Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skyriaus mokslo darbuotojas dr. Tomas Baranauskas įsitikinęs, kad Šeimyniškėlių piliakalnio infrastruktūrą įmanoma sutvarkyti ir be Europos Sąjungos finansinės paramos.
Anykščių rajono savivaldybė neranda būdų, kaip sutvarkyti vienos lankomiausių Anykščių rajono vietų – Šeimyniškėlių piliakalnio – infrastruktūrą. Kurorto statuso siekiančio miesto piliakalnis, ant kurio rajono valdžia buvo sumaniusi suręsti medinę pilį, lankytojus jau penktus metus pasitinka supuvusiais mediniais laiptais, piliakalnio teritoriją darkančiu laikinuoju keliu.
Apie piliakalnius, jų priežiūrą „Anykšta“ komentaro paprašė Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skyriaus mokslo darbuotojo dr. Tomo BARANAUSKO.
– Anykščių rajono savivaldybė šiemet yra suplanavusi skirti lėšų piliakalnių priežiūrai. 6 tūkstančiai eurų yra numatyti Svirnų, Buteikių, Levaniškio piliakalnių priežiūrai. Dar 8 tūkstančiai eurų yra suplanuoti Palatavio bei Svirnų piliakalnių laiptų remonto darbams. Kaip matyti, lėšų nenumatyta Šeimyniškėlių piliakalnio priežiūrai. Kaip vertinate tokį sprendimą?
– Šeimyniškėlių piliakalnis yra žymiausias ir labiausiai lankomas piliakalnis Anykščių rajone, galima sakyti, vienas iš Anykščių turizmo traukos centrų, Anykščių krašto vizitinė kortelė. Nesuprantu, kodėl tokiam objektui prižiūrėti vis neatsiranda nedidelių lėšų? Kodėl piliakalnį nuodugniau apžiūrėti norintis žmogus galų gale atranda sugriuvusius, anaiptol ne XIII amžiaus laiptus? Gerai, kad tvarkomi ir kiti piliakalniai, bet reikėtų visgi suprasti, kas yra svarbiausia.
– Kada paskutinį kartą lankėtės prie Šeimyniškėlių piliakalnio? Pasidalinkite paskutiniais ten patirtais įspūdžiais.
– Piliakalnį aplankau kasmet, kai būnu Anykščiuose, o būnu čia vasaromis. Taigi, ir pernai vasarą ten lankiausi. Džiugu, kad papilyje vystoma muziejinė veikla ir medinės pilies teritoriją nuolat lanko žmonės, kurie čia gali prisiliesti prie viduramžių Lietuvos istorijos, bet kartu matosi, kad dėmesio šiam objektui skiriama per mažai.
– Prieš ketverius metus kartu su Lietuvos istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Gintautu Zabiela paraginote Anykščių rajono savivaldybę pasirūpinti Šeimyniškėlių piliakalniu. Kaip vertinate per tuos metus įdėtas savivaldybės vadovų pastangas?
– Šiam kreipimuisi šiemet jau sukaks 5 metai. Nieko ypatingo jame nebuvo, milijonų nurodytoms problemoms spręsti tikrai nereikia – viso labo bent sutvarkyti sulūžusius laiptus ir reguliariai šienauti žolę. Tuo metu savivaldybė atsakė, kad ieškos lėšų… Bet susidaro įspūdis, kad ieškoma kažkokių milijoninių investicijų, nors ir tokias kai kas greičiau suranda. Manau, kad pirmiausia reikia surasti noro padaryti tai, ką reikia. Vien Šventosios kairiojo kranto tako medinės dalys, reikalaujančios nuolatinio supuvusių elementų keitimo, manau, kasmet reikalauja daugiau darbo ir lėšų, nei Šeimyniškėlių piliakalnio laiptų sutvarkymas. Tačiau takas tvarkomas, o Šeimyniškėlių piliakalnio laiptams dėmesio pritrūksta. Gal tokiu atveju reikia nutiesti to tako atšaką iki Šeimyniškėlių piliakalnio ir tuos laiptus įjungti į jį? Beje, nors tokią mintį galima laikyti pajuokavimu, bet problema yra rimta: iki Šeimyniškėlių piliakalnio nėra priėjimo, kuriuo galima būtų patogiai ateiti iš Anykščių pėstiesiems. Nors piliakalnis stovi šalia svarbaus kelio, piliakalnio pusėje nėra pėsčiųjų tako, be to, jį pereiti trukdo kelininkų pastatytos užtvaros. Jei Anykščių mokyklų mokytojai norėtų nuvesti mokinius pėsčiomis į piliakalnį, turėtų tokios minties atsisakyti vien todėl, kad nėra per kur tokią mokinių grupę saugiai atvesti.
– Kaip manote, ar Šeimyniškėlių piliakalniu įmanoma pasirūpinti be Europos Sąjungos paramos? Kokius darbus, kuriuos reikėtų atlikti, matytumėte pirmiausia?
– Neabejotinai galima. Mes neturėtume atsisakyti savo aplinkos tvarkymo, jei už kiekvieną vinį nesumoka Europos Sąjunga. Tikrai nekalbame apie kažkokias nepakeliamas lėšas. Ką reikėtų daryti pirmiausia, jau minėjau. Man taip pat nerimą kelia autentiškoje vietoje atstatytas tiltas per Varelio upelį. Jis ypatingos funkcijos neturi – juo tik patenkama į piliakalnio apžvalgos vietą, bet jis yra dar 2001 metais atstatytas autentiškas pilies komplekso elementas. Vis dėlto jis yra medinis, o medis pūva. Būtų labai negerai, jei dėl nepriežiūros jis taptų avariniu ir keltų grėsmę turistams. Taip pat būtų negerai, jei jau atstatytas pilies elementas būtų ne sutvarkytas, o tiesiog nugriautas.
– Kaip vertinate tai, kas šiuo metu vyksta šalia Šeimyniškėlių piliakalnio? Štai ir pernai muziejininkas Antanas Verbickas prakalbo, kad reikėtų suręsti dar vieną apžvalgos bokštą.
– Dabar labiausiai lankomas Šeimyniškėlių piliakalnio komplekso objektas – medinės pilies rekonstrukcija – susiformavo gana stichiškai papilyje, buvusioje kolektyvinių sodų teritorijoje. Iš pradžių 2004 metais kraštiniame sodo sklype, savininkui leidus, buvo pastatytas vienas „bandomasis“ medinis bokštas, kuris, kaip tuomet tikėtasi, turėjo būti jėgų ir technologijų išbandymas, rengiantis atkurti pilį ant piliakalnio. Tačiau susiklostė taip, kad pilis ant piliakalnio nebuvo atstatyta, o bokšto zonoje muziejinė teritorija buvo išplėsta, vienaip ar kitaip įgijus visą sklypų eilę iki pat piliakalnio prieigų: pastatytas dar vienas bokštas ties nebaigto statyti sodo namelio pamatais, visa teritorija apjuosta medine siena. Muziejinėje teritorijoje liko du mūriniai kolektyvinių sodų nameliai, kurie buvo apkalti medžiu, kad labiau derėtų prie medinės pilies kiemo aplinkos. Jie buvo pritaikyti muziejinei veiklai: viename įrengta edukacinė klasė, o kitas naudotas kaip pagalbinė patalpa muziejininkų inventoriui sandėliuoti. Šis pastarasis užpernai buvo nugriautas, sumanius jo vietoje pastatyti labiau tradicines medinės architektūros formas atitinkantį pastatą. Taip pat, kadangi tas namelis stovėjo viename iš muziejinės teritorijos, aptvertos medine siena, kampų, kilo mintis tą pastatą statyti aukštesnį, suteikiant jam bokšto formą. Tai logiška, nes, pastačius tokį bokštą, muziejinė teritorija savo išplanavimu taptų dar panašesnė į pilį (trūktų tik vieno bokšto). Bet, kaip suprantu, viskas stringa dėl biurokratinių kliūčių, ilgai ir sunkiai rengiamo projekto. Pernai šis pastatas visus metus išstovėjo nebaigtas, su pastatytu tik vienu aukštu ir laikinu stogeliu, laukiant sprendimo, ar bus leista statyti antrą aukštą. Biurokratai turi tiesiog unikalių gabumų paprastą dalyką padaryti itin sudėtinga, metų metais neišsprendžiama problema…
– Kaip vertinate kitų Anykščių rajone esančių piliakalnių būklę, jų infrastruktūrą?
– Piliakalnis piliakalniui nelygu. Yra visuomenei žinomų, lengvai prieinamų ir lankomų piliakalnių, o yra ir visai apleistų, medžiais apaugusių, nuošaliose vietose esančių. Pastarieji – dar neatrastos ir neišnaudotos kultūrinių renginių ir turizmo vietos. Lankomų objektų skaičių dar tikrai yra iš ko didinti, bet tam reikia ne tik lėšų, bet ir jų vertės suvokimo. Tai, beje, tema apmąstymui vietų, kurioms teko garbė turėti savo piliakalnį, patriotams. Sutvarkius ir įveiklinus piliakalnį, galima tikrai padidinti savo krašto žinomumą ir turėti kuo didžiuotis.
– Kaip Anykščių piliakalnių priežiūra, jūsų akimis, atrodo bendrame Lietuvos kontekste?
– Iš tiesų visoje Lietuvoje yra panašiai: yra ir gerai sutvarkytų, žinomų ir lankomų, ir visai užmirštų, apleistų piliakalnių. Galima pastebėti, kad sutvarkytų piliakalnių skaičius po truputį didėja. Tikėkimės, kad ši tendencija neaplenks ir Anykščių krašto.
