Dr. Jonas Basanavičius, kaupdamas archeologinę, antropologinę, istorinę ir kultūrinę medžiagą, reikalingą Lietuvių mokslo draugijai ir jo tyrimams, nemažai keliavo. Jis lankė ir fragmentiškai tyrinėjo piliakalnius, pilkapius, senas kapines, miestelius, dvarų, bažnyčių archyvus, pas žmones užsilikusius senus rankraščius, knygas. Tų kelionių metu jis niekad nepamiršdavo savo įgytos gydytojo profesijos ir vos tik kur ilgesniam lakui apsistodavo, imdavo plaukti jo pagalbos prašantieji. Kaip jis pats rašo, priimdavęs jų kasdien po 50.
Vienos tokios tiriamosios kelionės metu J. Basanavičius apsilankė mūsų krašte. 1910 m. birželio 18 d. jis traukiniu iš Vilniaus išvyko į Švenčionėlius, iš ten siauruku į Uteną ir per Vyžuonas – į Svėdasus pas kleboną Kazlauską. Svėdasuos apsistojo. Sekančią, birželio 19, pirmąją Sekminių dieną, abu aplankė už kelių kilometrų nuo Svėdasų esantį Taurakalnį. Paskui užsuko į svečius pas Kraštų kaimo ūkininką Urbanavičių. Čia gavo senovinės apykaklės tris dalis. Birželio 20 d. nuvyko į kaimą, kurį J. Basanavičius pavadino Vodonių vardu, greičiausiai tai Vikonys (Svėdasų apyl.). Ten vyko Blaivininkų susirinkimas. Savo autobiografijoje J. Basanavičius parašė: „Ten dainų beklausant, žaidimams, šokiams bevykstant, bei žiūrint iki vidurnakčio laiką praleidome“.
Birželio 21 d. pavakary vėl abu nuvyko į Sliepsiškį (Svėdasų apyl.) pas Antaną Braknį, kur, kaip rašė J. Basanavičius, „vaišinami ir merginoms dainuojant prabuvome iki 12 (24) val.“ Po to J. Basanavičius 4 dienas (birželio 22–24) su keturiais darbininkais kasinėjo senas kapines ant Taurakalnio, surado apie trisdešimt XV–XVII a. palaidojimų su įkapėmis. Birželio 26 d. J. Basanavičius su kun. Kazlausku nuvyko į Užpalius, kur kun. Kosminskis padovonojo bažnyčios apeiginių daiktų. Kun. vikaro Strazdo lydimas, J. Basanavičius Grikpelių kaime ant Šventosios kranto apžiūrėjo du pilkapius. Birželio 28 d. J. Basanavičius su kun. Kazlausku nuvažiavo į Šimonis pas kun. Pauliuką. Ten susitiko suomių mokslininką prof. Niemi, kuris ten rinko dainas. Kiek pakeliavęs po kitas vietoves Daugyvenės upės basaine, J. Basanavičius liepos 6 d. grįžo į Paąžuolę (Obelių apyl.) pas kun. Karbauską. Liepos 8 d. J. Basanavičius traukiniu iš Labos stoties atvyko į Panevėžį ir siauruoju geležinkeliu, kaip rašė J. Basanavičius, „nuvykau į Anykščius, pietų pas kleboną Vembrę pavalgęs, nuėjau į vysk. Baranausko, „Anykščių šilelio“ autoriaus, tėviškę, pas jo seserį Žukauskienę“ –Antano Vienuolio-Žukausko motiną. Tą pačią dieną J. Basanavičius aplankė Šeimyniškėlių kapinyną. Nakvoti nuvyko pas gyd. Adomą Laskauską į Lagedžius, kur buvo jo dvarelis. Birželio 9 d. svečias ėmėsi Šeimyniškėlių kapinių tyrinėjimo. Kapai buvo iš XV–XVII a., daugiausiai be įkapių. Šį darbą sustabdęs, J. Basanavičius birželio 10 d. su kun. Vembre nuvyko „pas milžiniško didumo „Puntuko akmennį“. Aplankė taip pat Anykščių šilelį, „iš jaunų pušelių sužėlusį“.
Kitą dieną (VII 11) J. Basanavičius grįžo į Šeimyniškėlių kapinyną ir ten darbavosi.
Čia norėtųsi priminti, kaip anykštėnai supratingai vertino neįprastus svečio tyrinėjimus, kaukuolių ir kitų iškasenų rinkimą, apžiūrinėjimą, matavimus, jų parengimą vežtis į Vilnių ir kaip jam draugiškai pagelbėjo. Tai vaizdžiai aprašė Petras Biržys (Akiras) 1928 m. leidinyje „Anykščiai“ (p. 26):
„Dr. Adomas Laskauskas ir jo motina tą gerai atsimena. Labai atidžiai sekdavę kiekvieną svečio žygį, jam visada kasinėjimo vieton prie Šeiminškėlių pietus nešdavę ir stebėdovos, kaip planingai ir sumaniai daktaras kasinėjimo darbus atlikdavęs. Sako, užmatuos, parodys, – kaskit: čia buvo žinyčia (židinys), čia kapai. Taip ir pasitvirtindavo“.
J. Basanavičius liepos 12 d. popietę svečiavosi AntanoVienuolio-Žukausko tėvų namuose. Savo kronikoje jis parašė: „po pietų buvau dar kartą kun. A. Baranausko tėviškėje, pas A. Žukausko-Vienuolio tėvus svečiuose“. Vyskupo brolis Anupras padovonojo svečiui kelis poeto rankraščius ir aliejiniais dažais pieštą paveikslą. Vakare į Lagedžius sugrįžusį J. Basanavičių pradžiugino seserys Laskauskaitės, kurios „labai gražiai dainavo lietuviškas dainas“. Tai buvo paskutinis J. Basanavičiaus vakaras Anykščiuose. Kitą dieną (VII 13), ryte sukrovęs radinius į dvi dėžes–skrynias, apie pietus išvažiavo iš Anykščių į Vilnių.
Į Vilnių parvežti radiniai iš Anykščių krašto buvo perduoti Lietuvių mokslo draugijai. Taip jis darė visą laiką. J. Basanavičiaus biografas Adolfas Nezabitauskis rašo: „Jis draugijai atidavė visą savo numizmatikos rinkinį iš 2000 monetų, visas savo archeologijos iškasenas, kelias dešimtis XII–XVII a. lietuvių kaukuolių, labai daug akmeninių, žalvarinių ir geležinių archeloginių daiktų. (A. Nezabitauskis, Jonas Basanavičius, Vilnius, 1990, p. 272–273). Lietuvių mokslo draugijos paveldo didesnioji dalis dabar saugoma Birutės Kulnytės vadovaujame Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Mums, anykštėnams, prieš 107 metus buvęs dr. Jono Basanavičiaus, tautinio atgimimo laikraščio „Aušros“ įkūrėjo, Didžiojo Vilniaus seimo vieno iš organizatorių, Lietuvos Tarybos, paskelbusios 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą, pirmininko, apsilankymas Anykščiuose, mūsų vertybių pripažinimas, aplankymas ir pagerbimas, padaro jį mums ypač artimu, mielu anykštėnu, o Anykščių istoriją – turtingesnę ir iškilesnę. Tai paskatins šiuo metu, minint Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 100-metį, Anykščiuose ir Svėdasuose rasti vietos Jono Basanavičiaus vardo gatvei.