Iš Svėdasų krašto kilęs, šią vasarą Viešintų parapijos klebonu, aptarnaujančiu ir Andrioniškio bei Inkūnų parapijas, paskirtas Ričardas Banys pavasarį atšventė savo 57-ąjį gimtadienį. Dvasininkas prisipažino, kad nėra karjeristas ir džiaugiasi galėdamas būti tiesiog paprastu kaimo klebonu.
„Anykštos“ skaitytojams klebonas R. Banys, jau pažįstamas iš savo publikacijų, kurios jam, kaip pats prisipažino, yra tarsi kalbėjimas žmonėms iš bažnyčios sakyklos.
Klebonas R. Banys pasakojo, kad jo kelias į kunigystę prasidėjo dar jam besimokant pradinėse klasėse, kai Svėdasų parapijos klebonas jį pakvietė patarnauti šv. Mišioms.
„Nuo to viskas ir prasidėjo, o kad apie pašaukimą kalbėtume, tai tokio gal nebuvo. Čia gal tokia yra dvasinė trauka prie tokių dalykų. Matot, tai sunkiai nusakoma, nes antgamtiniai dalykai neturi tos žemiškos formuluotės“, – kalbėjo klebonas R. Banys.
Dar būnant vaiku, kleboną R. Banį bažnyčioje patraukė ne jos estetika, o po jos skliautais tvyranti paslaptis.
„Mane traukė Dievo paslaptis. Aš gyvenime buvau toks mistikas, nors mažai kas pastebėjo tuos dalykus, nes aš daugiau toks prie humoro žmogus. Ir, nors ir keista, mane visada traukė Rytų religijos ir kultūros, ypač Indijos kultūros“, – sakė R. Banys.
Klebonas R. Banys prisipažino, kad jo pasirinkimas tapti kunigu jo draugų nenustebino, tačiau nesužavėjo Svėdasų mokyklos, kurioje jis mokėsi, pedagogų kolektyvo.
„Svėdasų mokykla tuo metu nebuvo tokia dvasinga, ji buvo tokia vykdanti to meto režimą. Toks paradoksas, aš turėjau vieną mokytoją, tai a. a. Tautvydas Kazlauskas, kuris dėstė ateizmą, bet jis visada mane gerbė kaip mokinį, žinodamas mano pažiūras. Tai buvo nuostabu, kaip aš sakau, tokių mokytojų reta, ir aš iki šiol, kai atvažiuoju į Svėdasus, aplankau jo kapą“, – kalbėjo klebonas R. Banys.
Baigęs mokyklą, klebonas R.Banys ėmė mokytis virėjo specialybės.
„Galiu pasakyti su realistiniu humoru – tarybiniais laikais buvo tas baisusis deficitas ir, jeigu tu kažkur prie maisto dirbdavai, tai karaliaudavai. Ieškojom mes visi to materializmo, kad pragyventume. Antras dalykas – mane mokykloje gąsdino, kad aš neįstosiu į jokią aukštąją mokyklą, o mano svajonė buvo ne puodus maišyt, bet įstot į tuometinę Vilniaus konservatorijos, aktoriaus meistriškumo specialybę ir tapti kino arba teatro aktorium“, – tęsė klebonas R. Banys.
Klebonas R. Banys prisiminė, kad jaunystėje jam teko susidurti su KGB struktūrų spaudimu.
„Iš Anykščių komisariato ar tai vykdomojo komiteto atvažiuodavo toks Gintautas, kuris pavardės niekada nepasisakydavo, gal tai buvo net jo slaptažodis, nes visi juos ten turėdavo. Jis mane tardydavo ir bandė nukreipti nuo kunigystės. Tai buvo jo toks darbas, aš visai jo nesmerkiu, nes tai buvo tokie laikai“, – prisiminė klebonas R. Banys.
Vėliau klebono R. Banio gyvenime ėjo tarnyba sovietinėje kariuomenėje, nubloškusi jį į Kazachstaną, po to jis įstojo į Kauno kunigų seminariją.
„Čia ir prasidėjo visa mano odisėja, tačiau mane iš kunigų seminarijos pašalino už tuometinio vicerektoriaus sūnėno karikatūrą. Buvau pradėjęs trečius studijų metus. Aš dabar visų smulkmenų neprisimenu, bet tai buvo visiškas niekalas, kuris tiesiog buvo kaip pretekstas mane pašalinti. Tuometinis vyskupas gavo pranešimą, kad aš atleistas pašaukimui apsvarstyti. Man Kauno kunigų seminarija iki šiol lieka ta vieta, kur išgyvenau tokius keistus jausmus. Tai ir kartu kunigystės romantika, ir manęs įžeidimas“, – sakė klebonas R. Banys.
Po to, kai buvo pašalintas iš kunigų seminarijos, klebonas R. Banys sakė sulaukęs pasmerkimo.
„Dvasiškai mane sudegino ant laužo pirmiausia mano gimtoji parapija. Pradėjau į Svėdasus važinėti labai retai, tik aplankydavau tėvus“, – pasakojo klebonas R. Banys.
Po tokio gyvenimiško sukrėtimo kleboną R. Banį, kaip jis sakė, priglaudė Anykščiai, kur jis įsidarbino ir metus dirbo tikybos mokytoju.
„Anykščiuose buvo toks mano atgimimas, aš praktiškai prisikėliau iš to laužo, kuriame mane kažkas bandė sudegint“, – sakė klebonas R. Banys.
Dirbdamas mokykloje, klebonas R. Banys iš Lietuvos seleziečių sulaukė pakvietimo išvykti į Italiją ir save išbandyti vienuoliškame gyvenime.
„Ten išbuvau beveik 11 metų. Ten mano visas kunigystės formavimasis tęsėsi kartu su vienuolišku gyvenimu ir kartu su teologijos studijomis Popiežiškajame seleziečių universitete, kur įgijau dvasingumo teologijos licencijato laipsnį. Tačiau pajutau, kad Italijoje ilgiau nebegaliu būti. Ten buvo vidinė trintis tarp pačios vienuolių bendruomenės, ir man ten kai kurie dalykai buvo nepriimtini. Ir kitas dalykas – norėjau daugiau savarankiškumo, nes vienuoliškas gyvenimas yra apsuptas bažnytinės priklausomybės“, – pasakojo klebonas R. Banys.
Grįžęs į Lietuvą, penkerius metus klebonas R. Banys dirbo Kauno arkivyskupijoje kaip pasaulietis kunigas, tuometiniame Medicinos universitete studentams dėstė dvasingumo pagrindus, užėmė šio universiteto kapeliono pareigas.
Po to, kai klebonui R. Baniui buvo suteiktas kunigystės sakramentas, jis tarnavo Svėdasų parapijoje vikaru, vėliau buvo paskirtas Joniškėlio parapijos klebonu. Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies parapija – trečioji klebono R. Banio parapija, kurioje jis reziduoja. Dvasininkui taip pat priskirtos Panevėžio rajono Šilų Švč. Jėzaus Vardo bei Ukmergės rajono Lėno Šv. Antano Paduviečio parapijos.
Pasidomėjus, kaip tuomet, kai tenka persikelti į naują parapiją, pavyksta su vietos bendruomene užmegzti ryšį, klebonas R. Banys prisipažino, kad tai padaryti nėra paprasta.
„Vietos gyventojų tu esi skenuojamas, kaip aš vadinu, „parapiniu magnetiniu rezonansu“. Kaip aš sakau, nesu lėktuvo stiuardas, kuris su šypsena pro dantis turi įtikti ir chamui, ir šventajam. Kai pradedi pataikauti, pataikavimas visada sukelia išlepinimą, po to visokie kaprizai ir tu tampi marionete“, – pastebėjo klebonas R. Banys.
Beje, klebonas R. Banys neatstumia parapijoje alkoholiu piktanaudžiaujančių asmenų ir paprašytas kartais ištiesia keletą eurų, kad šie galėtų nusipirkti eilinį butelaitį.
„Man paprasčiausiai jų gaila, nes aš juose matau į pelkę įmestą perlą. Kitas dalykas – tai yra susikalbėjimas. Mes komunikuojame įvairiausiomis formomis ir kartais to alaus, cigarečių nupirkimas ar šiaip užkalbinimas gal yra vienintelė komunikavimo forma. Juk į bažnyčią jie tikrai neateina“, – sakė klebonas R. Banys.
Per daugiau nei 20 kunigystės metų klebonas R. Banys prisipažino, kad yra buvę atvejų, kai dalyvaudamas laidotuvių ceremonijose ir pats verkė.
„Kunigas laidoja mamą, tėtį, draugą, nuostabų parapijietį. Niekada nebuvau kunigu su akmenine širdim šitoje situacijoje“, – sakė klebonas R. Banys.
Pasiteiravus, ar klausantis parapijiečių išpažinčių, jos jam atrodo nuoširdžios ir atviros, klebonas R. Banys dėstė: „Tokių nuoširdžių išpažinčių tenka išklausyti rečiau. Žmonės nelabai supranta, kas yra nuodėmė, ir ji labai dažnai yra pateisinama.“
Jau kurį laiką klebonas R. Banys yra laikraščio „Anykšta“ bendraautoris. Dvasininkas prisipažino, kad jei jis būtų etatinis laikraščio darbuotojas ir jam kas savaitę reikėtų parašyti vedamajį straipsnį, tai jam padaryti būtų be galo snku: „Tada tas mūzas reikėtų su tinklu gaudyt.“
Klebonas R. Banys sakė, kad rašyti laikračiui ir sakyti pamokslą bažnyčioje – skirtingi dalykai.
„Pamokslo sakymui aš visiškai nesiruošiu. Aš atidarau visą savo bagažą asmeninio išsilavinimo ir visa tai iškraunu. Žmonėms labai svarbu turėti ne tik Viešpaties evangeliją, bet ir savo gyvenimo evangeliją. Prieš daugybę amžių atsiradęs Šventasis Raštas labai dažnai praeina pro ausis, bet kai jį sujungi su žmogiškąja evangelija, tai puikiai veikia“, – sakė dvasininkas.
Rašydamas „Anykštai“, klebonas R. Banys sakė jaučiantis, tarsi su skaitytojais kalbėtųsi.
„Man atrodo, kad skaitytojai sėdi kažkokioj bažnytėlėj, o aš ten iš sakyklos kalbu“, – sakė klebonas R. Banys.
Įdomu tai, kad tarnaudamas dabartinėje parapijoje, klebonas R. Banys sugrįžo prie savo senos svajonės būti lektoriumi.
„Bendruomenė pastatatė tokį istorinį spektaklį „Mes kovėmės už Vadoklius“, ir aš jame vaidinau sužeistą karininką. Žmonės netilpo į salę, žiūrėjo net pro langus“, – prisiminė klebonas R. Banys.
Pasidomėjus, kokių ateities ambicijų turi savo gyvenime, klebonas R. Banys prisipažino, kad jis nėra karjeristas.
„Dėl to aš ir neturiu jokių titulų. Esu paprastas kaimo klebonas. Man tai yra nuostabiausias dalykas, ką aš turiu gyvenime – būti kaimo vaiku“, – sakė klebonas.
