Elmės ąžuolas bei kiti gamtos stebuklai nusipelno pagarbos

Rugpjūčio gale praūžusi didžiulė vėtra nepagailėjo medžių. Vienas iš nukentėjusiųjų – ypatingasis Elmės šešiakamienis ąžuolas, prieš dvidešimt metų paskelbtas saugomu gamtos paminklu. Anykščių regioninio parko darbuotojai prie jo įrengė lankytojus įspėjančias lenteles, jog vaikščioti po medžiu nėra saugu.Suteikta pirmoji pagalba

Nors savo amžiumi ar apimtimis Elmės ąžuolas nėra įspūdingas (šimtas metų ąžuolui – tik brandos pradžia), tačiau užburia miško tankmėje netikėtai išnyranti ypatinga jo kamienų „puokštė” – galingų šakų kontrastas su greta augančia, iš trijų pusių pasodintų plonų eglaičių giraite. Medis ypač gražus rytinės saulės spinduliuose, kai pro toje pusėje išstypusius, savaime išaugusius lapuočius švelniai besiskverbianti šviesa žalsvu spinduliu apšviečia šimtamečio medžio viršūnę. Visos žemesnės jo šakos lieka prietemoje, nes iš visų pusių ąžuolas apsuptas plonų, susigrūdusių, tarpusavyje konkuruojančių ir dėl to labai aukštų medelių pavėsyje. Tai todėl apatinės gražuolio šakos nudžiūvusios, visa žalia jo karūna iškilusi aukštai, virš jį gožiančių jaunuolynų. Tokios medžio augimo sąlygos ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Elmės ąžuolas neteko galingo kamieno – visas jo svoris koncentruojasi viršuje ir, pagautas didesnio nei įprastai vėjo, buvo išverstas. Be šitos „bėdos”, ąžuolas dar turi ir šaknyno problemų. Matyti, jog vienas jo kamienas kažkada, labai seniai, yra trenktas žaibo. Galingas išlydis akivaizdžiai turėjo įtakos medžio šaknims, kurios, įsisukus smarkiai vėtrai, tiesiog neišlaikė. Blogiausia, kad pradėjus lūžti tokio medžio kamienams, kiti, tarsi kėgliai, netrukus irgi pradeda virsti, netekę vienos laikančiosios dalies. Kad anykštėnų mėgstamas medis gyvuotų ilgiau, buvo būtina imtis skubių priemonių: stabilizuoti likusių kamienų lajas, perkeliant medžių svorio centrą kuo arčiau kamienų pagrindo, redukuojant aukštai esančių šakų ilgį. Tą su kolegomis arboristais iš UAB „Arbovita ir Ko” ir padarėme. Laimei, tiek Anykščių rajono savivaldybė, tiek regioninis parkas susigriebė greitai ir išsikvietė kvalifikuotą pagalbą.

Medžių stebuklai

Tačiau vien minėtų darbų neužteks, tuo pat metu reikėtų pradėti formuoti antrinę ąžuolo lają, į jo augavietę įleidžiant daugiau šviesos. Mūsų senolių medžių priežiūros ekspertas – vienintelis Lietuvoje Europos arboristikos tarybos sertifikuotas medžių senolių priežiūros specialistas Renaldas Žilinskas – paruošė priežiūros planą, kurio laikantis galima smarkiai pailginti medžio gyvenimą. Pradžiai reikėtų iškirsti rytinėje ąžuolo pusėje esantį jaunų lapuočių guotą ir pietinėje pusėje, kultūriniame eglyne augančius išstypusius beržus. Vėliau vertėtų išretinti pietinėje ąžuolo pusėje esantį eglyną. Tuo pasirūpinti žadėjo Anykščių rajono savivaldybė ir regioninis parkas.
Stebint, kaip medis reaguoja į atsivėrusią šviesą, ar auginasi atžalas žemesnėje dalyje, vėl reikėtų kiek palengvinti jo lają, kad šaknims tektų kuo mažesnis svoris.
Išlūžęs didžiulis kamienas turi likti gulėti ten, kur nukrito. Ir ne tik dėl to, kad anykštėnai savo medį vis dar galėtų vadinti šešiakamieniu. Visus, mylinčius šį medį, kviečiu būti tikro gamtos stebuklo liudytojais – ir nukritęs Elmės ąžuolo kamienas žaliuos. Mat jis neatitrūko nuo visų šaknų, dalis jų vis dar maitina galingą medžio kamieną, tiksliau, jo dalį. Gali būti, kad gulintis kamienas dar parodys, kokio begalinio gyvybingumo organizmai yra medžiai, ypač kai mes jiems netrukdome ir netvarkome jų pagal savo supratimą: nebetonuojam drevių, netepam žaizdų ir nedarom daugelio dalykų, kurie atrodo mums priimtini, tačiau visiškai svetimi medžiui. Būkite tikri, jei šiam protingam augalui reikėtų kažkuo „užsidengti” dreves, užsitepti žaizdas, jis taip ir padarytų.
Beje, spygliuočiai žaizdas „tepasi” savo sakais. Lapuočiai ginasi kitokiais būdais – atribodami puvinį nuo likusių sveikų audinių. Toks sugebėjimas yra unikalus ir trukdyti medžiui, tepant jo žaizdas tepalais, yra, švelniai tariant, visiškas neišmanymas. O medžio kiaurėjimas ir drevėjimas yra natūrali jo gyvenimo dalis. Galingo, pilno syvų, metro ar net kelių metrų skersmens kamieno svorio neišlaikytų jokios šaknys, jei medis su metais nekiaurėtų, taip pasilengvindamas sau svorį. Tai padaryti jam padeda susiję organizmai, kurie padeda perdirbti negyvą medieną ir lapus, kad medis galėtų įsisavinti save patį. Sakykit, ar tai nėra stebuklas?..

 Elmės dyvai

Dar vienas tikras stebuklas yra tai, kad valdžios institucijoms pavyko susitarti su privataus miško savininku, kuris sutiko medį saugoti, leido iškirsti dalį jo miško ir nesigviešia vertingos medienos savo reikmėms, o palieka gulėti nulūžusį kamieną vardan sveikesnės likusiųjų ateities.
Ir gal jau paskutinis Elmės stebuklas, kurį atradau apžiūrėjusi medžio aplinką, – dar du panašaus amžiaus ąžuolai visai greta, kitapus išdžiūvusios upokšnio vagos. Vienas jų – galingas dvikamienis, kitas – išlakus vienkamienis milžinas. Abu užgožti į lają įaugusių savaiminukų, tad ir jų žalia laja susiformavusi tik viršuje, o galingos apatinės šakos – nudžiūvusios. Galiu tik įsivaizduoti, kokia magiška vieta virstų šis Elmės upokšnio slėnis, atvėrus šiuos puikius medžius. Pasvajokime, nes kartais svajonės pildosi. Ypač įvardytos garsiai…
Beje, Elmės ąžuolo papėdėje paliktos visos nuo jo nupjautos šakos. Ir dėl jau minėtų priežasčių ir dar dėl to, kad būtų apsaugotos medžio šaknys. Visos maitinančios medžio šaknelės yra ne kažkur pragare, tačiau derlingame dirvožemyje (jis Lietuvoje yra apie 20 cm), ir yra smulkios bei gležnos. Jomis medis „draugauja” su grybais, užmegzdamas ryšius ir dalydamasis maisto medžiagomis, jomis jis maitinasi ir „kvėpuoja”. Mindydami lankomų medžių polajus, apie tai žmonės nesusimąsto, nes mano, kad medis turi tik stambias šaknis. Tik jos atlieka medžio laikymo funkcijas ir siekia gruntinius vandenis, aprūpindami augalą vandeniu, reikalingu fotosintezei.

 Neįvertintas faktorius

Medžių šaknų svarba visiškai neįvertinta, apie tai kalbama mažai, tad nenuostabu, kad dažnai stebina žmonių nesupratimas. Štai Dūburio saloje (Zarasų r.) rengiamų festivalių organizatoriai deklaruoja medžių svarbą ir net pasirūpino, kad čia augantys įspūdingi ąžuolai būtų apgenėti, idant sausos šakos nesužalotų renginio dalyvių. Tačiau visiškai nepagalvota, kad minia kelias dienas švenčiančių žmonių nuoširdžiai trypia medžių šaknyną, užtat ir džiūsta ąžuolų šakos. Taip pat jiems gyventi nepadeda ir polajuos kūrenami laužai, pleškinantys ne tik žemesnes šakas, bet ir polajy glūdintį šaknyną. Žmonių nesupratimas glumina ir Duburių kaimo ąžuolo atžvilgiu. Senas, įspūdingas medis paskelbtas saugomu gamtos paminklu, sutvarkytas arboristų (prie jo taip pat darbavosi UAB „Arbovita ir Ko”), aptvertas tvora, tačiau nuvykus jo aplankyti, randi tvorą išlaužtą ir polajy besiganančią karvių bandą. Daugelis neįsivaizduoja, kokią žalą medžio šaknims daro bandos gyvulių kanopos, kaip jas nudegina šviežias šlapimas ir ekskrementai. Iškėlę problemą, dažnai sulaukiame komentarų, kad perlenkiame lazdą, kad jau gyvulėliams vietos nėra ir pirštu badoma į Anglijos laukus, kur po tokiais medžiais ganosi bandos. Deja, tiek įspūdingų medžių, kiek turi Jungtinė Karalystė, mes net nesapnavome. Jie tokių turi tiek, kad saugo tik labai ypatingus, o mes visoje šalyje neturime nei pusantro šimto valstybės saugomų ąžuolų, kurie, palyginti su angliškaisiais, nebūtų niekuo išskirtiniai. Beje, ir patys britai piktinasi gyvulių ganymu vertingų medžių polajy, apie tai kalbama ir Europos arboristikos tarybos parengtoje VetCert programoje, kuri sertifikuoja medžių senolių priežiūros specialistus.

Netinkamai saugomas
simbolis

Vienintelė išimtis šiuo atžvilgiu būtų vienintelis Lietuvoje augantis ąžuolas – legendomis apipintas Stelmužės senolis. Tačiau ir jis nusipelno geresnės priežiūros. Turistus traukiantis senolis, vienintelis toks visoje šalyje, paskutinį kartą prieš gerus dvejus metus buvo „sutvarkytas”, greičiausiai, už mažiausią pasiūlytą kainą. Apie jokį jo tvarkymo konkursą profesionalūs arboristai negirdėjo, nors rekomendacijas jo tvarkymui siuntė ne kartą. Netrukus po tvarkymo lūžo viena iš keturių medžiui likusių šakų. Reiškia, medis neteko ketvirtadalio lajos…
Kartu su kolegomis iš Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės (KŽEG) nuvažiavę apžiūrėti senolio, konstatavome, kad Stelmužės ąžuolo šakų parėmimo darbai buvo atlikti netinkamai. Medžiui vietoje atramų šakoms įrengtos pasvaros –  virvėmis pririšti stulpai, šiek tiek atremti į gruntą. Neišlaikiusi papildomo svorio ir išlūžo viena, medžiui svarbi šaka. Kas atliko šiuos darbus, neskelbiama.
Tuomet Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) specialistai aiškino, kad šaka nulūžo tarsi atsitiktinai arba nuo senatvinio puvinio, tačiau, pasak KŽEG ekspertų, šis atvejis kelia žmogiškosios klaidos ir gamtinių procesų dilemą. Galime daryti prielaidą, kad šakai lūžti buvo keletas priežasčių ir ginčytis, kuri jų buvo lemtinga, neverta, bet turime sutikti, kad žmogaus netinkamas, nepamatuotas, klaidingas įsikišimas čia buvo lemiamas. Gal prisidėjo ir tai, kad atramos buvo statomos, pririšamos prie šakos ir atremiamos į gruntą dar esant pašalui ir neprasidėjus vegetacijos laikotarpiui. Atšilus gruntui, skaldos šulinėliai susmego, pasvirusios kolonos arba stulpai pakeitė savo poziciją. Lūžusios šakos atrama buvo sudurta iš dviejų dalių ir sujungta metaline cilindrine įmova. Tai irgi neteikė pasvirusiai atramai reikiamo tvirtumo, sudarė galimybę pasmukti, išsprūsti ir pakibti ant šakos, kuri ir neatlaikė šio išbandymo.

Laikas – ne medžio naudai

Stelmužės ąžuolui mokslininkai prognozavo ilgą gyvenimą, jeigu aplinkybės susiklostys palankiai. Čekų arboristas Martinas Nemecas, kuris nuo 2005-ųjų metų stebėjo ir tyrė Stelmužės ąžuolą bei pagal kurio rekomendacijas anksčiau buvo tvarkoma jo aplinka, teigė, kad medis dar išgyvens kokius 300 metų. Nebent koks kataklizmas jį nugriaus. Vėjai dažniausiai būna iš vakarų pusės, o iš ten ąžuolą pridengia kalva ir bažnyčia. Deja, atžagarių ir pigių rankų politika tvarkant ir prižiūrint medžius senolius kelia jiems ne mažesnį pavojų nei gamtos kataklizmai.

Kaip sakė KŽEG direktorius Steponas Deveikis, Stelmužės ąžuolo tvarkymo projektas ir atlikti darbai ir kitoms (nenulūžusioms) šakoms vietoj apsaugos sukūrė naujų pavojų. Neparodytas reikiamas dėmesys ir kilni pareiga bei pagarba medžiui senoliui. Dar nevėlu ir reikia pasitaisyti, tačiau kol kas atsakingi asmenys tik demonstruoja savo galios „raumenis” ir ginasi viską padarę tinkamai, o rimtai susirūpinusius medžio likimu kaltina populiarumo ir politinių dividendų siekimu. O laikas tiksi, ir jis tikrai ne netinkamai prižiūrimo senolio naudai…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ, arboristė