Per artimiausią dešimtmetį Dubingiuose, Molėtų rajone, ketinama atkurti Radvilų pilį – jau atlikti beveik visi paruošiamieji darbai ir, anot vienos iš šios idėjos autorių Virginijos Dunauskienės, iki tokio didelio plano įgyvendinimo teliko keli žingsniai.
Dubingiuose yra išsaugota unikali piliavietė bei Radvilų giminės panteonas, kur perlaidoti aštuonių garsiosios giminės atstovų palaikai – tarp jų ir Radvilos Rudojo bei Radvilos Juodojo.
Reikia atgaivinti istoriją
Viena pagrindinių idėjos autorių ir iniciatorių atkurti Radvilų pilį Dubingiuose V. Dunauskienė su AF skaitytojais pasidalijo, kodėl jai, vilnietei, turinčiai sodybą Dubingiuose, tapo svarbu imtis tokio sunkaus darbo.
„Pilies atstatymo idėja kilo vieną jaukų vakarą mano galerijoje „Trys trimitai“. Tie metai buvo paskelbti Barboros metais, ir galvojome, ką reikėtų padaryti – gal atstatyti kokį Smetonos vasarnamį? Tačiau man kilo kitokių minčių. Vis dėlto, mes vaikštome ant Lietuvos kunigaikščių kapų, visiškai neprisimindami, ką Radvilų giminė davė Lietuvai. O tai nepaprastai aktualu ir dabar. Pavyzdžiui, Radvilų giminės moto: „Radvilų namai – tai laimės, šlovės ir apsaugos nuo priešų, kurie iš visų pusių tyko, pamatas“, – apie mintį, kuri po truputį tampa realybe, pasakojo buvusi „Mažeikių naftos“ viešųjų ryšių specialistė, antikvariato Dubingiuose savininkė V. Dunauskienė.
„Tai yra Lietuvos kunigaikščių palaidojimo vieta, panteonas, čia yra šios kilmingos giminės šaknys. Dubingiai visada buvo kunigaikštija. Radvila Rudasis čia norėjo padaryti visos giminės reprezentacinę būstinę, tačiau nespėjo, nes tuomet puolė švedai, rusai, jam reikėjo stiprinti pasienio pilis. Mes negalime to nepriminti sau ir Lietuvai. Šiuo projektu įsilietumėme į tai, kas vadintųsi tolygus Lietuvos vystymas – norime, kad didžiausias veiksmas vyktų ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir maži miesteliai, turintys savo istoriją, galėtų išvystyti veiklą, susijusią su istorine atmintimi. Mums reikia atgaivinti pamirštą istoriją ir įgyvendinti projektą, kuris stiprintų pačią Dubingių bendruomenę. Kai esi drąsus, neįmanomų dalykų nėra“, – neabejojo pašnekovė, ir teigė, jog atkūrus pilį, Dubingiuose atsirastų renginių vieta.
Norėtų įkurti muziejų
V. Dunauskienė džiaugėsi, kad visos valstybinės įstaigos į šią idėją pažiūrėjo labai rimtai. Tačiau, prieš pradėdami kitus žingsnius, pilies Dubingiuose atkūrimo iniciatoriai pirmiausia susisiekė su Radvilų palikuonimi – kunigaikščiu Motiejumi Radvila ir paklausė jo nuomonės.
„Jis išklausė. Parodėme doktoranto Tado Žižiūno pilies vizualizaciją, paremtą atkastų pamatų konfigūracijos, to laiko statybos ypatumais. Jis pasakė, kad pilis – nedidelė, galime bandyti, kad jis yra už. Jis sakė, kad tauta, atsimenanti savo didvyrius ir po 500 metų, „pasmerkta“ niekada neišnykti“, – sutikimą atkurti protėvių pilį iš kunigaikščio M. Radvilos gavo dubingiečiai.
„Paskui kreipėmės į žmogų, kuris turbūt labiausiai patyręs šioje srityje. Tai – žmogus, kuris sukūrė precedentą mums svajoti. Jis doc. dr. Vydas Dolinskas, Valdovų rūmų muziejaus direktorius. Jis mums uždavė klausimą – kam dar vienas muziejus, dar viena pilis? Tačiau tam buvome pasiruošę ir sakėme, kad čia yra šlovingosios Radvilų giminės šaknys, panteonas. Yra puikus posakis, kad to padaryti negalima, bet atėjo tie, kas nežinojo ir padarė. Manau, mes – tokie patys, – apie šią, rodos, beprotišką idėją, kalbėjo V. Dunauskienė. – Išklausėme vertingus V. Dolinsko patarimus ir susiformavome koncepciją, kad norėtume, jog atstatyta Radvilų pilis Dubingiuose būti muziejumi. Mes norėtume, kad tai būtų Valdovų rūmų padalinys. Muziejaus statusas – universalus, jis leidžia užsiimti įvairiomis veiklomis: ir koncertais, ir konferencijomis, ir bendruomenės, ir edukaciniais renginiais. Galime tikėtis ir prabangių parodų.“
V. Dunauskienė pasakojo, jog su Valdovų rūmų muziejaus direktoriumi kalbėjo ir apie tai, kokia pilis galėtų būti: ar reikėtų bandyti atkurti galimai originaliai atrodžiusią pilį, ar daryti moderniai.
„Nuomonės sutapo – tai, kas šiandien modernu, rytoj gali būti nulis. Mes negalime restauruoti, galime tik atkurti. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kokia tai buvo pilis, kokios joje buvo patalpos. Užsakovai buvo tie patys, rūmų buvo daug, todėl nemanau, kad būtų didelė drama kiek įmanoma autentiškiau atkurti pilį. Yra aišku, kad ji buvo plytinė, buvo koklių, buvo vitražai, stiklai. Autentiškuose rūsiuose galėtume turėti nuolatinę ekspoziciją, kuri atspindėtų vietos istoriją, Radvilų kilmę, paveldą. Pirmame aukšte planuotume didelę konferencijų salę, antrame aukšte galėtų būti dvi salės: viena – parodoms, kita – interjerui. Būtų Barboros Radvilaitės salė, palėpėje – darbuotojų kabinetai“, – pasakojo viena pagrindinių idėjos iniciatorių.
Visi pritaria idėjai
„Vienas svarbiausių momentų, kad, išgirdusi idėją, Molėtų rajono savivaldybė atsiliepė pati. Labai džiaugiamės jų palaikymu, dėkingi Tarybos pritarimui, kad leido merijai dalyvauti kaip vienai iš steigėjų – valdyboje mes turime merą.
Lietuvos Kultūros vertybių apsaugos departamento vadovas, Saugomų teritorijų tarnybos vadovė pritarė, Kultūros vertybių apsaugos komisija pritaria ir palaiko. Mums liko susi-tikti su Kultūros ministerija ir laukti pritarimo Vyriausybėje. Puikiai suvokiame, kad nėra finansavimo, tikimės jį susirinkti. Tikimės, kad prisidės ir valstybė, tačiau visko užkrauti jai nežadame“, – kad irtis į priekį sekasi gana sklandžiai, džiaugėsi V. Dunauskienė bei sakė, kad šiais metais, gegužės 9 dieną, buvo įsteigtas „Dubingių pilies fondas“, o birželio pradžioje jau įvyko pirmasis fondo valdybos susirinkimas.
„Kaip tik tuo metu ir Motiejus Radvila buvo Vilniuje, Jis dalyvavo pirmame valdybos susirinkime“, – pasakojo V. Dunauskienė.
Pasiteiravus, kiek pilies atkūrimas Dubingiuose galėtų kainuoti, V. Dunauskienė sakė, jog apie pinigus kalbėti dar gerokai per anksti.
Viešosios įstaigos „Dubingių pilies fondas“ steigėjai yra kunigaikštis Maciej Radziwill (Motiejus Radvila), prof. dr. Albinas Kuncevičius, Molėtų rajono savivaldybė, dr. Vydas Dolinskas, Laimonas Skibarka, Virginija Dunauskienė, Eglė Ulienė, Vaidutė Navickaitė-Šakėnienė, Laura Leškevičiūtė, Greta Valantiejūtė, Gintaras Grybėnas, Kęstutis Kaminskas, VšĮ „Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondas“. Fondo teisės partneris yra advokatų kontora „Sorainen“.
Fondo direktorius Gintaras Grybėnas, fondo valdyba: pirmininkas Laimonas Skibarka, dr. Vydas Dolinskas, prof. Albinas Kuncevičius, Molėtų rajono savivaldybės meras Saulius Jauneika, Virginija Dunauskienė, Laura Leškevičiūtė, nepriklausomas valdybos narys Rimantas Kveselaitis.
Palaikus rado prieš dvidešimtmetį
„Pilis yra ant didelės kalvos, kuri iki XIX amžiaus antrosios pusės buvo saloje. Čia yra rūmų liekanos, kunigaikščių Radvilų perlaidojimo vieta, o aplinkui piliavietę – pažintinis takas, – apie tai, kas šiuo metu yra Dubingių piliavietėje, pasakojo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko grupės Radvilų rūmų ekspozicijos specialistė Gema Kuorienė. – Aštuoni Radvilų giminės žmonės buvo palaidoti Radvilų statytoje Evangelikų reformatų bažnyčioje, ten buvo įrengtas laidojimo panteonas. Bažnyčia buvo protestantų, per karą su maskvėnais ji buvo nusiaubta, apvogta, Radvilų palaikai buvo išniekinti. Per karą su Švedija, vadinamąjį Šiaurės karą (1655–1660 metais vykusį karinį konfliktą), baiminantis antro Radvilų palaikų išniekinimo, palaikai buvo paslėpti bažnyčioje po grindų plokšte. Kadangi čia nebeliko Radvilų giminės, atitinkamai nebeliko ir evangelikų reformatų bendruomenės, bažnyčia stovėjo pamiršta, be šeimininko. Bažnyčia metams bėgant nyko, Radvilų palaikai, po ja paslėpti, gulėjo. Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702–1762) buvo atvykęs jų ieškoti, bet nerado, o gal paslapties niekam neišdavė. Paskui trenkė žaibas į bažnyčios stogą, viskas išdegė, ir bažnyčia susilygino su žeme.“
Radvilų palaikai, pasak G. Kuorienės, buvo atrasti tik 2004-aisiais.
„Archeologams pasirodė įdomus sudėliojimo būdas. Jie suprato, kad tai – neeilinis palaidojimas. Kilo mintis, kad tai gali būti Radvilų palaikai. Buvo pradėti tyrimai, ekspertizė, ir paaiškėjo, kad tikrai taip ir yra, kad tos kelios saujelės kaulelių tai, kas liko iš aštuonių žmonių. Buvo sutvarkyta laidojimo vieta, laidojimo rūsys, parengtas prabangus sarkofagas, su palaikais buvo atsisveikinta Vilniuje, Radvilų rūmuose 2009 metais rugsėjo 5 dieną. Sarkofagas su Radvilų palaikais grįžo į Dubingius, ir dabar ilsisi buvusių bažnyčių vietoje. Kiekvieno kaulelio neidentifikavome, bet yra žinoma, kad čia yra garsiausi Radvilų giminės atstovai – Radvila Rudasis ir Radvila Juodasis bei jų šeimos nariai“, – apie tai, kad šioje vietoje yra palaidoti ir rūmų šeimininkai, pasakojo G. Kuorienė.
Grafas pilies neremontavo
Dubingiai Radvilų giminei atiteko XVI amžiaus pradžioje, maždaug 1508 metais.
„Tai buvo Jurgio Radvilos, kuris buvo Barboros Radvilaitės ir Radvilos Rudojo tėvas, valdos, o Dubingiai garsėjo rūmais, kurie pagal aną metą buvo prabangūs – mūriniai, dviejų aukštų, su stikliniais langais, pakankamai aukštu bokštu. Nuolat čia Radvilos negyveno, tai buvo jų rezidencija. Sunku pasakyti, kiek kartų vienais ar kitais metais jie Dubingiuose apsilankydavo. Tačiau gyvenimas čia nesustodavo – buvo samdomi pareigūnai, administratoriai, ekonomai. Maždaug apie 1620 metus čia prasideda pertvarka, statomas vieno aukšto priestatas, praplečiamos gyvenamosios erdvės. Praktiškai pačioje XVII amžiaus pabaigoje, 1695 metais, mirė paskutinė Radvilos Rudojo (gyvenusio 1512–1584 metais) giminės atstovė – Karolina Radvilaitė. Tuomet valdos perėjo naujiems šeimininkams – Radvilos Juodojo (gyvenusio 1515–1565 metais, Barboros Radvilaitės pusbrolio) šakai ir, kaip rašoma šaltiniuose, tuomet valdos, rūmai, pradėjo eiti iš rankų į rankas – nuomojama, kreditoriams išperkama, kol baigėsi tuo, kad 1808 metais už skolas valdos buvo parduotos. Jas nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius“, – apie rūmų likimą pasakojo G. Kuorienė ir pridūrė, kad M. Tiškevičius, rūmus radęs labai apleistus ir netinkamus gyventi, jų neberemontavo, paliko likimo valiai.
„Per šimtmečius nieko nebeliko. Vėliau laikas ir gamta susitvarkė savaip – liekanas užkonservavo, ir taip viskas išbuvo iki 2005 metų. Tuomet prasidėjo archeologiniai piliavietės tyrinėjimai, ir per šešias vasaras darbo nuspręsta eksponuoti autentiką, pastatytas apsauginis sarkofagas. Jis nėra išvaizdus, iš trijų pusių užpiltas žemėmis iki pat viršaus, kad neišsiskirtų iš kraštovaizdžio. Mūsų ekspozicija pradėjo dirbti nuo 2012 metų liepos 6 dienos“, – sakė Radvilų rūmų eks-pozicijos specialistė ir pridūrė, kad iki šiandien yra ištyrinėtas nelabai didelis piliavietės plotas: „Piliavietės viršutinės dalies plotas – apie 10 hektarų. Šiuo metu tyrinėjimai, kasinėjimai nevyksta. Manoma, kad pilaitė čia buvusi ir XIV amžiuje, todėl manau, kad čia archeologams darbo dar yra.“
Dubingiuose kone pusmetį gyveno ir Barbora Radvilaitė
Dubingių pilyje gyveno Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) žmona, Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, Barbora Radvilaitė (gyvenusi 1520–1551 metais).
„Tai buvo jos tėvo valdos, tėvo rūmai. Kiek ji lankėsi tuose rūmuose per tą savo trumpą gyvenimą, sunku pasakyti. Bet yra datuotas laikas, kai, praėjus keliems mėnesiams po slaptų vestuvių su Žygimantu Augustu 1547 metų liepos pabaigoje, Žygimantas turėjo vykti į Lenkiją tvarkyti santuokos legalizavimo darbų ir, bijodamas ją palikti Vilniuje, pasirinko saugesnę vietą bei nusprendė Barborą išvežti į Dubingius. Jie pasirinkti ne atsitiktinai, nes tai – netoli Vilniaus. Kita vertus, tvirti rūmai tuo metu buvo saloje, statūs šlaitai – labai saugi vieta. Čia Barbora Radvilaitė buvo atlydėta 1547 metais lapkričio 19 dieną ir išbuvo iki 1548-ųjų balandžio 14 dienos. Patį liūdniausią, tamsiausią, pilną nerimo, liūdesio ir vilties laikotarpį. Čia ji visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą, atsisakė prabangių drabužių, rengėsi tarsi vienuolė, prieš saulėtekį ėjo į bažnyčią, meldėsi. Ir, žinoma, rašė Žygimantui Augustui laiškus. Yra rasti aštuoni laiškai, kuriuos Barbora Žygimantui parašė būdama Dubingiuose, jie yra išversti į lietuvių kalbą, juos galima skaityti. Mes net turime tokią edukacinę programą „Barboros Radvilaitės laiškai“, kurią labai mėgsta jaunos merginos ir moterys“, – apie žymiausią moterį LDK istorijoje, palikusią pėdsaką ir Dubingiuose, pasakojo G. Kuorienė.
Daugiausia radinių susiję su buitimi
Vertingiausi Dubingių piliavietės radiniai yra pačios sienos, mūrai.
„XVI–XVII amžiaus rankų darbo plytos, tvirtas skiedinys. Didelių brangenybių rasta nebuvo – kai žmonės pakeitė gyvenimą, vertingus daiktus išsivežė. Rasta buities reikmenų, indų liekanų – puodynės, keptuvės rankena, taip pat – raktas, pasagėlė. Iš retesnių radinių yra rasta dar maždaug Vytauto laikų šachmatų figūrėlė, padaryta iš kaulo. Tai – vertingas radinys, tokių figūrėlių Lietuvoje rasta nedaug. Taip pat rastas kaulinis rašiklis, sidabrinis šaukštas, stiklinė taurė vynui. Taip pat nemažai koklių – jie glazūruoti, kelių spalvų, išgražinti ir augalų, medžioklės, mitologiniais motyvais. Nemažai koklių rasta su Radvilų herbais – heraldiniai kokliai kalba apie jų prabangą. Dalis tų daiktų eksponuojama mūsų ekspozicijoje, dalis – lankytojų centre, saugyklose“, – AF pasakojo G. Kuorienė bei sakė pritarianti idėjai pilį atkurti.
„Autentika žmonėms patinka, jie pamato praeities žmonių įdėtą vargą, triūsą. Tad kodėl gi ne? Pilis būtų įveiklinta visus metus, paveldas išsaugotas. Radvilų rūmų ekspozicija veikia visus metus, bet žmonės lankosi praktiškai tik šiltuoju metų laiku“, – kalbėjo specialistė G. Kuorienė.