Kaip kvepia apelsinai? Jūra? O automobilių išmetamosios dujos? Įsivaizduokite šniokščiančio vandens garsą… Tiesiog atsipalaiduokite ir leiskite laisvai lietis akvarelei. Išdžiūvus piešiniui pamatysite žalią debesėlį tiesiantį rankas, violetinį begemoto snukelį ar net magišką mišką. Išlaisvinti vaizduotę vaikus mokė dailininkė Sigutė Ach.
Kaip kvepia apelsinai? Jūra? O automobilių išmetamosios dujos? Įsivaizduokite šniokščiančio vandens garsą… Tiesiog atsipalaiduokite ir leiskite laisvai lietis akvarelei. Išdžiūvus piešiniui pamatysite žalią debesėlį tiesiantį rankas, violetinį begemoto snukelį ar net magišką mišką. Išlaisvinti vaizduotę vaikus mokė dailininkė Sigutė Ach.
Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos 5 b klasės mokiniai šiandien dalyvavo neįprastoje dailės pamokoje. Pirmiausia, ji vyko ne klasėje, o Sakralinio meno centre, antra – ją vedė stebuklingus paveikslėlius piešianti dailininkė Sigutė Ach.
„Šiuolaikinės technologijos, vienodas darbas, metų metus nesikeičiantis laisvalaikis skurdina mūsų vaizduotę. Tačiau jūs, vaikai, esate vaizduotės milijonieriai, galite laisvai kurti ir įsivaizduoti” – kalbėjo dailininkė.
Vaikams buvo išdalintos paletės, popierius ir vandens indeliai – tai viskas, ko reikia, kad gimtų menas. Ant šlapios balutės tiesiog lieji spalvas, jokių taisyklių čia nėra, darai tai, kas tau gražu. Paskui – palieki nudžiūti. O kai džiūdamos spalvos padaro stebuklus, lieka maloniausia dalis – žiūrėti į savo sukurtą paveikslėlį ir jame kažką pamatyti. Pamatyti tik tau vienam matomą pasaulį. „Štai čia aš matau jūroje plaukiantį laivą, apvertus paveikslėlį – saulėlydį. Jūs žvelgdami į jį gal būt pamatysite dangumi plaukiančius debesis. Na ir kas, kad jie bus raudoni…” – kalbėjo Sigutė Ach.
Vaikai ėjo prie menininkės ir klausė: „Mokytoja, ar gerai?” Visiems dailininkė sakė tą patį: „O tau ar gražu? Jeigu gražu, vadinasi, gerai”.
Paklausta, kodėl net piešdami vaikai klausia, ar gerai tai padarė, S. Ach kalbėjo: „Tai mokyklos įtaka, kur kiekvienas vaiko žingsnis vertinamas pažymiu. Aš manau, jog dailės pamokose to neturėtų būti, galima vertinti vaiko pastangas, susikaupimą, bet ne patį darbą. Ši piešimo technika lavina vaikų vaizduotę, o puikiai jai dirbant, galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Ir tik nuo mokytojo kūtybingumo priklauso, kaip jis sugebės šiek tiek apeiti nusistovėjusias taisykles ir į vaikų ugdymą pažvelgti kūrybiškai. Manau, netgi tyrimą būtų galima atlikti: pavyzdžiui trejus metus matematikos mokytojas prieš aiškindamas naujas formules, galėtų šiek tiek laiko skirti vaikų vaizduotės „įjungimui”. Mokiniai truputį papieštų, o tada jau būtų galima rimtai dirbti. Būtų įdomu sužinoti, kaip keičiasi ar nesikeičia vaikų pasiekti rezultatai – tų, kurie prieš pamoką piešia ir tų, kurie ne”.
Sigutė Ach dar pajuokavo: „Pripažinkim, jog pedagogų daugumą sudaro moterys, o jos – kaip vanduo, vistiek ras būdą prasiveržti, priklauso tik nuo noro”.
Iš pradžių nedrąsiai ėmęsi dailininkės pasiūlytos piešimo technikos, pamokai baigiantis jau drąsiai ėjo prie menininkės aptarti, kas gi galėtų būti nupiešta jų darbeliuose.
