Šios dvi buvusios mokyklos yra kone kaimynystėje Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kunigiškių I kaime. Skirtingai susiklostė jųdviejų likimas. Viena mokykla atgimė, tapo muziejumi, antroji vis niokojama ir pamažu virsta griuvėsiais.
Kunigiškių pradžios mokykla buvo pastatyta dar carizmo metais. Mokytis čia susirinkdavo iš aplinkinių vietovių net iki šimto ir daugiau vaikų. Pradžios mokslus vaikystėje čia išėjo būsimosios įžymybės: lietuvių literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, tapytojas Kajetonas Sklėrius, mokslininkai inžinierius Povilas Sklėrius, chemikas Feliksas Staniulis, miškininkas Algirdas Matulionis, išeivijos rašytoja Elena Nakaitė- Arbienė, pasirašinėjusi slapyvardžiu Alė Rūta ir daug kitų žmonių.
1929-ųjų rudenį, minint Vaižganto 60-metį, Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniai, mokytojai ir mokinių tėvai kreipėsi į rašytoją, prašydami sutikimo pavadinti mokyklą jo vardu. Rašytojas sutiko, tad sekančiais metais mokykla jau buvo pavadinta kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu.
Mokykla tame pastate veikė iki pokario metų. Įsteigus Kunigiškiuose kolūkį, šiose patalpose buvo įkurtas klubas, skaitykla, vykdavo pasilinksminimo vakarai jaunimui. Tuo tarpu mokyklai buvo surasta vieta Malaišių kaime, nes, ištrėmus ūkininkų Antanėlių šeimą į Sibirą, tam tikslui buvo panaudotas jų erdvus namas.
Kolūkiniais metais buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje buvo įrengti butai kolūkiečių šeimoms, o vėliau pastatas- istorijos paminklas stovėjo tuščias, apleistas. O šalia gyvenvietės tuometinis kolūkis savo lėšomis pastatė dviaukštę mūrinę mokyklą su erdvia sporto sale. Vaikų Kunigiškiuose ir aplinkiniuose kaimuose gyveno daug, tad mokykla buvo septynmetė, vėliau pagrindinė. Tiktai į savo gyvavimo pabaigą, smarkiai sumažėjus mokinių skaičiui, toji dviaukštė mūrinė mokykla tapo pradine…
1986 metų vasarą senosios mokyklos pastatas pradėtas restauruoti, o jau sekančių metų vasarą naujai atgimusiame statinyje buvo įkurtas muziejus. Tiesa, tuo metu tai buvo tik kolūkio muziejus, tačiau į jį pradėjo plūsti ekskursijos, nes panašių muziejų šalyje buvo mažai. O juk Kunigiškių muziejus buvo originalus : jame atkurta senovinė klasė, buvo įrengtos gausios ekspozicijos, skirtos Vaižgantui ir kitiems žymiems kraštiečiams.
Muziejus veikia iki šių dienų. Per tuos veiklos metus Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus gerokai išsiplėtė, atsirado naujų ekspozicijų, paroda keičia parodą, vyksta kultūriniai renginiai, vykdomos edukacinės programos. Kaip ir pridera, buvusioje mokykloje, pavirtusioje į muziejų, atkurtas senos klasės vaizdas su mokykliniais suolais, įvairiomis mokymo priemonėmis. Vyresniosios kartos atstovai dar pamena ir tokius senus mokyklinius suolus, ir kitą mokyklinę atributiką, tačiau jaunajai kartai visa tai- jau egzotika, nematyti-neregėti dalykai. Muziejaus lankytojai mėgsta pasėdėti, nusifotografuoti senuose mokykliniuose suoluose, pakilnoti įspūdingo storio medinę liniuotę, kuri buvo naudojama drausminti nepažangius ar išdykusius mokinius, pavartyti prieškarinius mokyklinius vadovėlius, net paklūpoti klasės kampe ant aštrių akmenukų, išbandyti tokios fizinės bausmės „skonį“…
Senosios Kunigiškių pradžios mokyklos vaizdas buvo atkurtas, remiantis fotografijomis, kurias darė čia mokytojavęs fotomėgėjas Juozas Jokšas. Pedagogas susirašinėjo su rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu, jo paskatintas pradėjo rinkti mokyklos istoriją, užrašinėti senolių prisiminimus. Kai buvo steigiamas muziejus, savo tėvelio Juozo Jokšo darytas nuotraukas iš Kunigiškių laikų dovanojo Alytuje gyvenanti jo dukra mokytoja Nijolė Muzikevičienė. O Ukmergėje gyvenusios, iš Kunigiškių kaimo kilusios dabar jau šviesios atminties Danutės Šilinienės dėka muziejuje atsirado ir senieji mokykliniai suolai, ir lenta, daugybė knygų, nuotraukų, mokymo priemonių. Tuos mokyklinius suolus, kurie dabar visus stebina ir džiugina, padovanojo Ukmergės rajono Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos tuometinis direktorius Stasys Misiūnas, išsaugojęs šį jau nebereikalingą, nebenaudojamą inventorių sandėlyje…
Metams bėgant, eksponatų Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje vis daugėja, o ir pats muziejus plečiasi. Anksčiau tik vienoje pastato pusėje veikė muziejus, o kitoje gyveno ūkininko Virgilijaus Budreikos šeima. Prieš keletą metų Budreikos Kunigiškių I kaime pasistatė nuosavus namus, o jiems išsikėlus, likusios tuščios patalpos buvo perduotos muziejui. Dabar tuose kambariuose veikia parodos, įrenginėjamos naujos ekspozicijos.
Netolimoje ateityje planuojama įrengti ir memorialinį kambarį, skirtą pasaulinio garso mokslininko, vieno iš semiotikos mokslo kūrėjų, lietuvių mitologijos tyrinėtojo, lingvisto, eseisto profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo (1917-1992) atminimui. Pasirodo, šio garsaus mokslininko pirmoji gyvenamoji vieta Lietuvoje ir buvo Svėdasų parapijos Kunigiškių kaimas ir būtent mokyklos patalpos, kur dabar ir veikia muziejus. Būsimasis mokslininkas gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje (Rusija), kur jo tėvas Julius Greimas Pirmojo pasaulinio karo metu evakuotų lietuvių pradžios mokykloje dirbo mokytoju. 1918 metų vasarą mokytojas Julius Greimas su žmona Konstancija Greimiene (Mickevičiūte) ir vaikais- septynmete Gražina bei vienerių metukų sūnumi Algirdu Juliumi- grįžo į Lietuvą. Iš Tulos parvykęs mokytojas vėl buvo įdarbintas toje pačioje Svėdasų krašte veikusioje Kunigiškių pradžios mokykloje, kur jam jau teko dirbti ir anksčiau-1913-1915 metais. Erdviame mokyklos pastate buvo įrengti ir butai mokytojų šeimoms, tad Greimų šeima čia ir apsigyveno. 1919-aisiais Greimai iš Kunigiškių išsikraustė į Kupiškio kraštą, paskui apsigyveno ir kitose vietovėse- anuomet mokytojams gana dažnai tekdavo keisti darbo vietas.
Muziejuje jau ne kartą buvo organizuotos fotografijų ir dokumentų parodos, skirtos prof. A. J. Greimo atminimui, o štai dabar planuojama (jeigu tiktai pavyks rasti rėmėjų) įrengti memorialinį kambarį. Juk ateinančiais metais minėsime šio garsaus mokslininko 100-ąsias gimimo metines. UNESCO neseniai paskelbė 2016-2017 metais minimų sukakčių sąrašą, į kurį įtraukta per 40 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų. Šiame sąraše yra ir prof. Algirdo Juliaus Greimo 100-osios gimimo metinės…
Taigi, senutėlė medinė mokykla buvo išsaugota ateities kartoms, prikelta naujam gyvenimui. Na, o su ta nauja mūrine mokykla atsitiko priešingai. 
2002 metais Kunigiškių pradinė mokykla buvo panaikinta, visiems mokiniams teko keliauti į Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Tuščiame pastate liko mokykliniai baldai, mokykliniai reikmenys, biblioteka su dideliu knygų fondu, netgi pianinas. Savaime suprantama, kad tos visos gėrybės neliko nepastebėtos. Dalis turto buvo išgrobstyta, dalis- tiesiog suniokota, sunaikinta. Paskui vagišiai nupjaustė ir išsivežė metalo vamzdžius, ketaus radiatorius, elektros instaliaciją. Kam prireikė durų ar medienos, tie irgi drąsiai pjaustė grindų lentas, išėminėjo duris, gvelbė, ko tiktai kam reikėjo. Palikta be priežiūros mokykla tapo „taikiniu“ chuliganams. Tie per dienas ir naktis daužė langus, viską darkė, niokojo, gadino. Savaime suprantama, ir vagišiai, ir chuliganai neatsirado iš kokio kosmoso, o buvo vietiniai gyventojai. Policijai susipratę, neabejingi buvusios mokyklos likimui žmonės apie tokius vandalų išpuolius ne kartą yra pranešę, netgi nurodę konkrečių piktadarių pavardes. Ir, žinoma, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, niekas nebuvo nubaustas, niekam nereikėjo už visas piktadarystes atsakyti. Nes jokios policijos kaltininkų neieškojo ir nebaudė. Todėl, jausdamiesi nebaudžiami, „drąsuoliai“ pastatą tebeniokoja, nes dar liko šis tas nesunaikinto, nesudaužyto. Antai, dar vis tebelaužomas, tebedaužomas pianinas, dar likę neišdaužyti paskutiniai langai…Tie jaunuoliai, kuriems ranka nekyla daužymui, laužymui, „darbuojasi“ su dažų flakonėliais. Kai kas visur teplioja keiksmažodžius, o kai kurie dažais piešia ant sporto salės sienų tik jiems patiems suprantamus simbolius.
Kai pagaliau po kelių aukcionų didžiulis mokyklos pastatas buvo privatizuotas, kunigiškiečiai net lengviau atsiduso. Žmonės vylėsi, kad naujieji savininkai iš Žemaitijos pastatą sutvarkys, apsaugos, suremontuos, pasirūpins aplinka. Buvo tikimasi, kad nusipirkę statinį savininkai jo tuščio ir be jokios priežiūros nelaikys, gal įsteigs kokią siuvyklą, mezgyklą ar remonto dirbtuves. Ne vienas vietos gyventojas spėjo pasvajoti apie būsimą darbą.
Deja, deja… Niekas nieko nedarė, neorganizavo, pastato netvarkė. Todėl iki šiolei čia tebevyksta niokojimo- griovimo darbai, buvusi mokykla tapo „namu-vaiduokliu“ ir vis labiau virsta griuvėsiais. Kelinti metai niekas netvarko aplinkos, nešienauja, tad piktžolės aplinkui jau baigia pasiekti žmogaus ūgį. Šiaip jau apie panašius statinius žolę apipjauna, patvarko aplinką už gaunamas socialines pašalpas viešuosius darbus atliekantys piliečiai. Tokių yra ir Svėdasų seniūnijoje. Tačiau mokyklos pastatas yra privatizuotas, yra teisėti savininkai, o privačių teritorijų pašalpų gavėjai negali tvarkyti.
Akivaizdu, kad ir toliau šis pastatas skendės piktžolynuose ir bus niokojamas, nes spaudoje pasirodė skelbimai apie buvusios mokyklos pastato pardavimą. Sunku patikėti, kad kas nors tas griuvenas gali pirkti ir kam nors pritaikyti.
Su liūdesiu akyse žvelgia į taip apleistą, vandalų nuniokotą mokyklos pastatą dori, rūpestingi, ūkiški kunigiškiečiai. Ir ypatingai skaudu tokius dalykus matyti buvusiems mokytojams ir mokiniams, kuriuos sieja su šia mokykla patys gražiausi, šviesiausi atsiminimai. O argi neskauda širdies buvusiems kolūkio statybininkams, kurių rankos sumūrijo, įrengė mokyklą ir daugybę metų džiaugėsi gražiu ir prasmingu savo darbo vaisiumi?
Taigi, dvi buvusios mokyklos, du skirtingi vaizdai, du likimai….
