Gečionių dvaro niekam nebereikia

Penkiolika  kilometrų nutolęs nuo Skiemonių seniūnijos centro, gal porą kilometrų daugiau nuo Anykščių, Gečionių kaimas šliejasi prie regioninio parko botaninio draustinio – Gečionių miško, ribojasi su Grūdeliškio, Dobilynės, Gaidamiškių, Narkiškio, Kelpiškio, Velykūnų, Paežerių kaimeliais, kuriuose vos po vieną kitą gyventoją belikę.
Pasak Skiemonių seniūno Stasio Steponėno, kaime yra senas, beveik griuvėsiais virtęs dvaras, kurio jau nekam nebereikia. Kaime registruoti 49 gyventojai, nors gyvena mažiau.

Dvaras – galvos sopė

Gečionių dvaras rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1596 metais, priklausė Gecevičių giminei. Jos šeimos nariai buvo laidojami kaime buvusiose kapinaitėse. Buvę net marmuriniai antkapiai, tačiau dabar dėl lobių ieškotojų ir laiko tėkmės kapinių nė ženklo nebelikę. Viena dvaro ponia ilsisi gretimo Narkiškio kaimo kapinaitėse. Kaimiečiai pasakoja, kad jos kapo aplankyti buvo atvažiavę dvarininkų palikuonys iš Lenkijos, tačiau beveik griuvėsiais virtęs dvaras jų jau nedomino. Dvare  1951-aisiais įsikūrė pradinė mokykla,  iki 1971-ųjų buvusi aštuonmetė, valiau – pradinė, kol pristigus vaikų uždaryta. Beje, buvusi Gečionių mokyklos biologijos mokytoja Ona Repečkienė nūnai iki šiol sėkmingai vadovauja Anykščių Antano Baranausko pagrindinei mokyklai.
Sulig mokyklos uždarymu prasidėjo dvaro griūtis. Dabar žole ir krūmais apaugę dvaro griuvėsiai baugiai atrodo net giedrią pavasario dieną. Skiemonių seniūnas S.Steponėnas situaciją apibūdino taikliai: „Mūsų galvos sopė. Atrodo, savivaldybė kadais bandė dvarą parduoti, jį bandyta įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą, tačiau rezultatas yra toks, kad dvaras pripažintas avarinės būklės“, –  sakė seniūnas, svarstydamas, kad sutvarkyti dvaro griuvėsiams reikėtų nemažų lėšų, o investuoti į dvarvietę vargu ar atsirastų norinčių. Akivaizdu, kad medinių pastatų ir dvaro gyvenamojo namo priestatą belikę tik kaip griuvenų laužą išvežti ar palaidoti, tačiau centrinio namo raudonų plytų sienos dar gerai išsilaikę ir kartu su apleistu tvenkiniu galėtų suvilioti kokį nors turtingą romantikos ieškotoją. Juk dvaras yra prie Gečionių miško, už kurio – Rubikių ežeras.  

Vienas pastatas šviečia…

Dvaro likimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Taip mano viename suremontuotame gyvenamame dvaro pastate įsikūrusi jauna Vyto ir Loretos Petronių šeima. Jų namas – vos už kelių dešimčių metrų nuo dvaro griuvėsių šviečia naujais langais, žaliuojančia veja, kurioje žydi neseniai sodintos obelaitės. Loreta šiame dvaro name ir užaugo, dabar čia auga jos vaikai.  Amžino atilsio išėję tėvai Petras ir Janina Rūta Jotkos, kaip ir dalis šio kaimo gyventojų, gyveno dvaro pastate. „Jį nusipirkome su mama gal prieš 9 metus, o prieš penkerius pradėjome kapitališkai remontuoti“, – sakė L. Petronienė, pastebėdama, kad remontas tebevyksta… Ji dirba Rubikių pašto viršininke, o vyras ūkininkauja.
Šeima pasidžiaugė gerais kaimynais, kaimo ramybe. Pasak jų, būna, kad asfaltuota kaimo gatvele per dieną vos vienas kitas žmogus praeina ar automobilis pravažiuoja. Kaime nebeliko kadais buvusios mokyklos, bibliotekos, felčerių-akušerių punkto, tačiau per kaimą dar kelis kartus per dieną prarieda autobusiukas link Utenos ir Anykščių. Jauna šeima viliasi, kad ir neįžengiamu brūzgynu virtęs dvaras, kuriame ūkauja pelėdos, švilpauja paukščiai ir į kelią kankorėžius mėto voverės, atras šeimininką arba valdžios lėšomis bus sutvarkyta pavojų užklydusiems kelianti aplinka. Pavyzdys yra – graži V. ir L. Petronių bei kitoje gatvelės pusėje esanti Žemaičių, kurie išvalė ir sutvarkė vieną iš tvenkinių, sodybos.

„Kai dirbi, vis tiek kažkiek
lieka“

Taip apie savo ūkininkavimą pasakė Antanas Šidlauskas. Laiko 50 avių, karvę, prieauglį, tačiau nors ūkis ir nedidelis, darbščiam vyrui yra kas veikti. Juolab kad vyras niekada nevengė visuomeninės veiklos, netgi politikos. Niekada neslėpė savo socialdemokratinių pažiūrų, nesimėtė iš partijos į partiją. Tai liudija ir ant sienos kabantis jam prieš porą metų gegužės 5–ąją šešiasdešimtmečio jubiliejų šventusiam, kaip LSDDP Anykščių skyriaus etikos ir procedūrų komisijos nariui, atsiųstas partijos vado, premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimas.
A. Šidlauskas į Gečionis atvažiavo baigęs Buivydiškių žemės ūkio technikumą, sukūrė šeimą su vietine Janina Kūbikaite, kuri dirba Mačionių bibliotekoje, ir visam gyvenimui įleido šaknis šiame kaime. Vaikai užauginti, kaip sakoma, džiaugsmas, kad abu rado ką veikti Lietuvoje. Inga darbuojasi Anykščių ligoninėj, sūnus Gytis dirba Vilniuje. Dažnai aplanko mediciną studijuojanti anūkė Kristina ir dešimtokė  Deimantė.
Gečionys susiję ir su politiku, buvusiu Susisiekimo ministru Eligijum Masiuliu, kurio jau amžino atilsio išėjusio senelio sodyba stovi kitoje gatvės pusėje.  

„Nebus tavęs, nebus
ir Lietuvos“

Norėjau sutikti Gečionių kaimo pasakorių, medžiotoją ir šiaip įdomų žmogų Algirdą Kazakevičių, tačiau šis buvo ką tik įlindęs į pirtį. O ten 83-ejų sulaukęs vyras, pasak Rokiškio rajone gimusios, Šiauliuose ir Utenoje gyvenusios žmonos Anelės, ir porą valandų gali užtrukti. „Abu su Algirdu buvome našliai. Prieš 23 metus nusipirkome šią sodybą ir įsikūrėme. – sakė moteris. – Gyvenimas  nelepino. Mane gimdydama mirė mama, išgyvenau dviejų dukterų netektį, tad galite suprasti, kaip man brangi vienintelė likusi Ispanijoje gyvenanti Jolita, jos vaikeliai Gabija ir Deividas. Atvažiuoja, aplanko. Ir aš du kartus buvau Ispanijoj. Manau, kad ir aš jai esu brangi, nes yra prasitarusi, kad, jei tavęs nebus, jai ir Lietuvos nebus“…

Ąžuolų draugas – rečiausias
ir didžiausias Europoje

Tarp kaimo ir Rubikių ežero įsiterpusiame miške yra Anykščių regioninio parko 136 hektarų ploto Gečionių botaninis draustinis, įsteigtas išsaugoti etalonines plačialapių ir mišrių miškų bendrijas su ąžuolu, uosiu, egle, klevu bei į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytomis augalų, grybų ir paukščių rūšimis. Gečionių miške ąžuolai  stambūs, o po jais veši itin įvairi augalija, specifinės grybų rūšys. Vienas jų  – itin retas į Raudonąją knygą įrašytas šakotasis sėdis. Šio grybo vaisiakūniai dideli ir gali sverti net kelis kilogramus. Iš gausybės kotelių ir kepurėlių sudarytas grybas gali užaugti ir iki 20 kilogramų, tad tai vienas rečiausių ir didžiausias grybas visoje Europoje. Beje, jauni grybai valgomi, primena vištieną ir jais ponų laikais buvo vaišinami ypač garbingi svečiai. Tačiau jeigu atsitiktinai rastumėte šį grybą, jo rauti ir liesti negalima. Tegu auga, sėjasi.
Miške nemažai  kerpių – veši plačiosios platužės populiacija. Žolinėje dangoje auga reta didžioji dantenė, čia gausiai auga ir gegužraibinių  šeimos augalų: baltijinės  ir raudonosios gegūnės bei kiti reti ir saugotini augalai..
-ANYKŠTA