Ekologiniai sovietų nusikaltimai

Komunistinė santvarka, iš kurios pabėgo Lietuva, pasižymėjo žmogaus kultu. Esą žmogus gali priversti ir pajungti sau gamtą. Todėl nesismulkindami komunistiniai veikėjai planavo pasukti upes, nulyginti kalnus ir išdžiovinti pelkes ir ežerus. Iš dalies kai kada jiems tai pavykdavo. Bent jau spėdavo nusifotografuoti prie naujų objektų, tačiau gamtai būdavo padaryta didžiulė žala. Ekologinius eksperimentus patyrė tiek Anykščių, tiek visos Lietuvos gamta.

Lietuva kentėjo dėl
melioracijos

Lietuva buvusioje TSRS valstybėje, palyginus su kitomis respublikomis, nuo ekologinių eksperimentų nukentėjo palyginus nedaug. Vis dėlto praktiškai kiekviena kaimo gyventojų šeima pajuto komunizmo ranką. Kadangi buvo stengiamasi suformuoti kiek galima didesnius žemės sklypus, gauti didesnį derlių, Lietuvoje masiškai buvo naikinami kaimai ir vienkiemiai, o žemės melioruojamos. Buvęs Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Albertas Budavičius, kuris aukščiausio rango ūkiniu rajono vadovu dirbo nuo 1975 metų iki 1989 metų, yra pasakojęs, kad sovietinė valdžia nuolat spaudė vykdyti melioraciją. „Sovietmečiu Anykščiai tikrai buvo nebloga vieta, niekada nesivilkome uodegoje. Kritikos gavome tik už tai, kad neskubėjome naikinti vienkiemių ir sukelti žmonių į gyvenvietes. Kai kurie rajonai labai norėjo pirmauti, sakykim, Švenčionys, o ką dabar matome važiuodami – vaizdas panašus į Ukrainos stepes“, – yra pasakojęs  A.Budavičius. Pasak jo, laikas parodė, kad sprendimas neskubėti naikinti vienkiemių ir kaimų, pasiteisino.
Apie tai, kaip vos neliko be tėviškės, vykstant  melioracijai, yra pasakojęs ir Anykščių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas, Tarybos narys Dainius Žiogelis.
„Apie 1979-1980 m. kaime ėjo melioracija. Linija buvo nubrėžta ties mūsų namo kampu, nusausintas turėjo būti ir tvenkinys. Laimei, tėvas turėjo kažkokių pažinčių ministerijoje, tad pavyko išsaugoti ir gimtuosius namus, ir šalia jo buvusį tvenkinį. Tačiau kiek buvo šeimų, kurių gyvenimus melioracija pakeitė iš esmės… Man net sunku įsivaizduoti, ką reiškia netekti gimtųjų namų.“, – pasakojo „Anykštai“ D. Žiogelis.
Ne tik žmonės patyrė Anykščių rajone komunistų norą sutvarkyti gamtą taip, kaip jie manė, bet ir gamtos objektai. Sakykim, mažas upelis Latava, Šventosios intakas, susilaukė didžiulio istorikų ir kalbininkų susidomėjimo. Iš jo kalbininkai linkę kildinti Lietuvos ir Latvijos vardo kilmę, jis minimas ir kaip upė, prie kurios buvo įsikūręs karaliaus Mindaugo dvaras, kuriame jis buvo karūnuotas.
Pasak kalbininkų ir istorikų net neaišku, kas kam davė pavadinimą, man Latavos vokiškas pavadinimas atitinka tuometinį Lietuvos apibūdinimą. Šiandien taip vadinamas kaimas, esantis į šiaurės vakarus nuo Anykščių prie to paties pavadinimo upelio – Šventosios intako.
Daugelį metų tik teorinė prielaida įgavo kontūrus, kai greta upelio 1997 m. buvo atrastas piliakalnis, kuris stūkso Palatavio kaimo miške šalia Latavos kaimo.
Nepaisant poetiško skambesio ir istorijos, šiandien Latava teprimena paprastą melioratorių išraustą griovį.

Vieną ežerą prarijo
tvenkinys, kitą – nusausino

Labai gerai sovietmečiu vykdytų ekologinių eksperimentų pasekmes galima pamatyti visai netoli Anykščių. 5 km į šiaurės vakarus nuo Anykščių, šalia kelio dabar telkšo Pagojės tvenkinys, kuris pavadintas viensėdžio, esančio priešingoje kelio pusėje, vardu. Tvenkinio ilgis – 1,5 km, plotis – 0,28 km. Tvenkinį, kurio plotas 28 ha, 1989 m. įsirengė buvęs „Švyturio“ kolūkis, anksčiau šioje vietoje telkšojo nedidelis Pagojės ežerėlis. Užima rytinę Ližų kaimo dalį. Nors ir arti miesto, vis dėlto tvenkinys netapo mėgstama anykštėnų poilsio vieta.
Beje, visai netoli esančiame Pasmodų kaime ežerą ištiko dar liūdnesnis likimas. Norėdami  turėti daugiau ganyklų, kolūkio specialistai nusprendė Biebės ežerą nusausinti, o jo vandenį nukreipti į Biebės vagą. Viskas buvo padaryta, tačiau gamta nepasidavė – važiuojant keliu iš Anykščių į Troškūnus aiškiai matyti, buvusio ežero kontūrai. Nors ir nusausintas, ežeras ganykla nevirto – ten dabar durpinga pelkėta vietovė, patvenkta bebrų.

Perkėlė ištisus kaimus

Bene daugiausia žalos Lietuvoje padarė dirbtinių užtvankų kūrimas, siekiant ant jų įrengti hidroelektrines. 1959 m. prie Kauno buvo užtvenktas Nemunas, paleista hidroelektrinė ir taip suformuotos Kauno marios. Marios atsirado, kai 1956 m. pakaunėje nuspręsta statyti gigantišką Kauno hidroelektrinę. Didžiausi pokyčiai įvyko 1956 m., kai marių dugnu virto didelė slėnio dalis – Nemuno salpa ir viršsalpinių terasų teritorijos. Pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę ir po 3 metų užtvenkus Nemuną, jo vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 m ir užliejo 6 350 ha teritoriją. Į aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai, iškirsti slėnyje augę miškeliai ir sodai, žemėmis užversti šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės, iškasti ar žemėmis užpilti durpynai…
Elektrinės statytojai daugmaž iš anksto buvo apskaičiavę, kiek vanduo kils ir kurias teritorijas užlies. Kauno hidroelektrinės archyvinės medžiagos duomenimis, iš būsimo marių dugno teko iškeldinti 721 sodybą. Aukščiau perkelta ir slėnyje buvusi medinė Rumšiškių bažnyčia bei varpinė. Daugybė gyventojų buvo priversti palikti šias vietas.
Dar viena gigantiška sovietmečio užtvanka, iš esmės pakeitusi kraštovaizdį – Antalieptės marios.
Zarasų rajono Gražutės regioniniame parke esančios marios užima 1 911 ha ploto, giliausia telkinio vieta siekia net 46 metrus. Tvenkinys apsėmė 26 ežerus, kai kurių ežerų vandens lygis pakilo keletą metrų, todėl dauguma jų susijungė į bendrą tvenkinį ir tik kai kurių išliko atskiri nuo tvenkinio krantai
Antalieptės tvenkinys antras pagal dydį Lietuvoje, plotas – 1 911 ha. Kranto linija 160 km ilgio, labai vingiuota, krantai sausi, apaugę pušynais, yra 75 salos.
Ir nors šie dirbtiniai tvenkiniai dabar turi tam tikrą rekreacinę vertę, tačiau negalime atsakyti į klausimą, kaip būtų vykęs gyvenimas tose užlietose vietose, jeigu jų nebūtų buvę.

Aralas – pavyzdinė sovietinė ekologinė  katastrofa

Ko gero, pati didžiausia ir brangiausiai kainavusi ekologinė afera buvusios TSRS teritorijoje yra Aralo jūros (ežero) sunaikinimas. Iki šiol tai pateikiama kaip klasikinis nemokšiškumo ir nusikalstamo požiūrio į gamtą pavyzdys.
Vidurio Azijoje esantis Aralas buvo laikomas ketvirtu pagal dydį ežeru pasaulyje. Kadaise vienas didžiausių pasaulyje ežerų dabar virtęs seklia bala. Milžiniškas ežeras-jūra sunaikintas beveik planingai, puikiai suvokiant daugelį pragaištingų to padarinių. Buvo sugalvota, kad įtekančių Amudarjos ir Syrdarjos upių vandenį galima naudoti medvilnės laukams laistyti, komunistai ėmėsi darbo praktiškai. „Aralas turi kristi kaip karys mūšio lauke“, – su neslepiamu patosu skelbė aukšti sovietinės vandens ūkio ministerijos pareigūnai. Amudarjos ir Syrdarjos pakrantės buvo išvagotos kanalų tinklu. Artėti prie ekologinės katastrofos pradėta 1954 m. statant didžiulį Karakumų kanalą.
Maždaug 50 kartų sumažėjus įtekančio vandens apimčiai nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios Aralas ėmė džiūti, o jūros dugnas virsti suskeldėjusia druskos nusėta dykuma. Vandens lygis seko itin dideliu pagreičiu, kranto linija nuolat traukėsi, jūra iš pradžių skilo į du vienas nuo kito izoliuotus vandens telkinius, o mūsų dienomis beveik išvis nustojo egzistuoti tiesiogine to žodžio prasme.
Aralo tragedija nurašoma įprastinei sovietinio aplaidumo ir trumparegiškumo politikai. Neretai teigiama, kad sovietai nesitikėjo, kad jūra visiškai išdžius, deja, Aralo atveju susiduriame būtent su tyčiniu visų perspėjimų ignoravimu. Vyriausybė puikiai žinojo apie grėsmingai artėjančią katastrofą, tačiau visa tai slėpė ir nė nebandė nutraukti gamtą niokojančios veiklos. Kur kadaise tyvuliavo vandens telkinys, visiškai sunyko laivyba, žuvininkystė, ištuštėjo buvę uostai. Darbą prarado dešimtys tūkstančių žmonių.
Dabar bendros Vidurinės Azijos valstybių pastangos atgaivinti Aralą duoda šiokių tokių vaisių – Kazachstanas įrengė 18 kilometrų ilgio dambą, neleidžiančią išeiti vandeniui, tad bent jau viena Aralo dalis nustojo sekti.