Mes neturime teisės sunkią valandą apleisti tėvynės, privalome joje būti, ją saugoti, joje su tautiečiais vienybėje, siekiant tikrosios laisvės ir teisingume gyventi.
Kiekvienais metais vis kitaip. Tačiau tikra tiesa, kad vasara didelė dalis, gal net pusė siauruko muziejų Anykščiuose aplankančių tautiečių yra sugrįžėliai iš užsienio šalių paviešėti pas artimuosius, pasidairyti, kas tėvynėje geresnio. O geresnio jie vis mažiau įžvelgia. Primityviausias vertinimo būdas – atlyginimai ir kainos, toliau – socialinė nelygybė bei labai jau netobula, gal net iškreipta demokratija dažnai persmelkta visišku nesiskaitymu su eiliniu žmogumi, piliečiu.
Atmintyje praėjusios vasaros rugpjūčio eilinės dienos apniukusi, bet šilta popietė. Lankytojų neypatingai daug, pasirodo šeimyna ar kokia didesnė grupelė, ir vėl valandėlę tuščia. Ir staiga pro duris įlekia energingas, gerokai pranokstantis savo amžiaus parametrą dvejų metų berniukas. Iš paskos jauni tėvai, moters mamytė. Iš Utenos, savi žmonės, kalbamės labai bičiuliškai, tarmybėmis pagražinta šnekta tik tas berniukas veik nieko dar nekalbantis vis šaukia kažkokį nesuprantamą: „Tai, tai, tein, tain… ” Tėvai vis baldo jį tildyti, o aš nejučiomis suvokiu, kad jis kalba apie traukinį, vis kartoja anglišką žodį „train“. Tai jie iš Anglijos… O taip ir linksma porelė ir jų berniukas Dominykas gyvena toje šalyje, lietuvių taip pamėgtame Piterbore. Kodėl jis šaukia tą „train“. Taigi žinoma, angliška kalba daug paprastesnė negu lietuvių, juk daug sudėtingiau ištarti ne visai trumpą traukinys, o angliškas toks paprastas, tik šauk, rėk… Jei taip toliau, tai ir vardo tokio skambaus gali nebeprireikti, nes nieks jo tarti nesivargins – tebus koks Denas. O gal bus kitais, sugrįš tėveliai į atsigaunančios pramonės ir verslo Uteną, įsidarbins kur nors, gaus gerą atlyginimą ir gyvens sau laimingai. Kaip vilties kibirkštėlė dar ir nepasitenkinimo gyvenimu ten gaida – mat privažiavo į jų angliškąjį miestą tiek daug visokių ten vengrų, rumunų, čigonų tikriausių, kurie visur lenda, darbo vietas užima, baisiai nemalonu. Jo valia būtų, tai jokių europiečių iš to pietietiško Balkanų pakraščio neįleistų, pabrėžia surūstėjęs vyras.
Kitą kartą atvyksta tikriausi lietuviai, taip pat beviešintys, pargrįžę trumpam iš tos pačios karalienės Elžbietos šalies. Gal ketverių metų pyplys ne tik pats vienas šūkauja angliškai, bet ir tėtis su juo kalbasi angliškai. Darosi keista, tad klausiu, kodėl gi vaikas nieko nešneka gimtąja kalba? Tėvelis tiesiai šviesiai prataria, kad ši kalba ir yra jo gimtoji. Nesvarbu, kad tėvai lietuviai, bet berniuko gimtoji kalba anglų, nes jis gimė Anglijoje. Logiška? Juk kalbėdamas ja jis greičiau įsilies į tą be perstojo bėgantį, naudą visur ir visada gaudantį pasaulį, sėkmingiau „realizuos save“. O į Lietuvą jie greičiausiai jau niekada gyventi nesugrįš.
„Sugrįžčiau, jei man mokėtų bent jau trijų tūkstančių eurų mėnesinę algą“ – prataria jau gerai suvokiantys, kad naujajame pasaulyje tėvynė yra ten, kur geriau moka, kur geriau gyventi.
Kitas gi berniukas bando kalbėti lietuviškai, bet vis griebiasi angliškai. Lietuvių kalba jam miela, bet tėtis kalbėtis ja neleidžia, stengiasi tik angliškai. Ir dėl ko? Dėl tos pačios priežasties – vaikas greičiau integruosis, bus savesnis, net tik sėkmingiau į tą angliakalbę visuomenę įsispraus, bet dar ir svaresniais jos materialiaisiais vaisiais pasinaudos.
Kiti vėl niurna, kad tai Lietuva juos išvarė. Išvarė kaip nereikalingus. Neturėjo mat gero darbo, kur tik nueidavę, vis mokėję mažai, o daug reikalavę, tiesiog iš tėvynės varę… Kodėl jie vis į valdžią – matomą ir nematomą įšokančius „juodulius“ visa Lietuva vadina? Tai juk ne tėvynė, o rinktiniai mūsų, per santvarkos ir visuomenės netobulybes prie gėrybių pripuolusių ir deramai dalytis nemokančius.
Kur anų, sprendžiančiųjų, tautinė ištikimybė, artimo meilės suvokimas ir dorųjų įsakymų pildymas? Ateis laikas, kai jiems teks užsivilkti atgailos ašutines, barstytis pelenus ant viršugalvio, kad jie kaip apduję be jokios nuovokos nedorybėse, nesupratime, negarbėje gyveno, kad be jokios nuovokos ne savo vietose sėdėjo ir tik žalą gamino.
Kadaise tėvai, tarsi ir dori sodiečiai, uolūs kolektyvinio ūkio darbininkai, savo atžaloms nuolat kalbėdavo: „Vaikel, tik nepasilik kaime vargti, kaip nors stenkis išvažiuot gyvent į miestą. Ten ir darbas švaresnis, buitis patogesnė, žmonės šviesesni, kultūros gausiau…” Dabar gi tėveliai vėl savo vaikus moko nebūti „durnais“ ir nevargti Lietuvoje, o važiuoti į užsienį – Angliją, Islandiją, JAV ar net Australiją. Vaižgantas tokius paikus tautiečius dar prieš šimtą metų vadino „pablūdėliais“, netikėliais, kuriems nebesvarbi tautos ateitis, nebesvarbu, kokia kalba kalbės ir kokios spalvos bus jo anūkai.
Jei dar giliau, tai daug kam jau nutrintas genties jausmas, jausmas to mums suteikto dieviško kitoniškumo – unikalus charakteris, unikali kaba, tikėjimai, tradicijos Ištrintas didžios meilės savo žemei ir tautai jausmas, jausmas, kuris jaučia visų čia gyvenusių pasiaukojimą, kantrybę, didžias pastangas ir net tikrosios aukos kovotojų už laisvę kraują, kuriuo sulaistyta mūsų brangioji tėvynės žemė. Todėl mes ir neturime teisės sunkią valandą apleisti tėvynės, privalome joje būti, ją saugoti, joje su tautiečiais vienybėje, siekiant tikrosios laisvės ir teisingume gyventi. Pasiremti tikrųjų, savųjų didvyrių narsa, įsijausti į tai ką rašė lietuvis partizanas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas: ” Mes galėsime drąsiai pažvelgti ateities kartoms į akis. sunkią valandą mes neapleidom tėvynės „.
Tai nelengva, nes visur aplink gali išgirsti visai kitokius balsus, vietoje tikrųjų vertybių brukamą niekalą, miglą. Kritinis mąstymas, klausymas ir vertinimas, nes kirmėlės gali slypėti ne tik kirmėlėtuose koldūnuose. Skaitydamas knygą apie Angliją, tarsi ir viską priimdamas už tikrą tiesą staiga nustebau, kai autorius patarė lietuvaičiams nekrikštyti savo vaikučio tautiniu, tarkim, Žvaiždikio vardu, nes kol jį kas šiame paviršutiniško bėgsmo pasaulyje ištars ar įsimins, jis turės problemų… Remiantis romano „Frank Kruk“ herojaus Prano Krukelio išmintimi, neteks keleto dolerių. Bet daug skausmingiau bus, kai jis neteks savo tautinės tapatybės, tėvynės jausmo ir pasiliks šiame atšiauriame pasaulyje nelaimingiausiu benamiu.
