„Ėjo sena motinėlė…“

Populiarioje liaudies dainoje dainuojama: „Ėjo sena motinėlė girelių takais ir surado sūnaus kapą, ten po ąžuolais…“. Šie žodžiai labai tinka Šimonių girios pakraštyje esančioms Sliepsiškio kaimo kapinaitėms, kurios tarpukaryje buvusios veik nebeveikiančios, o pokaryje pasipildė naujais keliolikos kovoje už laisvę žuvusių partizanų kapais. Nūnai tai mūsų tautos didvyrių kapai – panteonas.

Į šile besiglaudžiančias kapines nuo senojo Sliepsiškio kaimo gatvės veda per laukus duobėtas, dažnai klampus ir veik neišvažiuojamas kelelis. Pasižvalgęs girioje tarsi iš aukščiau išgirstu priekaištą, kodėl keliai, vedantys į turistams skirtas poilsiavietes, puikiausi, sausutėliai, o į šventas istorines kapinaites  – tik drumzlinas takelis, niekas tarsi juo nepasirūpina.

Kapinaitės nedidelės, bene 14 žingsnių ilgio ir 6 – pločio, apjuostos  neaukšta tvorele, vieną dar XIX amžiaus pabaigos kryžių palikus užtvoryje.

Pirmieji čia palaidoti dar 1945 metų vasarą žuvę vyrai. Pasakojama, kad būrelis svėdasiškių bei kamajiškių slapstėsi veik ant parapijų ribos jau kamajiškiams priklaususiame Kurkliečių kaime. Tai matydamas vienas okupantams prijaučiantis sodietis raitas nusiskubino pranešti į Svėdasus. Iš miestelio veikiai sunkvežimiais atlėkė didelis būrys sovietinės kariuomenės kareivių, saugumiečių – „žaliakepurių“ ir vietinių stribų bei komunistėlių. Nelygioje kovoje, kuri tęsėsi apie pusantros valandos, žuvo Augustinas Baltuška (g. 1914 m.) ir Jonas Baltuška (1922) bei Albinas Mėginis (1923) iš Kunigiškių kaimo, Bronius Budreika (1911) ir Petras Budreika (1924) iš Gikių kaimo. Taip pat sovietiniai okupantai ir jų talkininkai nušovė 4 Kurkliečių kaimo gyventojus, o du 3–5 metų Birutės Mateikienės vaikučius sumetė į degantį namą, mat dar padegė kelių sodiečių trobesius. Savo dūminėje trobelėje liepsnose žuvo senolis Ulijonas Vaičius. Žiaurumu ypač pasižymėjo Svėdasų stribai, net rusai kareiviai juos prilaikė ir draudė: „Chvatit, chvatit..“ (Užteks…).

Nukautuosius partizanus nuvežė į Svėdasus ir paniekindami numetė ant grindinio. Po kelių dienų juos užkasė smėliaduobėse, pušynėlyje prie dvaro koplytėlės. Apie tai sužinoję jų artimieji bei partizanai iškasė, palaikus susupo į paklodes, sudėjo į karstus ir arkliais nuvežę su tylia malda palaidojo nuošaliose Sliepsiškio kaimo kapinėse. 

Šalia minėtų A.Baltuškos, J.Baltuškos,  B.Budreikos, P.Budreikos ir A.Mėginio 1948 m. rugpjūčio 31 d. atgulė Žalgirio būrio vadas Povilas Baronas–Briedis (1910), jų visų kapavietę žymi akmuo su iškaltomis pavardėmis ir garbingumo simboliu – ąžuolo šakele.

P.Baronas buvo kilęs iš Butėnų kaimo, buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, 1941 m. birželio sukilėlis. Ūkininkavo tėviškėje, su žmona Marija augino net 5 sūnus, vokietmetyje buvo seniūnas, o sugrįžus sovietams įstojo į Lietuvos partizanų gretas, tapo Žalgirio būrio vadu. Suprato, kad sovietų nenugalėsią, bet galvojo, gal susiklostys palanki tarptautinė padėtis, kils konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, ir sovietai privalės iš Lietuvos pasitraukti. Būdamas miške, globojo savo kaimo žmones, neleido bendražygiams net komunistuojančių bausti mirtimi, nenorėjo pasėti nesantaikos. Per klaidą, nesuskubus pasakyti slaptažodžio, buvo sužeistas lietuvio partizano kulkos ir, kelias dienas kentęs slėptuvėje, Šimonių girioje mirė. Senutę motiną bei žmoną su vaikais sovietai dar 1947 m. ištrėmė į Sibirą. Daug teko patirti vargo, bado, šalčio, sunkaus darbo, berniukai pateko į vaikų namus, nuo mažens turėjo sunkiai dirbti. Buvo veik surusinti – visai pamiršo tėvų kalbą, ir dabar po daugelio metų taip sunku vėl jos mokytis.  Tik Albertas,  nepakliuvęs į profesinę mokyklą dėl trumparegystės, išsimokslino – baigė Tomsko universiteto Istorijos–archeologijos fakultetą, tapo mokslų daktaru, nūnai veik sėsliai gyvena Lietuvoje, vėl išmoko lietuviškai.

Baronų namus sovietai nugriovė, nepaliko nė pamatų, pasiliko tik rūsio liekanos, bet partizano P.Barono sūnėnas, sėkmingas verslininkas Petras Baronas sodybą atstatė, nūnai čia kaimo turizmo sodyba „Barono vila“ ir Baronų giminės lizdas.

Visų kitų Sliepsiškio kapinaitėse palaidotų partizanų  kapus žymi tradiciniai karių kryželiai. Jų etaloną, sekdamas tarpukariu Lietuvos savanoriams pastatytais paminklėliais, sukūrė karštas tautos patriotas, iš Šilų parapijos kilęs ir paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius Anykščiuose praleidęs buvęs Lietuvos partizanas, Vorkutos lagerių kalinys, šaulys, tautininkas Eligijus Smetona. Bene po trimis kryželiais guli nežinomi Lietuvos partizanai, o  kiti kapeliai byloja rūsčią 1949 m. rudens istoriją.

Ėjo jau šeštieji šventos kovos metai, kai į partizanų gretas prasiskverbė saugumo agentai, sugebėję suimti svarbius, šį tą žinančius partizanus. Saugumo rūsiuose sadistiškai kankinami vyrai neišlaikė – parodė Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities vadavietės slėptuvę. Nematydamas išeities, vadas Antanas Slučka–Šarūnas su bendražygiais nepasidavė, bet kankinimais pavyko sužinoti dar kelių girios bunkerių vietą, prie kurių jau lapkričio pirmąją sugužėjo didelės enkavedistų pajėgos. Pirmiausia šturmavo Algimanto apygardos vadavietę, kurioje glaudėsi Antano Starkaus–Montės vadovaujami vyrai. Nelygiame mūšyje žuvo visi tos slėptuvės gyventojai. Montę ir jo bendražygius palaidojo Adomynėje.

Tą pačią lapkričio 1–ąją  savo slėptuvėje (ją buvo įsirengęs su inžinieriaus išmone, tuneliu važinėdavo rateliais) buvo nukautas iš Svėdasų miestelio kilęs partizanas vienišius  Pranas Galvydis–Valteris (1912).  Jis savo požemyje buvo įsirengęs šaltkalvio dirbtuvėlę, taisydavo ginklus, matyt, manė, kad vienam saugiau. Deja… 

Jis, kaip ir jo bičiulis Steponas Šukys–Mauzeris (1911) iš Butėnų, palaidoti Sliepsiškio kapinėse. 

S.Šukys taip pat buvo puikus mechanikas, dar tarpukaryje versliajam broliui  Antanui  pagelbėjęs įkurti terpentino gamyklėlę. Svajojęs praturtėti, uždirbti milijoną litų, nusipirkęs  motociklą „Indian“ visus nustebino dėl įdomumo jį išardęs ir vėl sudėjęs, o tas važiavo kaip važiavęs.

Butėnietis glaudėsi Jurgio Trečioko–Ryto slėptuvėje prie Barčios kalno. Kuomet juos Visų šventųjų dieną apsupo, vadas dar bandė atsišaudyti pavieniais šūviais iš rusiško šautuvo, o kiti sugauti nevilties abejingai laukė, kas bus. Tuomet ir pasigirdo sausas pistoleto šūvis – S.Šukys, nutaikęs pistoletą į smilkinį, nusišovė.

Tarzano būrio slėptuvėje tūnoję partizanai sunkvežimių gausmą išgirdo ryte apie 9 valandą, paskui žingsnius tiesiai virš lubų, rusiškus šūksnius bei lietuvišką reikalavimą pasiduoti. Partizanai nepasimetė, smuko į  atsarginį išėjimą, bet sprogimas nuplėšė požeminės buveinės stogą. Iš visų pusių pasipylė šūviai, skriejo granatos, tačiau partizanai priešinosi. Pirmasis kulkų pakirstas krito Juozas Lapienis–Darius (1908), šalia susmuko buvęs karininkas, Laisvės Kovų Sąjūdžio atstovas Henrikas Danilevičius–Vidmantas (1922 ), Aloyzas Žilys–Žirnis (1924) pagriebęs kulkosvaidį dar ilgokai atsišaudė, kol ir jį mirtinai sužeidė granatos skeveldra. Likę kovotojai, taip pat ir būrio vadas Stasys Gimbutis–Tarzanas, pasidavė gyvi. Įvairiai susiklostė jų likimai, ko nepadaro žmogus persmelktas baimės, gelbėdamas savo gyvybę – ir priesaiką pamiršta ir bendražygius išduoda, bet ir tai ne visada gelbsti. Sako, kad S.Gimbutis–Tarzanas, nors ir su sovietais bendradarbiavo, noriai teikė informaciją, bet vis viena savo kailio neišgelbėjo – buvo nuteistas ir sušaudytas.

Tarzano slėptuvėje žuvę ten pat miške ir buvo užkasti. Garbingų karžygių vertos laidotuvės įvyko tik 1991 m. rugpjūčio 9–ąją. Skambėjo maldos ir giesmės, laidotuvių apeigoms vadovavo Svėdasų šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Vladas Rabašauskas. Karstelis su J.Lapienio, A.Žilio ir H.Danileviačiaus palaikais, pridengtas trispalve, šalia tylioje išgyvenimo gelmėje artimieji – tamsiai apsirengusi J.Lapienio žmona, jo broliai, giedotojai, piliečiai. Amžininkų žodžiais apie 1949 m. lapkričio dramą bylojo perlaidojamųjų bendražygiai – Elena Valevičiūtė–Nida ir Jurgis Trečiokas–Rytas. Karstas buvo įleistas į duobę, kur jį švelniai apgaubė lengvos pašvenčių žemės smiltys. Vėjas ūžtelėjo pušų viršūnėmis, kapo kauburėlį papuošė lelijų žiedai, jaukiomis amžinybe dvelkiančiomis liepsnelėmis suplazdėjo žvakės, iš širdžių liejosi pamėgtoji „Marija, Marija…“

Veikiai šių kovotojų kapavietę papuošė partizaniški kryželiai. Šventa rodyklėmis, kultūros ir istorijos paminklus nurodančiais ženklais žymėtina vieta. Tokias vietas žinoti, žymėti ir lankyti verta ir teisinga.