Kuomet tik būnu Vilniuje ir surandu valandėlę laisvesnio laiko, visuomet dar kartą aplankau Lietuvos geležinkelių muziejų, įsikūrusį sostinės geležinkelio stoties rūmų antrame aukšte. Man tai kaip šventovė: kiekvienas apsilankymas atveria vis naujus čia saugomos istorijos puslapius, sukelia minčių, naujų idėjų, kurias galiu taikyti dirbdamas mūsų, Anykščių siaurojo geležinkelio, istorijos ekspozicijoje, muziejėlyje, kurį kartu su kolegomis vadiname vilniškio muziejaus jaunesniuoju broliu.
Geležinkelis ir Lietuva
Pirmosios geležinkelių užuomazgos, pirmieji garvežiai ir pirmosios linijos atsirado pačioje XIX amžiaus pradžioje Anglijoje. Geležinkelio tėvu laikomas inžinierius Džordžas Stefensonas, kuris garo mašinų varomus lokomotyvus su vagonais pritaikė vežioti keleiviams bei kroviniams pirmąja geležinio kelio atkarpa tarp Liverpulio ir Londono. Pirmosios geležinkelio linijos žemyne buvo nutiestos Belgijoje, geležiniai keliai nenumaldomai plito, o XIX amžiaus viduryje pirmieji bėgiai buvo nutiesti ir Lietuvoje, apie 1860 m. pradėjo veikti strateginė Sankt Peterburgo – Varšuvos linija. Kaip ir visoje carinėje imperijoje buvo tiesiamos 1520 mm pločio vėžės linijos, o pačioje XIX amžiaus pabaigoje ir siaurieji – 750 mm keliai, kurių pirmasis 1899 m. sujungė dvi dideles ir svarbias stotis – Panevėžį ir Švenčionėlius. Pastarojoje persėdus į didesnį traukinį, visai nesunku buvo nuvykti į kunigaikščių ir karalių miestą Vilnių, kuris labiausiai masino maldininkus, tikinčius ir pasitikinčius Dievu katalikus. Jiems ypač svarbu buvo pasimelsti prie Aušros Vartų Dievo motinos paveikslo ar maldos ritmu pereiti Vilniaus Kalvarijas.
Mindaugo gatvėje
Muziejaus pradžia laikomi 1966 m., kuomet geležinkelininkų darbo šlovės ekspozicija buvo atverta didžiuosiuose Lietuvos geležinkelių administracijos rūmuose Mindaugo gatvėje Vilniuje. Informacija buvo pateikiama labai politizuotai, išaukštinant sovietų valdžią, pabrėžiant jos nuopelnus ypač liaudies ūkyje bei šalies gynyboje svarbų geležinkeliečių darbą. Ideologine kryptimi nuolat rūpinosi sąjunginės geležinkelių vadovybės vadovai. Muziejuje vykdavo įvairių sukakčių minėjimai, sutinkami garbingi svečiai, 1979 m. muziejui suteiktas liaudies muziejaus vardas, 1985 m. jis pavadintas įkūrėjo bei ilgamečio vadovo Georgijaus Žemaičio vardu. Žinoma, Lietuvai tapus nepriklausoma visų šitų sovietinius laikus menančių pavadinimų buvo atsisakyta, 1988 m. ekspozicija perkelta į atskiras patalpas. Jos nebuvo labai patogios, tai buvo tarsi implantas ne visai tinkamoje aplinkoje, labiau tinkančioje kokiai nors parduotuvei. Juk aplink tik automobiliai ir namas, neturintis jokio istoriškumo, jokios legendos,tačiau daug kam buvo smagu. Net mažas berniukas su močiute atėjęs prie didžiulio kaip vitrina ekspozicijos lango net neužeidamas į vidų žvelgdavo į ratus sukantį mažą traukinuką. Antrame aukšte – kinas, parodos, susitikimai. Visai smagu, tačiau norėjosi dar smagiau…
Sugrįžo į tikruosius
namus
Pagaliau ekspozicija sugrįžo į tikruosius namus, į svarbiausią Lietuvos geležinkelio stotį, istorinius 1861 m. pastatytus rūmus. Pagaliau surado vietą – čia erdvu ir smagu. Taip pat džiugu, kad atsirado galimybė įrengti ir lauko ekspoziciją, priimti žmones, parodyti jiems ir tikrą garinį garvežį, ir įvairių tipų sovietinius lokomotyvus – dyzelius, apie kuriuos taip smagiai eiliavo Juozas Erlickas. Gal čia sustingęs laike stūkso ir tas, kuris uoliai kursuodavo į Bezdonis. Hidraulinė vandens kolonėlė užsiliko – buvo išsaugota, veikia dar ir dabar, nors pagaminta net 1938 m. centrinėse geležinkelių dirbtuvėse Kaune. Įspūdingo dydžio svarstyklės, atkastos tiesiog iš po žemių, daugybė technikos pavyzdžių, o viename iš keturių aklakelių įrengtas neilgas pasivažinėjimų rankine drezina kelias. Nors jis nepalyginamai trumpesnis negu Anykščiuose – nėra kada ir kur įsibėgėti. Tad pas mus gal ir geriau.
Ekspozicija centrinių rūmų antrajame aukšte suskirstyta į tris erdves: informacijos – ekspozicijų, kultūrinę – parodų ir renginių bei edukacinę – maketų sales, kuriose veriasi dar smulkesni skyriai – stočių, ryšių, signalų bei kiti istorijos kampeliai ir užkaboriai.
Gausi muziejaus ekspozicija
Jau minėjau, kad man čia įdomu viskas ir galiu ekspoziciją apžiūrinėti, gėrėtis bei tyrinėti daugybę kartų. Ypač tai daryti smagu prieš kelionę traukiniu ar tik iš traukinio išlipus.
Caro laikų atributai įdomiausi – yra čia ir geležinkeliečių uniformas puošusių ženklų, senas senas švilpukas, garvežius gaminusio Putilovo fabriko Petrapilyje ženklas, masyvus metalinis ovalas su užrašais, nuimtas nuo vagono šono, auksu siuvinėti tarnautojo antpečiai.
Bėgių pavyzdžiai – vertinga Kovo 11 – ios akto signataro Algimanto Norvilo dovanota kolekcija, kurios seniausias eksponatas net iš 1870 metų. Kokių tik jų nebūta – ir Vakarų Europoje, ir Rusijoje gamintų, tvirtų, patvarių, su ant šonų išlietomis datomis bei gamyklų ženklais. Kauno tvirtovės fortus dar XX amžiaus pradžioje jungusio siaurojo geležinkelio fragmentai. Vėžių pavyzdžiai ir aprašai – jų pasaulyje ko ne visas šimtas, kai kurios besiskiriančios viena nuo kitos vos keliais centimetrais, tačiau stop – su netinkančiais ratais jais nepravažiuosi. Iešmininko įvaizdis – teisingai perjungti arba klastingai pasielgti – traukinys važiuos ten, kur jį nukreips iešmininkas ne tik geležinkelyje, bet ir kasdieniame gyvenime…
Čia ir geležinkelio remonto įrankių rinkiniai – kapliai, plaktukai, kirviai pabėgiams tašyti, įvairūs kastuvai, įvairios bėgvinės, pabėgių pagaminimo datą žymėję į juos įkalti metaliniai skaitmenys nuo 1909 iki 1965 metų. Sustingusios laike motodrezinos, kurios su vėjeliu skraidindavo darbininkus į tolius, ten, kur reikia remontuoti plieninį kelią.
Kas čia išskirtiniausia?
Tarpukario laikus mena improvizuotas stoties viršininko kabinetas – su apskritu laikrodžiu ant sienos, rašomuoju stalu, masyviomis kėdėmis, pakabintu munduru, padėta kepure su snapeliu ir emblema. Sovietinių laikų budėtojo būdelė – nedidelis medinis namelis, labai kuklus, tačiau nepaprastai jaukus. Kaip ir budėtojo gyvenimas, romantiškai pavaizduotas tautos pamėgtame televizijos seriale „Giminės“. Čia įvairios signalizavimo priemonės, o taip pat telefonas, kuriuo galima susisiekti su stoties budėtoju.
Netoliese vis dar veikiantis krivulinis aparatas, iešmai, didžiulis žibintų rinkinys, kaip ir arbatos puodelių dėklų, kurie būdavo naudojamos tolimesnių maršrutų traukiniuose sovietmečiu. Ten juk nuolat paslaugi palydovė praeidama pasiūlydavo nusipirkti ir paskaityti „Pravdą“ bei išgerti juodos, kvapnios, gerai pritrauktos, vagono krosnelėje prišutintos arbatos. Skanu, smagu, ypač žiemą, kai žvelgi pro langą į pro šalį bėgančius baltus laukus, ne taip jau ir šilta, tačiau jauku ir malonu matant ties pervažomis pūgoje judančius, skubančius tarnautojus bei praeivius.
Taip pat įdomūs stočių telefonai, dar senutėliai – pasukami rankenėle ir jau modernesni – su numeriais diske. Pažįstamos ir bagažo saugojimo spintos, jose galėdavai ilgesniam laikui saugiai palikti bagažą, įmetęs į užmokesčio angą 15 kapeikų. Dažnas kriminalinių filmų scenarijus – nusikaltėliai tokiose saugadėžėse mėgdavo slėpti pagrobtas vertybes.
Virtualusis puslapis leidžia net ir neaplankius muziejaus pakeliauti jo erdvėmis bei susipažinti su ekspozicijomis.
Edukacijos ir žinybinis
nerimas
Ekspozicija labai domisi vaikai. Jiems yra ir modeliukų bei žaidimų kambariai, ten yra ir piešiama, nuolat eksponuojami piešiniai, yra smagios dekoracijos, už kurių pasislėpus smagu nusifotografuoti – atrodys, tarsi traukinuku važiuotum – mat galva kyšos per garvežiuko arba vagono langą. Apžiūrinėjant modelius matyti, kaip veikia geležinkelio sistema, suvokti inžinerinių įrenginių svarbą.
Muziejininkai, ypač edukacines programas vedančios žavios merginos, kaip su vaikais kalbėti ir susikalbėti žino ir supranta, tad ir keliauja daugybė vaikų – labiausiai mėgsta šį muziejų darželinukai bei pradinių klasių mokinukai. Tarp traukinukų mažieji gali švęsti ir gimtadienius, mat viena iš programų taip ir vadinasi. Populiariausia vadinamoji geležinkelio pažinimo programa „Tuk, tuk, tuk“, mėgstamos ir programos „Pažinkime geležinkelį“, „Pažinkime ženklus“, „Kas valdo traukinius“.
Visai neseniai muziejus atšventė savo veiklos 50 metų jubiliejų, buvo smagus posėdis, pasveikinimai, ta proga išleista jubiliejinė knyga, šypsojosi direktorė Vitalija Lapėnienė, šypsojosi ir legendinis premjeras, ilgametis projektų vadovas Albertas Šimėnas, ir susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. Tačiau greitai po to prasidėję neramumai sistemoje, skandalingi faktai, vadovybės kaita nemažai jaudulio, nerimo pasėjo ir muziejuje. Tačiau tas jaudulys jau praeityje, nors galbūt muziejus bus sujungtas su Kelių muziejumi Vievyje, bus vienis, priklausantis Susisiekimo ministerijai, tačiau, matyt, jau gyvuos amžinai. Tikimasi sulaukti lėšų inovacijoms – daugiau multimedijų, perkeistos realybės vaizdinius sukeliančių įtaisų.
Muziejus šviečia visuomenę, ypač skatina geležinkelius pažinti, o vėliau gal ir geležinkeliečio profesiją rinktis skatina pačius mažiausius. Puikiai veikia akcija, kuomet Vilniaus stotyje kelionę pradedantis ar užbaigiantis pilietis su tos dienos bilietu gali nemokamai aplankyti muziejaus ekspozicijas. Keliaujantys traukinuku pažintiniu maršrutu iki oro uosto ar į Trakus vaikučiai laimi nemokamas programas.
