Apie Europos Sąjungos ir Lietuvos politikos aktualijas „Aukštaitiškas formatas“ kalbėjosi su Europos parlamento bei Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos nariu Petru AUŠTREVIČIUMI. Politikas nuogąstauja, kad Europos Sąjungai praradus Didžiąją Britaniją, Lietuva praras galingą partnerį, o į rytų kaimynus jis nežiūri kaip į raupsuotuosius. Atvirkščiai, P. Auštrevičius stengiasi europinėms institucijoms atskleisti post-sovietinių valstybių specifiką, aktyvinti bendradarbiavimą su Ukraina, Gruzija, Moldova.
– Plačioji visuomenės dalis vargu, ar susimąsto, jog Lietuvoje išrinkto europarlamentaro veiklą gali įtakoti jo priklausymas konkrečiai Europos parlamento frakcijai. Kokie Liberalų demokratų aljanso ALDE, kurios nariu esate, išskirtinumai? Apskritai, kuo frakcijų veikla skiriasi? Ar yra ryški takoskyra?
– Esame atskirų politinių jėgų atstovai – Lietuvoje Europos parlamento rinkimai rengiami sąrašų pagrindu, tačiau Europos parlamente frakcijoms priklausome pagal kitą principą. Europos parlamento frakcijos atspindi pagrindines Europos politines jėgas – nuo konservatorių iki socialistų, liberalai tame tarpe. Į parlamentą išrinkti politikai pakankamai brandūs ir turi savo supratimą apie politiką. Žinoma, priklausymas liberalų frakcijai reiškia, kad mes esame ypatingai proeuropietiška grupė. Mes didžiuojamės savo proeuropietiškumu. Mes siekiame, kad Europos Sąjunga stiprėtų, kad įgytų naujų, reikalingų požymių, kad ji turėtų tuos sprendimų įgyvendinimo instrumentus, priemones ar tas politikas, kurios bendrai yra reikalingos visai Europos Sąjungai.
Vienos ar kitos politinės grupės požiūriai skiriasi. Apskritai yra Europos parlamento narių, net kelios frakcijos, kurios linki Europos Sąjungai silpnumo ir kelia sau užduotį iš esmės silpninti Europos Sąjungą. Tai taip vadinamieji euroskeptikai, o iš tiesų – populistai. Jų turime ir kraštutinėje kairėje ir kraštutinėje dešinėje. Su jais diskusijos dažnai būna labai ribotos, sutarti su jais praktiškai neįmanoma. Taigi takoskyra tarp politinių grupių yra ryški, antra vertus, populistų buvimas vienija proeuropietiškus politikus bendriems sprendimams. Europietiškas kompromisas, bendrybė yra, matyt, stiprioji Europos Parlamento dalis.
– „Brexit“ derybų eiga. Prieš pusę metų „Aukštaitiškam formatui“ sakėte, kad Europos Sąjunga su Didžiąja Britanija dėl pastarosios pasitraukimo iš Bendrijos turi sudaryti sutartį pagal keturis esminius punktus: 1. Prekyba ir ekonominiai ryšiai. 2.Užsienio politika, bendradarbiavimas saugumo ir vystomojo bendradarbiavimo srityse. 3. Vidaus saugumas. 4. Sektorinis bendradarbiavimas, žemės ūkis, moksliniai tyrimai ir pan. Dėl kokių konkrečių dalykų sutarta kiekviename iš šių sutarčių punktų?
– Pastaruoju laiku Europos Sąjungos ir Didžiosios Britanijos skyrybų derybos vėl paaštrėjo. Europos Sąjunga konstatavo, kad Londono pasiūlymas, kuris suformuotas liepos pabaigoje, kai Didžiosios Britanijos vyriausybė išdėstė savo viziją, kaip gali atrodyti skyrybos ir kaip gali atrodyti naujieji santykiai po skyrybų, neatitiko Briuselio derybininkų ir politikų nuostatų. Šitai buvo išsakyta atvirai ir sukėlė labai audringas politines diskusijas Didžiojoje Britanijoje. Apgailestauju, kad apskritai vyksta tokios skyrybos su Didžiąja Britanija. Mums reikėtų turėti Didžiąją Britaniją kaip Europos Sąjungos pilnavertę narę ar bent kaip glaudų partnerį. Tačiau, mes turime gerbti jų referendumo rezultatus, nors patys britai dabar jau kalba apie dar vieną referendumą, kuriam aš labai pritarčiau.
Nesutariama dėl esminio dalyko – kokie bus mūsų ekonominiai santykiai. Britai sakė, kad jie nori laisvos prekybos prekių srityje. Britai įsipareigotų būti dalimi vieningos Europos Sąjungos rinkos, tačiau paslaugų srityje jie norėtų kitokių santykių. Atsakymas iš Briuselio: „Deja, mes negriausime vieningos rinkos, prašome koreguokite savo nuostatas“. Taip pat nėra pasiektas susitarimas ir dėl sienos su Šiaurės Airija funkcionavimo. Pradžioje atrodė, kad tai toks antraeilis ir nesvarbus klausimas, tačiau dabar jis tampa esminiu, kadangi Airijos Respublika nenori papildomų sienų, kaip jų nenori ir šiaurės airiai. O ir Didžioji Britanija neturi sprendimų, kaip žmonės ir prekės judės per tą sieną. Ar bus siena? Tai susiję su platesniais įsipareigojimais – laisvosios prekybos ir kitais susitarimais. Šie du nesutarimai sprogdina dabartines derybas ir, manau, auksinio, kažkokio stebuklingo sprendimo, vargu, ar galima tikėtis. Na, nebent Didžioji Britanija priims, sakyčiau labai gerą Europos Sąjungos pasiūlymą, pagal kurį liks susaistyta su Europos Sąjunga bendrais ryšiais. Bet matysime… Politikai sprendžia…
-Esate vienas iš Lietuvos diplomatijos tėvų, stojant į Europos Sąjungą buvęs vyriausias Lietuvos euroderybininkas. Kiek esate patenkintas dabartiniais Lietuvos santykiais su Europos Sąjunga? Ar nėra esminių Lietuvos diplomatijos (derybinių) pralaimėjimų santykiuose su Europos Sąjunga?
– 2019 metais minėsime 15 metų sukaktį, kai esame pilnaverčiai Europos Sąjungos nariai. Tai didžiulis pasiekimas mūsų kraštui, tapome visai kitokios kokybės valstybe. Mes išaugome, mes sustiprėjome, mes įgijome daug daugiau partnerių. Apie mus žino plačiai pasaulyje, nes mus dabar atstovauja ir Europos Sąjunga. Lietuvos narystės pasiekimai arba tie pokyčiai Lietuvoje, į kuriuos mes dėjome tiek daug vilčių stojant į Europos Sąjungą, didžiąja dalimi mums yra labai palankūs. Juk jaučiame kiekvienas tai savo gyvenime, matome, kaip keičiasi Lietuva, kaip keičiasi mūsų miesteliai. Bet dar nesukūrėme visų pakankamų prielaidų gerai apmokamų darbo vietų atsiradimui Lietuvoje. Noriu pasakyti, kad nematau Lietuvos kaip pigios ekonominės ir politinės Europos kopijos. Mums reikia būti pilnaverte Europos Sąjungos nare. Ko mes nepadarome – nepadarome savo nenaudai, ką padarome – padarome sau, todėl tikiuosi, kad ekonominėje – socialinėje politikoje mes sparčiai judėsime į priekį. Mes turime dėti dar daugiau pastangų, kad atotrūkis tarp atlyginimų vidurkio Lietuvoje ir Europoje mažėtų daug greičiau. Toks turi būti esminis tiek Lietuvos valdžios, tiek ir verslo įsipareigojimas. Būtina valdžiai palaikyti labai glaudų kontaktą su verslu ir rasti bendrus sprendimus. Nes tik tai taip mes galime įveikti sunkumus.
-Dažnai Lietuvos politikai spekuliuoja: „Mes tokių sprendimų nepriimtume, tačiau Europos Sąjunga reikalauja…“ Gal išskirtumėt esmines (arba kvailas, keistas) spekuliacijas…
– Nepasakyčiau, kad tai būdinga tik Lietuvai. Dažnai tie, kuriems Europos Sąjungos politika nepatinka, o nepatinka dėl įvairių priežasčių, šitaip spekuliuoja. Vieniems dėl politinių dalykų, neva Briuselis gviešiasi daugiau teisių, kitiems dėl ekonominių priežasčių Europos Sąjunga nepatinka. Su Europos Sąjunga mes atvėrėme savo rinką, atėjo daugiau konkurentų, atsirado tam tikri reguliavimai. Standartų atsiradimas neva trukdo kažkieno verslams ir tų verslų rezultatams. Bet, kai sakoma, jog nacionaliniai parlamentai yra užkrauti europine darbotvarke, kad neva nacionaliniai parlamentai nieko kito nedaro, tik priiminėja tuos teisės aktus, kuriais suvienodina savo įstatymus su europiniais dokumentais, tai yra netiesa. Yra atlikti paskaičiavimai, kad apytiksliai tik iki 15 procentų (kai kuriais atvejais iki 20 procentų) nacionalinių parlamentų darbotvarkės yra susiję su europiniais sprendimais. Taigi keturi penktadaliai sprendimų yra nesusiję, tai nacionaliniai sprendimai. Tad nemanau, kad tai yra rimta problema
– Kurie Lietuvą valdančiosios daugumos sprendimai, Jūsų požiūriu, yra teisingi? Viešoje erdvėje vyrauja nuomonė, jog „valstiečiai“ yra totalus blogis, tačiau gal galite rasti už ką juos pagirti? Ar ieškant, už ką Lietuvos valdžią galimą pagirti, Jums ilgai reikės galvoti?
– Man valdžia visuomet asocijuojasi su keliais apibrėžimais – visų pirma tai turi būti kompetentinga institucija, žmonės, išmanantys savo darbą. Antra – jie turėtų turėti viziją, ką daro, ir strategiją. Valdžia neturėtų daryti atsitiktinių sprendimų, kurie tik „sukrenta“ atsiradus tam tikroms aplinkybėms, o ryžtingai eiti savo keliu. Pasipriešinimas valdžios sprendimams visada buvo, nesvarbu, kokią koaliciją mes beturėtumėm. Su tam tikrais pasipriešinimais ir „valstiečių“ valdžia susiduria. Kas nori pokyčių, kai viskas jau lyg ir yra aišku, o naujos taisyklės sukuria neaiškumus? Kai kada „valstiečius“ norėčiau pagirti už savo žodžio, savo pažadų rinkėjams laikymąsi. Bet jiems turiu ir priekaištą, jog per mažai laiko skiriama politinių sutarimų ieškojimui. Nesvarbu, kad juos kritikuoja. Valdžia turi priprasti prie kritikos, rasti valios, proto ir laiko praplėtimui rato žmonių, kurie pritaria jų sprendimui. Valdžia, galų gale, turi išaisškinti, kuo jos sprendimai bus geresni. Kaip jie pakeis situaciją į geresnę pusę. Ir galbūt tame dialoge jie savo sprendimus praturtintų protingais aspektais. To aš jiems ir linkiu.
– Lietuvos ambasadoriumi Suomijoje tapote vos 30-ies… Be jokių reveransų – Jūs vienas garsiausių diplomatų Lietuvos istorijoje. Į aukščiausius šalies postus – Prezidento, Vyriausybės vadovo, Seimo pirmininko – Lietuvoje niekuomet nebuvo renkamas profesionalus diplomatas. Kodėl? Ar tai nėra fenomenas? Greit sulauksime pirmo šalies prezidento – diplomato?
– Galbūt ir sulauksime. Būdamas politiku, ilgą laiką esi matomas viešumoje. Diplomatai taip pat matomi viešumoje. Diplomatijoje ir viešojoje politikoje esu jau seniai. Bet, kai ilgai būni viešumoje, gal žmonių akys prie tavęs pripranta, gal nori kažko naujo, nematyto… Nebūtinai visi tavo darbai turi būti vertinami tik teigiamai, juk vis tiek kažko trūks. Nors prisipažinsiu, dirbti Lietuvos tikslui, Lietuvos žmonių gerovei man buvo ir pašaukimas, ir didžiulis malonumas. Esu viešosios politikos atstovas, noriu derinti viešuosius interesus su visais kitais interesais, todėl tikiuosi, kad ir mano rinkiminė programa pasieks Lietuvos piliečių galvas ir širdis. Aš nedirbu tik siekdamas kažkokių biurokratinių tikslų. Bet kaip bus – spręs rinkėjas. Jis turi pasirinkimo teisę, o mes turime prievolę išaiškinti savo pokyčių programas, savo tikslus. Aiškiai, nedviprasmiškai.
– Išvažiavote į Briuselį, matome, girdime. Bet sunku suprasti – kokie pagrindiniai Jūsų darbai? Ką gi Jūs dirbdamas Europos Parlamente nuveikėte gero Lietuvai ir Europai?
– Darbas Europos Parlamente įpareigoja veikti ne tik atstovaujant savo šalies interesus ir poreikius. Tu privalai veikti ir Europos mastu. Bet Europos ir Lietuvos interesai neprieštarauja vieni kitiems. Mano veikla išimtinai nukreipta ir koncentruota į tas sritis, kurios labai svarbios Lietuvai. Štai, visiškai neseniai pateikiau pasiūlymus 2019 m. Europos Sąjungos biudžetui branduolinės saugos srityje. Aš noriu papildomų įsipareigojimų iš Europos Sąjungos, kai kalbame apie Astravą. Dalis Astravo problemos, žiūrint iš Briuselio, yra ta, kad iki šiol Europos Sąjungos pašonėje nebuvo statomi tokie branduoliniai objektai, kurie keltų tokį rimtą susirūpinimą dėl jų saugumo. Tad Briuselis ir nebuvo pasirengęs šią problemą spręsti. Mes, Lietuva, privalome ne tik konstatuoti ar piktintis, kad esame nesaugūs, bet ir teikti konkrečius pasiūlymus ir vėliau prižiūrėti, pasiekti, kad jie būtų įgyvendinti. Taip, Astravo elektrinės saugumas svarbus Lietuvai ir visai Europos Sąjungai, bet tai yra būtent mūsų, Lietuvos, uždavinys – sukurti naujus ir gerai veikiančius branduolinio saugumo užtikrinimo instrumentus ir svertus.
Taip pat labai aktyviai dirbu su Rytų partnerystės šalimis – Ukraina, Gruzija, Moldova. Siekiu tas valstybes priartinti prie Europos, suteikiant joms galimybę veikti kartu, išvien, tiesti mūsų ekonominius tiltus, didinti jų politinį brandumą. Stengiuosi, kad tarp mūsų valstybių būtų daugiau bendradarbiavimo, kad būtų daugiau pasikeitimo žmonėmis. Noriu, kad tos valstybės nebūtų nustumtos į šalį, netgi jei joms ne viskas einasi taip sklandžiai, kaip norėtume. Iki šiol Europos Sąjunga pilnai nesuprato šių šalių specifikos, neturėjo specifinių priemonių joms padėti. Mano darbai yra konkretūs. Mano siūlymai, vizitai, ruošiami pranešimai. Šiuo metu ruošiu pranešimą apie padėtį Moldovoje, skirtą ir šios valstybės geresnei ateičiai, ir tuo pačiu įžvelgiant ir Lietuvos interesą. Stengiuosi, kad Vakarų ir Rytų Europa eitų išvien. Juk vieninga Europa yra laiminti Europa.
