Bet yra darbingų žmonių, bus kažkas įdarbintas už atlygį. Aš pensininkė, man nereikia nei stažo, nei pinigų. Tai darbas parapijai, visiems. Man yra malonu, kai atvykę į svečius kunigai pastebi, kad bažnyčia turi šeimininką, ji išpuoselėta“, – apie darbą Dievui pasakojo traupietė.

Dalyvauja įvairiose veiklose

P. Janulienė – tikras pavyzdys visiems, kaip, būnant pensinio amžiaus, neužsisėdėti namuose. Moteris iki šiol negali nustygti vietoje – priklauso Traupio senjorių linijinių šokių kolektyvui „Pavakarys“, religinei draugijai „Gyvasis Rožinis“ ir yra šios draugijos pirmininkė Traupyje. Priklausantieji šiai draugijai ne tik meldžiasi, bet ir daug keliauja, aplanko vis naujas religines vietas.
„Būna, susirenka 200-300 Rožinio narių iš visos Lietuvos. Kelionėj būna koncertai, bendri pietūs. Aš esu Rožančiaus vadovė Traupyje, tai mano pareiga surinkti žmones iš čia, o tada visi, susirinkę iš vieno dekanato, važiuojam į kelionę bendru autobusu. Esam labai daug važinėję: buvom Zarasuose, Burbiškio dvare, Salake, Kryžių kalne, Kaišiadorių rajono vienuolyne, dalyvaujam Šiluvos atlaiduose, – pasakojo P. Janulienė, – aš Traupy turėjau du būrelius, buvo 40 žmonių. Kadangi labai smarkiai žmonės miršta, liko vienas būrelis su trupučiu. Tvarka tokia, kad, kai vienas žmogus miršta, į jo vietą ateina kitas. Reikia jį surasti, kad Rožančius nebūtų „kiauras“. Būrelis daro, ką aš pasakau (juokiasi). Kiekvienas narys turi duotą savo „dešimtuką“ – dešimt „Sveika Marija“, vienas „Tėve mūsų“, vienas „Garbė Dievui Tėvui“ – šitą dešimtuką kiekvieną dieną privalai sukalbėti. Rugsėjo mėnesį būna Kryžiaus paaukštinimas, tada lankom visus kryžius, kiek yra Traupy.
Man nėra kada galvot apie depresiją, aš užsiėmęs žmogus. Kiekvieną dieną būnu čia, bažnyčioje. Aš žinau, kad man reikia ateiti, žinau, ką reikia padaryti, kiek yra darbo. Veikla visada varo į priekį“.

Viena užaugino šešis vaikus

Paprašyta papasakoti apie savo jaunystę, P. Janulienė teigė, kad ji buvusi „pusė bėdos“, tačiau vaikystė – labai sunki. „Esu gimus karo metu. Vaikystėj, atsimenu, bijodavau lėktuvų: jei būdavau lauke ir išgirsdavau lėktuvą, – bėgdavau į namus. O jei iki namų toli, tada slėpdavausi krūmuose. Matyt, kai vykdavo lėktuvų antskrydžiai ir visi bėgdavo slėptis, man buvo taip užsifiksavę… Ir dabar negaliu žiūrėti, kas Ukrainoj darosi, ašaros byra… Kai pradeda sirenos kaukt, man eina per širdį – viskas girdėta pačios. Labai labai baisu, dreba širdis. Kur garantija, kad po metų, dvejų ar penkerių mes nebūsim užpulti? Bijau dėl vaikų, anūkų, – kalbėjo pašnekovė ir tęsė, – mano gimtinė – Taujėnai (Ukmergės r.), o užaugau Pagelažių durpyne, netoli Kauno. Mano tėvelis buvo Lietuvos gynėjas. Kada jis žuvo, prasidėjo trėmimai. Atvažiavo iš Ukmergės KGB ir liepė mamai ne tik iš kolūkio išeit, bet ir iš savo kaimo. Liaudies priešas. Tuo metu durpyne buvo reikalingi darbuotojai, jų ieškojo. Mama ten nuvažiavo ir visą gyvenimą išgyveno. Mes šeimoj buvom du – aš ir brolis. Mama ištekėjo antrą kartą ir pagimdė dvi mergaites. Viena mirė, o kita po šiai dienai gyvena Kaune. Mano mama mirė prieš trejus metus, jai buvo 99 metai“, – apie praėjusius metus pasakojo ponia Petronėlė, kuri pati užaugino net šešis vaikus.
„Aš esu labai turtinga: turiu šešis vaikus, trylika anūkų ir septynis proanūkius. Vienas sūnus gyvena Traupyje, vienas – Anykščiuose, kitas – Pravieniškėse. Viena dukra – Kaune, kita Palemone, dar viena daug metų gyvenimą kuria Airijoj. Mano tėvelis sakydavo – du vaikus turi palikti vietoj savęs, o trečią – kad neišnyktų pasaulis. Tai palikau dvigubai! Vaikus užauginti buvo labai sunku. Dabar augina po vieną, po du vaikelius ir sako, kad sunku. Kai pagalvoju, kiek yra raudančių, kaip viskas blogai… Niekada neraudojau, kaip man yra sunku. Duoda Dievas kryžių, padeda nešti. Taip turi būti. Man niekas nepadėjo, nieko neieškojau. Anais laikais už vaikus gaudavau 120 rublių. Padalinkit iš šešių vaikų“, – kalbėjo P. Janulienė.
Traupyje moteris atsidūrė ištekėjusi. Vyras mirė daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, todėl vaikai liko jai vienai: „Reikėjo ne tik vaikus susižiūrėti, bet ir ūkį, ir į darbą nueiti. Dirbau kiaulių fermoj. Darbas buvo sunkus, bet niekada nedejuodavau. Pareini iš fermos, reikia darbus namie pasidaryti. Mano grafikas visada buvo toks, kad ketvirtą ryto aš jau „gyva“. Visi miega, visas kaimas tamsoj, o aš jau vaikštau. Septintą ryto turiu būti fermoj, vadinasi, iki to laiko viską namuose turiu pasidaryti, nes be devynių vakaro niekada nepareidavau“, – sakė P. Janulienė ir stebėjosi šiuolaikinių žmonių išpuikimu: „Žinokite, dabar, kai nueinu į didesnę parduotuvę ir pamatau, kaip tą duonytę maigo – ta per saldi, ta per kieta, ana neskani, kita rūgšti… Man kiekviena duona yra skani ir reikia džiaugtis, kad jos yra. Būdavo, mama prikelia ketvirtą valandą ryto ir išsiunčia su broliu eilėn prie parduotuvės, kad gautume duonos. Ta forminė duona buvo kaip plastilinas, galėdavai ką nori iš jos išlipdyti. Ir ji buvo skani, ir dar jos negaudavai, kiek nori. Nuo gero gyvenimo žmonės nebežino, ko nori…“

Nežino, kur pasidėjo gyvenimas…

Nepaisant sunkumų, visi P. Janulienės vaikai ėjo į mokyklą, baigė mokslus. „Visada skatinau vaikus mokytis. Visą laiką sakiau, kad kiekvienas turit mokytis, nes čia jūsų duona“, – sakė moteris ir apgailestavo, kad pati niekada nelankė mokyklos.
„Aš, kai mes likom be namų, dažniausiai augau pas svetimus žmones. O kuris svetimas žmogus suinteresuotas vaiką į mokyklą išleisti? Nė vienas. Vaikai eina į mokyklą, o aš dirbu pas svetimą žmogų. Kai mama susikūrė kitą šeimą ir mane atsivežė prie savęs, irgi buvo tas pats. Jeigu šiandien atstumia kokių dvylika vagonų, juos reikia prikrauti durpių, kad nebūtų prastovų ir durpynui nereiktų mokėti. Jei šiandien vagonų nėra, mama leisdavo eit į mokyklą. O koks ėjimas? Jei kartą per savaitę nueisiu, kitą savaitę – visai nė karto, ką aš išmoksiu? Ką šiandien aš moku, išmokau pati. Skaityti, rašyti. Rašau su daugybe klaidų, bet parašau. Skaityt, tai bet ką paskaitysiu. Penkiolikos metų aš jau dirbau suaugusių darbą. Visą pamainą stovėdavau, kai gamindavo durpes. Tuščia, švari lentutė be durpių sverdavo 50 kilogramų. Aš tas lentutes „gaudydavau“. Rytinė pamaina prasidėdavo 4 ryto, popietinė – 2 valandą dienos, bet baigdavosi ir 12 nakties… Daug dirbdavau, bet galiu pasakyt, kad vis tiek buvo linksma: nueidavom ir į vakaruškas, ir į kiną, visur spėdavom, – apie jaunystės vargus ir džiaugsmus pasakojo P. Janulienė. – 80 metų nugyvenau, daug kas pasakytų, kad tiek daug mačiau. Bet, kai pagalvoju, aš nieko nemačiau, nežinau, kur gyvenimas pasidėjo. Žiūriu, kad aš jau sena, vaikams per 50, mano anūkei 32.
Gyvenimas bėga kaip vanduo. Kai sakoma „širdy dar ne ruduo“, – yra tiesos: tikrai nesijaučia, kad jau senatvė. Širdis visada išlieka ta pati. Tik išminties atsiranda, supratimo, o daugiau, atrodo, viskas taip, kaip buvo. O tikrai nėra“.
P. Janulienė sakė, kad jai nuo pat jaunystės Dievulis nepagailėjo darbštumo, įsipareigojimo, atsakomybės. „Jei dirbi, darbas turi būt padarytas gerai. Ir savo vaikam visada sakydavau, kol jie buvo maži, – nebijokit jokio darbo. Joks darbas žmogaus nežemina, tik žmogus darbą žemina. Kokį darbą bedirbsi – ar tu sėdėsi su pieštuku, ar dirbsi su šakėm, – visada padaryk jį gerai. Pirmiausia, kad pats būtum patenkintas, ir kad tie, kurie tavo darbu naudosis, taip pat būtų patenkinti. Taip turi būti. Labai blogai, kad yra mokamos tokios pašalpos nedirbantiems – daug kas sako, kad kam man dirbt, jei ir taip pinigus gaunu. Visada sakiau, kad kalta valstybė, – priperėjo dykaduonių, tinginių. Kol tos išmokos bus, jie nė vienas darbo neieškos. Jei aš, aštuoniasdešimties sulaukus, tiek darbų pajėgiu padaryti, tai kodėl negali kitas padaryt, būdamas 60-ties? Jei „invalidas“ pasidarei ne nuo ligos, nelaimės, o savo noru – gerdamas, tai gerk ir toliau, gyvenk, kaip nori“, – apie savo gyvenimą pasakojo traupietė Petronėlė Janulienė.