Daugiau kaip dvi dešimtis metų dega bičiulystės ugniakuras, įsižiebęs tarp grupės vokiečių iš šios šalies Heek miesto ir Anykščių rajono savivaldybės ligoninės medikų.
Vokiečių dėmesys – tarytum saviti rašmenys Anykščių ligoninės raidos istorijoje. Pirmoji draugystės laužo kibirkštis įsižiebė per visuomenines labdaros organizacijas ir sėkmingai toliau rutuliojosi. Būrelis geranoriškai nusiteikusių vokiečių ne vieną kartą lankėsi Anykščiuose ir ligoninei bei Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Anykščių skyriui teikė materialinę ir finansinę paramą, dovanojo medicininės paskirties ir kitokias siuntas. Neatsitiktinai šios ligoninės vestibiulyje publikuojamos nuolatinių sveikatos įstaigos rėmėjų vokiečių pavardės: Rolf ir Hilde Schaap, Vilhelm ir Elisabeth Kortbus, Antonie Bussman, Ady ir Irmgard Gelking ir kitų. Slinko dešimtmečiai, per tą laiką ir rajono, ir ligoninės vadovai keitėsi, tačiau bičiulystės ugniakurui nebuvo lemta užgesti. Keletą kartų užsienio bičiuliai kvietė anykštėnus aplankyti jų gimtąją šalį, supažindino su jų sveikatos priežiūros įstaigomis, saugomomis meno vertybėmis, norėjo juos matyti Vokietijoje svarbių švenčių akimirkomis…
Daug kas pasikeitė ir šių vokiečių gyvenime – buvę solidžių firmų vadovai išėjo į užtarnautą poilsį, o visuomeninė draugystė peraugo į asmeninę – šiltą, nuoširdų žmonių bendravimą. Kiekvieną kartą vokiečiai, atvykdami į Anykščius, tam tikrą dalį savo asmeninių lėšų skiria Anykščių ligoninei ir Raudonojo Kryžiaus Anykščių skyriui, dovanoja medicininės paskirties reikmenų. Svetingiesiems vokiečiams patinka Anykščių kraštas, apylinkių gamtos grožis. Lydimi anykštėnų, jie keliauja ir po gražiausias Lietuvos vietas.
Šio mėnesio pradžioje septynių vokiečių grupė iš Heek miesto, kuriuos tekste jau esu išvardinusi, vėl viešėjo Anykščiuose. Poilsiui svečiai buvo įsikūrę SPA VILNIUS Anykščiai viešbutyje, kuris jiems patiko.
Per dešimtį pastarųjų metų šie žmonės ir jų bičiuliai vokiečiai Anykščių ligoninei padovanojo daugiau nei trylika tūkstančių eurų. Per paskutiniuosius šešerius metus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Anykščių skyrius iš jų gavo per šešis tūkstančius eurų paramos.
Genami entuziazmo, drauge su savo ištikimaisiais bičiuliais anykštėnais, vėl tęsė pažintines keliones po mūsų šalį. Aplankė meninio stiklo studiją Panevėžyje, Biržų rajone ypač žavėjosi Sodeliškių dvaro sodyba, kurioje šeimininkauja Neringa ir Dalius Linkevičiai. Pamatė 1942 m. statytą ir dabar veikiantį vėjo malūną, senovinių motociklų, mašinų, traktorių ir garo mašinų kolekciją. Iš arti išvydo auginamus elnius, danielius, muflonus. Galėjo paskanauti naminės duonos, sūrių ir žvėrienos patiekalų, grožėjosi aplinka. Vilniuje nuo Gedimino kalno viršūnės stebėjo Lietuvos sostinės vaizdus, širdis sukrečiantį jaudulį patyrė lankydami Genocido aukų muziejų. Tolesni maršrutai svečius nuviliojo į Kryžių kalną prie Šiaulių, Telšius, Klaipėdą, Nidą. Anykščių krašte vokiečių dėmesio sulaukė Lajų takas, Angelų muziejus, antram gyvenimui prikeltas Burbiškio dvaras. Du delegacijos nariai poilsiaudami sėkmingai medžiojo Anykščių miškuose.
Dvi dešimtys metų nuoširdžios bičiulystės… Tai daug ar mažai? Be abejo, daug. Rašytojas A. de Sent Egziuperi rašė: „Žmogus – vien santykių mazgas. Ir tik santykiai turi žmogui reikšmės“. Šią tiesą liudijo tiek vokiečių, tiek su jais bendravusių anykštėnų prisipažinimai.