„Direktorius man pasakė, kad visur būsiu galva aukščiau už kitus“

Traupyje gimusi Reda Jakubonienė pristato save kaip laisvąją menininkę: moteris tapo, siuva, yra juvelyrė, o į jos rankas pakliuvusi odos skiautė virsta kūriniu.
Jau nuo mokyklos suolo, R. Jakubonienė buvo meniškos sielos: mėgo dainuoti, groti, o paskutinėse klasėse išgirsti tuometinio Traupio devynmetės mokyklos direktoriaus Sigučio Obelevičiaus žodžiai paskatino siekti savo tikslų.

– Kokia Jūsų profesija? Kas lėmė pasirinkimą?

 – Žinių troškimas – mano gyvenimo varikliukas. Todėl, turėdama keletą specialybių, tampu tikra aukščiausios kvalifikacijos namų šeimininkė: siuvėja, meninės apdailos specialistė; virėja; juvelyrė. Nepatikėsite, bet man, kaip racionaliam žmogui, visos žinios yra puikiai pritaikomos praktikoje net ir kitose srityse. O svarbiausia – galiu visiškai išlaisvinti savo moteriškumą su turimomis žiniomis, nes moteris iš prigimties yra Kūrėja. Tad menas yra mano pagrindinė profesija. Kai man sako, kad aš esu „prie meno“, visada patikslinu – aš ne „prie meno“, aš esu visa jame. Meninių darbų kūrimas apima viską, kas yra susiję su Moters Pasauliu. Dvasiniu ir fiziniu.

– Kada susidomėjote menais? Gal kažkas tam turėjo įtakos?

 – Esu pati jauniausia, vėlyviausias vaikas šeimoje. Tėveliai, užauginę trejetą pametinukų, į valias turėjo laiko užsiimti mano auklėjimu kūrybiškai. Nuo pat kūdikystės mane supo senovinės pasakos, mamos pasakojimai apie gyvenimą senais laikais, apie to meto žmones, veiklas ir nūdieną. Dainuodavome, tėtis mokė groti armonika, nors mane labiausiai traukė pianinas. Kas vakarą mįslių minimai, kurias patys sugalvodavome… Ir daug piešimo, rankdarbių. Kuomet mane, dar mažą, aplankė būsimoji mokytoja, ji, pamačiusi mano piešinius, pasakė: užaugs tikra dailininkė, puoselėkite jos talentą.  anau, kad menininkais gimstama, o ne tampama. Kūrybiškumas gaunamas gimstant, todėl lengva jį paversti tam tikroje srityje talentu.

– Gaminate odinius rankdarbius. Kodėl būtent oda? Ką dar esate išbandžiusi?

 – Natūralios odos dirbiniai „prilipo“ dėl medžiagos daugiafunkcio panaudojimo galimybių: plastiška, „gyva“, patvari. Juvelyrikos žinias galėjau pritaikyti visapusiškai dirbdama būtent su oda, kai gaminu papuošalus. O kai šią medžiagą jungiu su lipdybos elementais, gimsta namų dekoro dirbiniai. Su metalu dirbti daug sunkiau nei su oda ar moliu, nes, norint gauti rezultatą, reikia daugiau laiko, kantrybės ir priemonių. Man patinka greitesnis minties, idėjos realizavimas.

– Rankdarbiai – tai hobis ar ir pragyvenimo šaltinis?

– Nemasinė papuošalų gamyba buvo tapusi pajamų šaltiniu kurį laiką. Bet menas turtų nesuneša, jei tai tikrai menas, o ne komercija. Man nepavyko sukurti verslo dėl vidinių principinių nuostatų.  Tarp amatininkų  kalbama (ir tai tiesa) –  arba tu užsiimi kūryba, arba pardavimais, nes abu dalykai yra nesuderinami. Tai dvi skirtingos kūrybinės energijos jėgos. Menininkas nedirba kaip konvejeris, nes kuriama emocijomis, nuotaikomis. Vienetiniai gaminiai turi gyvybę, „dūšią“, vertę, kuri ne pinigais matuojama, o emocija, išgyvenimu. Masinėje gamyboje koncentruojamasi į piniginę grąžą. Produktas skirtas vartojimui ir kaitai, neišgyvenant dėl to, be sąžinės graužaties.

– Galbūt dalyvaujate parodose, gal – mugėse? Kokia Jūsų patirtis demonstruojant/parduodant savo rankų darbo gaminius?

 – Kiekvienam kūrėjui yra labai svarbus grįžtamasis ryšys su vartotoju. Emocinis ryšys. Man labai patinka „gyvi“ susitikimai, dirbinių parodos, kurios nėra komercinės paskirties. Kai lauki lankytojų ir tveri jiems šventinę nuotaiką, koncentruojies ne į pirkėjų potencialą, o į emocinį kontaktą. Masinėse pardavimo vietose sklando tokia „parduosiu/pirk“ atmosfera.

Viskas čia gerai, tik principai kiti. Mano prioritetai ne tokie. Kamerinėje aplinkoje žiūrovas ir idėjų autorius gali sau leisti kalbėti iš širdies į širdį, pajausti vienas kito emocijas, ryšį, sąsajas per gaminius, per žodinį, fizinį kontaktą.

– Ar sunku išlaikyti unikalumą, kai šiais vartojimo laikais visko tiek daug? Ar žmonės vertina rankų darbo gaminius? Gal turite ištikimų gerbėjų ratą?

– Kai vartojimo kultūra remiasi principu – pigiai ir daug – individualistams išsilaikyti rinkoje sudėtinga. Menininkai tarpusavyje nekonkuruoja. Tai neįmanoma dėl savito braižo, dėl asmeniškai surastų technikų ir jų naudojimo darbuose – jos tave daro atpažįstamą ir unikalų. Identifikuoja autorių. Taip susikuria savas vartotojų/gerbėjų/sekėjų ratas, kuriam patinka stilistika, idėjos. Jis gana siauras, nes mano ideologija riboja sklaidą. Nenoriu pritraukti daiktų „kolekcionierių“, man svarbus tolesnis gaminio ir pirkėjo ryšys. Šiuo atveju, liniją skiriant moteriškiems aksesuarams, mano tikslas suteikti per akcentus moterims daugiau pasitikėjimo savimi, išlaisvinant jų moteriškumo galią. Išduosiu darbinę paslaptį – papuošalų gamybai naudoju šiek tiek magijos, kuri nekenkia, o tikrai teigiamai veikia realybėje, siekiant galutinio ir ilgalaikio rezultato.

– Ar gaminate tik tai, ką sugalvojate pati, ar gaunate ir konkrečių užsakymų? Iš kur semiatės idėjų?

– Sakoma, kad visus meno žmones veikia antgamtinės jėgos, kurios „reguliuoja“ produktyvumą. Kūrybinė krizė – dažnas kūrėjų gyvenimo reiškinys Regis, čia ir dabar esi neišsemiama minčių versmė, o kitą minutę – tuščias indas. Ką tuomet darau? Keičiu veiklos pobūdį. Išgyventi etapą, leisti pabūti „tuščiai“, atostogauti be laiko limito, kol vėl aplankys Mūza. Jai sugrįžus, į pasaulį atkeliauja mintis, įgavusi formą. Kūrybos negali planuoti. Gali kopijuoti kitų autorių darbus, bet tada jau būsi ne tu. Meno žmonės yra principingi. Bet dviračio jau neišrandame ir vieni iš kitų darbų pagauname mielas detales, trūkstamas detales minties materializacijai.

– Piešiate. Ar paveikslai skirti Jūsų namų erdvėms, ar juos ir parduodate? Ką piešti patinka labiausiai?

– Mano Mūzos (dailės, literatūros, muzikos) labai nenuspėjamos. Čia Jos žydi odinėse rožėse, čia jau bėgioja pianino klavišais, šokinėdamos garsais… Dar jos labai dažnai slepiasi akriliniuose dažuose. Piešimas (tapyba) – viena iš vietų, kuriose galiu „išpilti“ savo emocinį turinį, „išsitaškyti“ potėpiuose. Tai kaip meditacija. Jeigu rezultatas žavi ne tik mane, darbai greitai suranda namus. Ir iškeliauja ten, kur yra poreikis atitinkamos energijos, o ją kiekvienas kūrinys turi savitą, išplaukiančią iš savaip pasakojamos istorijos. Paskutiniu metu paveiksluose vaizduojama Moteris ir akcentuojamos akys (sielos veidrodis), veidas… Kiekvienas dailininkas drobėje palieka savo kasdienybės ženklus. Žiūrovui lieka tik įdėmiau pažvelgti į kūrinį ir perskaitys visas emocijas, užkoduotas spalvose, taškeliuose ir potėpiuose.

– Organizuojate mokymus, vis grįžtate į gimtąjį Traupį, kur suburiate nemažą ratelį išmokti norinčių moterų. Kas skatina mokyti, dalytis patirtimi, grįžti į kaimą?

 – Kaip stovintis vanduo gliaumija, taip žinios ir patirtis, kuriomis nesidalijama, praranda vertę. Jei nori kažką gauti, turi duoti. Didžiausia grąža man už tai – žinojimas, kad kažką praturtinai mažais dalykais, kurie gali turėti didelę reikšmę kasdieninėje praktikoje. Grupiniuose užsiėmimuose sudėtingiau išlaisvinti besislepiantį kūrėją, todėl mieliau rengiu, pagal poreikį, individualius užsiėmimus, be laiko skaičiavimo, kai nėra jokios įtampos, žvilgčiojimo į laikrodį, skubėjimo. Atsipalaidavęs žmogus yra produktyvesnis kūrybiniame procese.

– Jūsų gimtoji sodyba kaime visuomet skendi gėlėse. Ar čia neapsieita be Jūsų rankų prisilietimo? Gal Jūsų šeimoje yra daugiau menininkų?

– Matyti širdimi – tai Aukštųjų jėgų duotybė žmogui. Ir tokia yra mano Mama, kuri visą širdį palieka sodybos gėlynuose, gyvame ir negyvame daikte. Manau, kad tokia savybė paveldima. Tai didžiausias turtas, kurį gavau iš Jos. Žaviuosi jos empatija ir gebėjimu visame kame matyti grožį ir gėrį. Kai matau Mamos veide tą neišnykusį vaikišką džiugesį, atrandamą mažuose ir paprastuose dalykuose, norisi ir pačiai prisidėti: pavasarį visada suku galvą, kokių sėklų, svogūnėlių nupirkti, kokiais nematytais jai dar žiedais darželius puošti, kad Jos širdį tekančios saulės spinduliuose džiugintų. Kai laiminga Ji, laiminga ir aš, nors taip galiu atsidėkoti už tai, ką davė neįkainojamo mano vaikystėje, amžiuje, kai formuojasi vaiko pasaulėžiūra ir pasaulėjauta.

– Prisiminkime mokyklą: kokios pamokos labiausiai įstrigusios atmintyje? Ar buvote aktyvi? Kokie mokytojai Jūsų gyvenimui darė įtaką?

– Kai grįžtu į mokyklos laikus prisiminimais, įsitikinu, kad visada priklausiau humanitarinių dalykų mylėtojams. Bet tai ne taisyklė, nes vėliau, besimokant kitur, keitėsi tie prioritetai. Tai sukūrė manyje prieštaringą reiškinį – racionalų meno žmogų. Taip gyvenime labai retai pasitaiko, be kraštutinumų. Kaip ir mokslo pasiekimai, nes visokių vertinimų turėta: nuo paties žemiausio iki aukščiausio; nuo apsilankymo direktoriaus kabinete ir stovėjimo kampe iki puikavimosi garbės lentoje kelerius metus iš eilės.

Bet visada noriai dalyvavau visuomeninėje veikloje: šokau, dainavau, vaidinau… Visada patiko būti „mokytoja“, tad, būdama gal 12-13 metų, kultūros namuose kankindavau pianiną (mokiausi groti iš klausos), kūriau dainas bei savo draugus mokiau dainuoti ir groti. Tikri koncertai būdavo…

– Ar jau mokykloje mėgote piešti, kurti? Galbūt mokyklos sienos buvo nukabinėtos Jūsų darbais? Gal ne Jus, o Jūs pamokydavote dailės mokytoją, bendraklasius?

 – Piešimas ir literatūra nebuvo prioritetas tuo metu. Manyje skleidėsi muzikantės ir dainininkės užuominos. Pamenu savo pirmą Rugsėjo 1-ąją, kai kultūros namų scenoje atlikau dainelę apie išsiblaškiusią dailininkę, kuri nuolat pamiršdavo, ką turi. O turėjo visas priemones, kad galėtų piešti. Iki dabar pamenu tą dainelę/eilėraštuką. Ir tų simbolių, mokytojų pastebėjimų (nusistebėjimų) būdavo, kurie ateičiai suveikė kaip „prakeikimas“. Vienas iš ryškiausių atmintyje liko ir liks. Po lietuvių kalbos egzamino raštu devintoje klasėje tuometinis Traupio devynmetės mokyklos direktorius S. Obelevičius pasakė: „Tu visur būsi galva aukščiau už kitus“. Galėjau pradėti nuo to „žvaigždėti“, bet gyvenime man tai pasisuko kita puse… Dėl To tikrai džiaugiuosi…

1985-1995 metai, laisvės/nelaisvės metai. Kai palyginu dabar kaimo vietovių moksleivių galimybes anuomet ir dabar… Kontrastas. Meno mokyklos ir specialistai buvo tik miestuose arba rajonų centruose. Susisiekimas nebuvo palankus dėl užklasinių mokslų/užsiėmimų dėl įvairių aplinkybių iš Traupio į Anykščius vykti. Mokytojų, savo srities pasišventėlių, suinteresuotų auginti vaikuose talentus, tuo laikmečiu nebuvo tiek, kiek jų yra dabar. Jei ir turėjai gabumų, tai jie liko vietinės reikšmės.

Išėjus į miestų mokyklas buvo lengva pasitikrinti, kiek stiprūs norai ir drąsūs tikslai. Jei savo kaimo mokykloje galėjau būti „žvaigždutė“, nes visi pažino tave nuo mažų dienų, tai kitose mokslo įstaigose už savo „statusą“ teko kovoti, įrodyti, kad esi tas, kas esi.

Du nepamirštami atvejai keliauja mano atmintyje, kurie susiję su lietuvių literatūra. Vienoje mokykloje, kurioje buvau naujokė, mokytoja sumažino vertinimo balą už nesavarankišką darbą – neva pasaką ne sukūriau, o ją nusirašiau nuo knygos. Tai buvo netiesa. Kitas atvejis –  kitoje mokykloje (profesinėje): kai parašiau filosofinį rašinį, mokytoja įvertino pačiu žemiausiu balu. Paaiškinimas – tokioje mokymo įstaigoje vaikai negali taip rašyti… Tai manęs nenuliūdino. Anaiptol. Neįvertinimas tapo motyvacija, aiškumu, kad esu „galva aukščiau“ ir mokytojams sunku tai priimti. To laikmečio pedagogai nebuvo išlepinti talentingų vaikų gausos. Normalu, kad tas stagnacinis požiūris sklido iš tos kartos. Dabar yra kitaip. Dabar būti „galva aukščiau“ –  reiškia būti vaiku, darančiu viską iš širdies ir tikinčiu, kad Gėris ir Grožis valdo Pasaulį.

– Ar turite pomėgių, nesusijusių su menu, rankdarbiais?

– Be menų mano gyvenime yra dar du dalykai „arkliukai“. Tai kulinarija (beprotiškai patinka eksperimentuoti virtuvėje, sugalvojant naujus receptus) ir… karpinė žūklė! Žvejyba „užkrėtė“ brolis. Pirmoji bambukinė meškerė…pirmoji teleskopinė… O dabar turiu draugų, kurie įtraukė į nepažintą didelių žuvų pasaulį. Karpininkai – ypatingi žvejai,  turintys savą filosofiją,  jaučiantys didelę meilę gražuolėms žuvims. Man, gyvenusiai šalia Nevėžio upės, neįmanoma buvo netapti žveje! Kurį laiką tai buvo pamiršta, bet… Mylimos veiklos grįžta.