Dar 2013 m. kovą, kalbėdamas LR Seime surengtoje spaudos konferencijoje, prognozavau, kad tai, ką vadinu druskininkietiška liga, plis į kitas Lietuvos savivaldybes, jei iškart negaus deramo atkirčio. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba labai aiškiai pasisakė savo išvadoje dėl Druskininkų valdžios propagandinio leidinio „Mano Druskininkai”, kad savivaldybės negali pačios ar per savo įstaigas užsiimti tokia leidyba. Kadangi šis sprendimas apskųstas teismui, o laikraštį imituojanti valdančiųjų politinė reklama toliau leidžiama ir nemokamai platinama, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento, Druskininkų mero Ričardo Malinausko pavyzdys įkvepia jo kolegas kituose rajonuose panašiai neteisėtai veiklai.
Kol teismai priims sprendimus, žiūrėk ir 2015 m. savivaldos rinkimai ateis… Žurnalistų bendruomenės solidarumo šiuo atveju nepakanka, kai Seime ir Vyriausybėje nėra politinės valios skriausti savo bendrapartietį merą, dar ne taip seniai reklamuotą kaip sėkmės pavyzdį. Kiekvienas nebrandus politikas, paslapčia ar viešai pasvajoja savo rinkėjams, vietoje kritiškos nepriklausomos žiniasklaidos, kuri visada domisi ne tiek jo pasigyrimais apie nuveiktus darbus, kiek klaidomis, pakišti jos pakaitalą, rašantį kaip apie mirusius – gerai arba nieko. Idealu, kai už tai dar gali mokėti ne patys, o mokesčių mokėtojų pinigais – tiesiogiai iš biudžeto arba per kontroliuojamas savivaldybės įmones. Jų laukiamas rezultatas būtų nepriklausomų žiniasklaidos leidėjų bankrotas ir amžina apkvailintų rinkėjų meilė. O vietoj to gaus tik dar daugiau kritikos, ir taps rinkėjų pajuokos objektais, nes XXI a. tiesiog neįmanoma kontroliuoti visų nepriklausomos informacijos sklaidos būdų.
