Gedulingų pietų suvažiuoja po penkių dienų

Gailutė KUDIRKIENĖ

Karaimų bendruomenė kadaise sudarė net trečdalį Naujamiesčio gyventojų. Dabar šios tautos istoriją vietinės moterys pasiryžo prikelti per gastronomines ekskursijas. Jei ne karaimai, nežinotume, kas yra koldūnai, ir gal net nemokėtume auginti agurkų.

Iš gausios bendruomenės liko tik du

Kadaise gausia karaimų bendruomene garsėjęs Panevėžio rajono miestelis Naujamiestis šiandien beturi tik du šios tautos atstovus, tačiau jo gatvėse kartais gali sutikti senoviniais karaimiškais drabužiais pasidabinusias ponias ir net būti pakviestas prie karaimų valgiais nukrauto stalo.

Kadaise Naujamiestis vadintas karaimų miestu,  šioje Aukštaitijos vietovėje gyveno daugiausia šios tautos atstovų, į Lietuvą nuo Juodosios jūros atsikrausčiusių Vytauto Didžiojo laikais.

Karaimų namą parodys bet kuris gatvėje sutiktas naujamiestietis. Geltonomis lentelėmis apmušta rąstinė troba statyta prieš 200 metų, ji yra seniausias miestelio medinis pastatas.

Iš išorės nė nenuspėtum trobos amžiaus, ji labai tvarkinga, gražiai prižiūrėta, kieme nė šapelio, už namo matyti šiltnamis ir daržai.

Šios valdos šeimininkę Joaną Samulevičiūtę lankėme prieš keletą metų, tada moteris smulkiai pasakojo apie savo giminės, o tuo pačiu ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje istoriją. Apgailestavo, kad yra nykstančios ir niekam nebeįdomios tautos atstovė.

Dabar trobos durys užrakintos, beldžiant niekas neatidaro.

Vėliau vietiniai papasakos, jog vienintelė jų miestelio karaimė vengia viešumos, sako viską jau išpasakojusi ir bendrauti su svetimais nebenori, o vienkiemyje gyvenantis jos sūnėnas Danielius Samulevičius dar labiau uždaras.

Nerimo trys moterys

Visgi garsas apie Naujamiesčio karaimus kasmet sklinda vis plačiau. Čia atvyksta pilni autobusai turistų, ekskursantų būriai suka ratus po miestelį, žvalgosi karaimiško gyvenimo pėdsakų, lanko kalvotame pušyne esančias senąsias karaimų kapines, vieninteles tokias Aukštaitijoje, žvelgia į apsamanojusius užrašus hebrajiškais rašmenimis iškaltus stelose.

Kad karaimų istorija ir susidomėjimas šia tauta atgimė, nusipelnė trys moterys: panevėžietė gidė Daiva Tankūnaitė bei naujamiestietės – renginių organizavimu užsiimančios „Švenčių kalvės“ vadovė Vilija Petkūnienė ir maitinimo įstaigos „Sodybėlė“ šeimininkė Gitana Zaviežienė.

Naujamiestietės jau kelerius metus rengė viduramžiškų Lietuvos didikų valgių pristatymus, klientai plūdo iš visos šalies.

Nors Lietuva – ne Krymas

Kai ekskursijų vadovė mestelėjo idėją, kad reikėtų prikelti karaimų gastronominį paveldą, renginių organizatorė pasišovė ieškoti istorinių žinių, o kulinarė pasiryžo gaminti karaimišką maistą. Taip gimė edukacinė gastronominė programa „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“.

„Ėjome pas Joaną, atsiklausėme, ar ji nieko prieš. Ši nustebo ir apsidžiaugė, kad parodėm dėmesį jos primirštai tautai, ir įteikė neįkainojamą dovaną – iš Krymo karaimų gautą  senutėlę valgių receptų knygą“, – pasakojo V.Petkūnienė.

Leidinys buvęs rusų kalba. Tą knygą J.Samulevičiūtė gavo iš tetos, o šioji – iš savo senelės.

Anot jos, pirmajame karaimiškų valgių pristatyme dalyvavo ir J.Samulevičiūtė, bet į vėlesnius renginius jos prisikviesti jau nebepavyko.

„Klausėm, gal Joana turi drabužių? Ji sakė, kad iš karaimiškų daiktų namie neturi nieko, nes jau seniai yra įsilieję į lietuvišką gyvenimą. Teko remtis istoriniais šaltiniais ir apdarus siūdintis pagal senovinius piešinius“, – paaiškina, kad jų parėdai nenutolę nuo autentikos.

Kibinai – tik su silke

Karaimiškų valgių vaišės dabar yra vienas iš Naujamiesčio išskirtinumų, pritraukiantis būrius smalsuolių.

Toji edukacinė gastronominė programa į miestelį savotiškai sugrąžino ir karaimus: čia rengiami gedulingi pietūs ar vaišės mirusio žmogaus metinių proga. 

Karaimų kapinės Lietuvoje tėra tik trejos: Vilniuje, Trakuose ir Naujamiestyje, tad čia dažnai atlydi mirusįjį, gyvenusį visai kitur arba kurio protėviai iš šių vietų kilę.

„Apie karaimus ir jų tradicijas mažai žinojom, informaciją rankiojom iš visokių istorinių šaltinių, o dabar, kai tenka pabendrauti gyvai, žinios plečiasi“, – svečius priimančios naujamiestietės džiaugiasi tą tautą imančios pažinti ne tik iš aprašymų.

G.Zaviežienė, karaimams ne kartą ruošusi gedulingus pietus, pasakoja apie ta proga pageidautus patiekalus.

Laikantis papročio, nei nulydėjus velionį į kapines, nei per metines karaimai nevalgo mėsos. Būtinas gedulingų pietų patiekalas – kibinai, įdaryti silke ir virtu kiaušiniu, taip pat silkė tešloje ir dar kokiu pavidalu. Ant stalo dedamos ir šviežių daržovių salotos su specifiniu padažu, gamintu iš alyvuogių aliejaus, balzaminio acto ir pietietiškų prieskonių mišinio.

Agurkus laikė vaisiais

Vienas iš desertų – švieži agurkai su medumi.

Pasak V.Petkūnienės, ne kas kitas, o karaimai į Lietuvą atvežė agurkus. Kai Vytautas Didysis juos atsikvietė į Trakus, kraustydamiesi čia su šeimomis karaimai atsivežė agurkų sėklų. 

Nors mūsų klimatas smarkiai skyrėsi nuo Krymo regiono, darbštūs atkilėliai tuoj sugalvojo, kaip agurkus užauginti ir atšiauresnėmis sąlygomis. Jau tada, prieš kelis šimtus metų, mokėjo nuo šalnų apsaugoti daigus, galima sakyti, išrado šiltnamius: į žemę subesdavo iš karklų vytelių išlenktus lankus ir juos apdengdavo drobe.

„Jogaila ir Vytautas jau mėgavosi agurkais su medum, tik tuomet jie laikyti ne daržove, o vaisiumi“, – gastronominės istorijos įdomybes atskleidžia V.Petkūnienė.

Mirtį išveda kuo toliau nuo giminės

Renginių organizatorė pasakoja ir apie karaimų gedulingų pietų apeigas. Moterys prie stalo eina užsidengusios galvas, vyrai su specialiomis kepuraitėmis.

Vedantysis maldą deda ant stalo baltojo vyno taurę ir riekelę baltos duonos, o dvasininkui po kėde padedama druskos.

Vyriausią giminės atstovą dvasininkas trumpam išveda į koridorių, tas veiksmas simbolizuoja mirties išvedimą iš giminės.

Pasak V.Petkūnienės, karaimų papročiai reikalauja, kad velionis būtų palaidotas kuo greičiau, geriausia tą pačią dieną, kai mirė, iki saulės laidos. O mirusįjį saviškiai aprauda visą savaitę.

„Būna, kad žmogų palaidoja Vilniuje, o po penkių dienų atvažiuoja dar vienų gedulingų pietų į Naujamiestį, iš kur velionio giminė kilusi, kur šaknys. Toji tauta labai vieninga, kartą čia prie stalo sėdo net 40 žmonių“, – pasakoja ji.

Prašo būriais neiti į kapines

Kai karaimiškas vaišes kartu su pažintine ekskursija užsisako lietuviai, organizatorė jiems nuolat perduoda karaimės J.Samulevičiūtės prašymą miestelio apylinkių apžvalgos metu nesuvirsti visu būriu į kapines, nelakstyti tarp apsamanojusių kuklių paminkliukų ir netrikdyti mirusiųjų ramybės.

„Joana man pasakojo, kad pas juos nepriimta nuolat lankyti kapus, kaip kad darom mes. Be rimto reikalo į kapines išvis nereikėtų kelti kojos. Gaila, ekskursantai neišveria ir smalsumo vedami užkopia į kalvas, kur išsibarstę į žemes smengantys laidimvietes žymintys akmenys“, – aiškina organizatorė.

Kibinas su akelėm į dangų

Grįžtam prie gastronomijos. Pasak G.Zaviežienės, karaimų virtuvė labai skani, bet brangi, daug kas daroma iš sviestinės tešlos, naudojamas kokybiškas alyvuogių aliejus, daug įvairių sėklų, riešutų, medaus, daug šviežių ir kokybiškų daržovių, pageidautina kuo įvairesnių spalvų, kad labiau žadintų apetitą.

Karaimai neturi pirmojo ir antrojo patiekalų, abu tarsi sujungti į vieną.

Naujamiestietė išmoko virti firminę karaimų sriubą tutmačą. Ji gaminama iš rankomis darytų makaronų, kapotos avienos arba veršienos ir daržovių.

Pasak kulinarės, didžioji dalis karaimų patiekalų „įvilkti“ į tešlos marškinėlius, tokiu būdu mėsa išlieka sultinga ir ypač minkšta.

Studijuojant karaimų receptus kulinarei teko mokytis net kelių tešlos gamybos rūšių: mielinės, raugintos, kapotos, sviestinės, sluoksniuotos.

„Karaimai įsižeidžia, kai kepinius su įvairiais įdarais pavadinam kibinais, sako, kad tai tiesiog pyragėliai“, – šypsosi kulinarė.

Padalijama į tiek gabalėlių, kiek valgytojų

Tikras kibinas gali būti tik su aviena, būtinai pusmėnulio formos, apjuostas pynute ir su dviem skylutėmis, kas simbolizuoja į Dievą nukreiptas akis.

Kitas Naujamiestyje gaminamas specifinis karaimų patiekalas – kiubetė. Tai apvalaus skydo formos kepinys, kurio viršų ir apačią sudaro sviestiniai papločiai, sujungti pynute, o viduryje kapotos jautienos arba vištienos įdaras su morkomis, svogūnais ir pupelėmis.

Svarbus to patiekalo valgymo ritualas: aplink apipjaunama viršutinė dalis, padalijama į tiek gabalėlių, kiek valgytojų, valgoma su sultiniu. Tada jau į lygias dalis supjaustoma ir valgytojams išdalinama apačia.

„Karaimai į Lietuvą atnešė ir koldūnus, jų vadintus kunkun. Jie juos kepa krosnyje apipylę grietinėle, lietuvės šeimininkės reikalą supaprastino, verda vandenyje, atskirai padaro sviesto ir grietinės padažą“, – pasakoja G.Zaviežienė.

Lietuviui širdies neatidavė

Kadaise karaimai sudarė net trečdalį Naujamiesčio gyventojų, paupyje stovėję ir jų maldos namai – kenesa. Prieš kelis dešimtmečius dar buvo matyti kenesos pamatai. Vėliau daug karaimų išsikraustė į Panevėžį ar Vilnių, nes ten buvę lengviau pragyventi, o miestelyje liko tik vienintelė Samulevičių giminė. 

J.Samulevičiūtė anksčiau mums pasakojo, kad namą, kuriame gyvena, statė jos prosenelis, čia gimė ir užaugo senelis, tėvas ir ji su broliu bei sese.

Žino, kad prosenelio šeima buvusi didelė, augino 5 dukteris ir sūnų. Jos senelis, likęs gyventi tėvų namuose, užaugino 2 sūnus.

Šeimas sukūrę J.Samulevičiūtės brolis ir sesuo įsikūrė sostinėje, o ji liko gimtinėje.

Paaiškino ir kodėl neištekėjo: tarp karaimų tinkamo vyro nerado, o širdį atiduoti lietuviui neleido papročiai. 

Tas paprotys – ne į naudą tautai

Karaimė pasakojo, kad jos tautiečiai vis dar stengiasi laikytis senųjų tradicijų ir nesituokti su svetimtaučiais. Esą karaimų religijoje nenumatyta, kad būtų galima pakeisti tikėjimą, kad jei kažkas šeimą sukuria ne su karaimu, tas šeimynykštis jau ir nebus karaimas, poros vaikai irgi jau nebebus karaimai.

Būtent dėl šio papročio karaimų bendruomenė ir tirpsta.

Ano pokalbio metu J.Samulevičiūtė pasakojo ir apie savo tėvą  – jis buvo labai apsišvietęs, vienas iš raštingiausių ano meto Naujamiesčio gyventojų, mokėjo kelias kalbas, pažinojo hebrajiškus rašmenis, kuriuos naudoja karaimai, to išmokė ir savo vaikus.

J.Samulevičiūtė irgi moka karaimų kalbą, tik praktikuotis nėra su kuo. Ją aplankantys giminaičiai tarpusavyje kalbasi lietuviškai.

Moteris sakė, kad į proprotėvių žemę Krymą buvo nuvykusi tris kartus, aplankė ten gyvenančius giminaičius.

panskliautas.lt Projektas „Pasaulio centras“