Streikuos dviejų Anykščių miesto mokyklų mokytojai! Gan netikėta ir drastiška žinia iš Anykščių rajono švietimo darbuotojų profesinės sąjungos susivienijimo pirmininkės Žanos Loginovos lūpų nuvilnijo per rajoną. Štai pagaliau engiami ir nuvertinti mokytojai parodys, kad jie yra nusipelnę gyventi geriau, galbūt net stos prie mokyklų su plakatais, raginančiais grąžinti mokytojo profesijos prestižą. Žingsniuos susibūrę Jono Biliūno gatve, skanduodami šūkius bei giedodami „Anykščių šilelį“… Su nerimu laukiau streiko dienos, net nežinodamas, kaip tądien teks dirbti žurnalistinį darbą, fiksuoti įvykius, mokytojų pareiškimus…Tačiau paaiškėjo, kad rimtam streikui Anykščių mokytojai dar nepribrendo.
Streikas – masinis darbuotojų atsisakymas atlikti darbą, kol nebus patenkinti keliami reikalavimai. Deja, bet to masiškumo per pedagogų streiką mūsų rajone labiausiai ir pritrūko. Bet tai – ne bėda. Rajone per vieną savaitę spėjo įvykti net du streikai. Antrasis įeis į istoriją kaip mažiausias pasaulyje streikas, nes jame streikavo net dvi Anykščių muzikos mokyklos mokytojos. Į tai būtinai dėmesį reikėtų atkreipti registruojančius Lietuvos rekordus.
Kai kurie streikuojantys mokytojai netgi moksleiviams vedė pamokas. Pagarba jiems už pasiaukojimą vardan jaunosios kartos, tačiau, atsiprašau, apie kokį streiką tada mes kalbame?
Streikai vykdomi profsąjungų nurodymu, o tai greičiausiai ir pakišo koją kiek rimtesniam streikui mūsų rajone. Profsąjungoms priklauso tik dalis mokytojų, kai kuriose mokyklose jų apskritai nėra, todėl daugelio pedagogų galvose, ko gero, apskritai kilo sumaištis – kaip streikuoti ir ar apskritai verta tai daryti?
Sunku pasakyti, ką prieš prasidedant streikui mokytojams kalbėjo jų darbdaviai – direktoriai, ką direktoriams pakuždėjo rajono valdžios atstovai. Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos Vidos Dičiūnaitės pareiškimas, kad ji būdama mokytoja, nestreikuotų, tik pakurstė minčių ir įtarimų, kad rajono mokytojams trūksta vienybės. O kai jos nėra, apie kokius masinius atsisakymus atlikti darbą ir kelti savo reikalavimus galima kalbėti?
Po to, kai buvo atlikta rajono mokyklų tinklo pertvarka, daugelio mokytojų gyvenimas pasikeitė iš esmės. Mažėja pamokų skaičius, dėl to ir atlyginimai… Kasmet mokyklų duris praveria vis mažiau vaikų. Liūdna, tačiau tik ne mokyklų vadovams, kurių atlyginimai nekukliai išsipūtę, liūdna, tačiau tik ne už švietimo sritį atsakingiems specialistams, kurių net ir rajone likus saujai vaikų, skaičius liks nepakitęs…
Mokytojai rajone neturi rimto užnugario, kas už juos kovotų. Profesinės sąjungos? Ką jos gali, kai net tarpusavyje nesusitaria? Viena profsąjunga streiką su savo reikalavimais rengia antradienį, kita – ketvirtadienį… Atrodo kiek nesolidžiai, ko gero, ir patiems mokytojams.
Šios savaitės streikai įvardijami kaip streikai darbo vietoje. Gal mokytojams reikėtų pagalvoti ir apie kitas streiko formas? Pavyzdžiui, piketo ar net mūšio streikus!
O jei rimtai, tokie streikai vargu ar išgąsdins šalies Seimą ar Vyriausybę. Gindami savo interesus rajono mokytojai pirmiausia savo maištą ir nepasitenkinimą turėtų nukreipti į rajono valdžią. Tą pačią, kuri prieš savivaldos rinkimus žada rojų Anykščių žemėje, o savo rinkimų programose mokytojo vardą rašo iš didžiosios M.
Anykščių rajono savivaldybė yra rajono mokyklų steigėja, jos ir gyventojų išrinktųjų didžiausias rūpestis turėtų būti atstovauti mokytojų interesams tiek vietiniame, tiek ir aukščiausiame šalies lygmenyje.
Rajono mokyklų tinklo pertvarka mokytojams buvo dar tik pirmasis smūgis. Ateityje jų dėl rajono vykdomos politikos, kai žmonės yra priversti palikti Anykščius ir sotaus kąsnio ieškoti didmiesčiuose ar svetur, tik daugės. Tarp mokytojų ir toliau augs nepasitenkinimas. Galbūt bus surengtas ir dar ne vienas streikas.
Tik ar tai svarbu tiems, kas labiausiai turėtų rūpintis mokytojais? Su streikuojančiais rajono mokytojais net nesusitiko rajono valdžios atstovai. Tai, ko gero, ir yra geriausias atsakymas į paskutinį klausimą…
