Filosofas Juozas Girnius.
Kurdami naują visuomenę, komunistai siekė pakirsti visus tautos dvasinius pamatus. Vienas iš jų – religija. Tarybų Sąjungoje Dievo neturėjo būti. Vis dėlto religinės apeigos buvo atliekamos, net ir komunistų partijos nariai slapta tuokdavosi bažnyčiose, krikštydavo savo vaikus.
„Žmogus be Dievo…“ – taip pavadintas vienas muziejininko, Anykščių rajono T. Mikeliūnaitės kultūros premijos laureato, apdovanoto Gabrielės Petkevičaitės – Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, kraštotyrininko Raimondo Guobio straipsnis apie vieną iškiliausių Lietuvos filosofų Juozą Girnių.
Ši antraštė ne muziejininko sumanymas – „Žmogus be Dievo“ taip vadinosi viena svarbiausių 1964 metais, išeivijoje, kai Lietuvą kausto stagnacija, parašyta filosofo J. Girniaus knyga, apmąstanti aukštesnės valios nepripažįstančio žmogaus egzistenciją ir iš to kylančias pasekmes.
„Niekas ar Dievas?“ – klausia filosofas ir apmąsto Nieką pasirinkusio žmogaus gyvenimą, kuriame dominuoja rūpestis savimi, nerimas, vienišumas, skausmas.
Dvi kartos išaugo Lietuvoje maitintos mintimi, kad nieko nėra virš žmogaus.
„Dievo nėra, tai medicinos įrodytas klausimas“,- sakė Ostapas Benderis. Taip šmaikštauja iš kovingojo ateizmo propagandistų ir jų argumentų neigiančių aukštesnės valios buvimą garsūs rusų žurnalistai Ilfas Ir Petrovas.
Šiandien „Mitų karuose“ supažindiname su krikščioniškojo egzistencializmo atstovo filosofo J. Girniaus įžvalgomis apie būtį.
.
Žmogus be Dievo…
Vos daugiau nei prieš šimtmetį visai netoli Svėdasų, šiek tiek už Užpalių, prie taip pat Alaušu vadinamo, tik daug didesnio ežero, Sudeikių miestelyje, gimė vienas žymiausių lietuvių filosofų Juozas Girnius. Svarbiausia jo filosofinė studija vadinosi „Žmogus be Dievo“. Laukdami Prisikėlimo šventės – Šventųjų Velykų sugrįžkime prie nepaneigiamai teisingų mąsliojo aukštaičio įžvalgų.
Mokytis, mokytis, žinoti, būsimasis filosofas J. Girnius troško ir netingėjo nuo pat vaikystės. Jau iš universiteto sugrįždavęs vasaros atostogų į tėviškę, prie ūkio darbų pagalbininkas buvo menkas ir nelabai reikalingas, tad išplaukdavo valtimi į Alaušą, bangos bei vėjelis plukdydavo, nešdavo laivę lyg Tiberiados melsvume, o jis tarsi poeziją skaitydavo filosofiją…
Būties suvokime jautėsi lyg vienišius, susipažino su Martino Heideggeno, Karlo Jasperso, Stasio Šalkauskio raštais, o kuomet į universitetą 1932 m. atėjo Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka – Niliūnas pasijuto ne vienas esąs. Tautos ir tautinės ištikimybės suvokimo perkeistas dievop ir tik dievop savo mąstymo jėgas kreipė, dažnai pajusdamas tarsi tariamajame pasaulyje, optinėje iliuzijoje gyvenantis, amžinybės grūdo ieškojo. Dievą neigiančio Fridricho Ničės ir kitų mintys jį viliojo, perprasti jas turėjo, kad įrodytų širdimi jaučiamą Dievą esant. Turėjo tai pajusti, kad ištartų: „Be amžinybės prasmė lieka neįmanoma, nors amžinybė yra pats būties sinonimas“.
„Būti tikrąja prasme – tai amžinai būti. Laikinai būti – tik praeiti, o ne iš tiesų būti. Amžinybė yra pats būties vardas, ir būties ilgesys tuo pačiu yra amžinybės ilgesys. Amžinybė yra ne kas kita kaip pats Dievas”,- štai kokia minčių darna ir jas išreiškiančių paprastų žodžių skambesys.
Suvokimas, kad amžinybėje mes dalyvaujame savo dvasine būtimi: tiesos ieškojimu, meilės entuziazmu, kūrybiniais žygiais ir visu skaidriu žmogiškumu. Juk nemirtingumo tiesa patvirtinama amžinybės ilgesiu – amžinybės ilgesys slypi žmogaus sieloje, nes dvasine prigimtimi ji krypsta į nebaigiamybę.
Kaip gražiai pastebėjo J. Girnius, kad žmogus yra tik nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė dalyvaujanti dvasinėje tikrovėje, kurios įstatymas – amžinybė.
J. Girnius savo darbais suartina platoniškąją ir krikščioniškąją amžinybės sampratą, pastebi, kad mūsų laikais žmogaus didybę teregi kūrybiniuose žygiuose – kultūroje. Prisimindamas Fredo Alano Wolfo teiginį, kad vienintelė žemės prasmė – žmogus, klausia: kokia gi žmogaus prasmė? Ir bando atsakyti. Gal kiekviena prasmė yra žmogaus prasmė, jei prasmės ilgesys dega žmogaus širdyje?
Pasak Platono, mirtingoji žmogaus prigimtis kiek įmanydama siekia būti amžina ir nemirtinga, bet mūsų amžiui prarandant amžinybės sąmonę ir pats gyvenimas iš prasmingos dovanos virsta beprasmybe – ateities nežadančia tragedija. Juk be santykio su mirtimi gyvenimas lieka be gelmės, Prasminga rūpintis tuo, kas tarsi gyvenimiškai ir neapsimoka, bet yra žmogiškai vertinga ir mirties akimirką nepraranda savo vertės.
J. Girnius klausia, atsako ir abejones išsklaido. Ar žmonija tobulėja? Nors visas laikas teka į amžinybę, bet istorija vyksta laike, o ne amžinybėje, o kiekvienas laikas ateina su naujomis problemomis, ir amžinasis atnaujinimo uždavinys iškyla vis iš naujo. Kiekviena nauja karta, kiekvienas žmogus turi iš naujo pradėti duotojo laiko atnaujinimą ir tame laike amžinybės yra tiek, kiek jame besąlygiškai veikiame ir besąlygiškai mylime. Tikras kūrėjas visada savo žodžiu nori pasiekti gyvus žmones – dabartį, o ne „amžinybę“.
Filosofinis atsakas pasibaigia padrąsinančiai ir viltingai. Teiginiais, kad prasmė gali būti tik paties žmogaus sukurta, nes žemiškoji žmogaus prasmė yra ne kas kita, kaip kūryba, kuri savo šviesa perskrodžia mirties tamsą. Nėra jokios tobulybės,kuri būtų baigtinė, todėl negalime sustoti. Žmogus yra dvasinė būtybė ir laike ne nyksta, o bręsta.
