Tapo madinga užpildyti anketą ir tapti organų donoru, jei kas nutiktų.
Prieš porą metų žurnale „Aukštaitiškas formatas“ žurnalistė Elvyra Sabalytė pasakojo apie Utenos rajono gyventoją, kuri mirštančio vyro širdį paaukojo kitam žmogui. Neturtingai gyvenančiai moteriai likimas už tokią auką atsiligino netikėtu būdu – perskaičiusi apie tai, kad našlė drovisi šypsotis, nes neturi už ką protezuoti dantų, pasisiūlė padėti Anykščių rajono ūkininkė, panorėjusi likti nežinoma. Tačiau odontologas, kurį surado žurnalistė, sužinojęs, koks tai reikalas, sutiko našlei dantis sudėti už dyką, o už ūkininkės skirtą tūkstantį maitintojo netekusiai šeimai buvo nupirkta buitinės technikos.
Ką manote apie donorystę? Ar sutiktumėte aukoti savo artimo organus, jei nėra išreikštos jo valios?
Lukas PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys, verslininkas:
– Jeigu gali padaryti kam nors gera – daryk. Tokia mano nuostata. Aš pasisakau už organų donorystę ir sutinku, kad po mano mirties, dėl to, kad kitas žmogus gautų naują šansą gyventi ar pasveikti, paaukoti viską, ko reikėtų. Na, tik iš plaukų nebus niekam naudos (juokiasi, – red. pastaba). Organų donorystė visiškai atitinka bendražmogiškąja etiką ir neprieštarauja krikščioniškajai pasaulėžiūrai padėti kitiems žmonėms, stengtis.
Dėl šeimos narių atsakyti yra sudėtingiau. Bet, manau, aš sutikčiau.
