Geltonoji skara dabar mieliausia

Gailutė KUDIRKIENĖ

Už laisvę galvas padėję partizanai kadaise atgulė Gerkiškių kaimo kalnelyje ant Tatulos kranto. Šiandien visas kaimas meldžiasi, kad tik tos laisvės iš mūsų vėl niekas neatimtų, o vyriausioji senolė kasdien prašo Dievo suteikti sveikatos nuostabiajam Ukrainos prezidentui.

Gyvas tik vienas šulinys

Iki Biržų likus 8 kilometrams pasimato Pabiržės miestelio bažnyčios bokštai.

Priartėję prie tilto per Tatulą, už kurio jau ir Pabiržė, sukam kairėn ir už kalvelės pamažu išryškėja už medžių pasislėpęs Gerkiškių kaimas.

Tiek jo ir tėra: viena upės vingius atkartojanti gatvė ir vos kelios trobos, stovinčios kaip senoviškoj ūlyčioj, galais į kelią.

Žinom, kad nuolatinių gyventojų čia ant vienos rankos pirštų suskaičiuot, o ir tie, kaip mus įspėjo, nekalbūs, svetimųjų trobon neįsileidžia.

Kiemuose nė gyvos dvasios, šviežiai iškritusiame sniege nematyti pėdų.

Žvalgydamiesi riedam iki kaimo galo, kur prie pat eglyno riogso be langų ir durų medinė troba ir bebaigiąs kežti ūkinukas. Tik šulinys gyvas, artipilnis vandens.

Prie pat kelio, po namo langais, stūkso pilkas cementinis kryžius su įspaustais inicialais J.E.V. ir data: 1947 birželio 24. Labai gali būti, kad tuose namuose gyvenusiam partizanui atminti.

Trys namai – lyg viena Trispalvė

Tada jau sukamės ir riedam atgal į kaimą.

Trys nedideli, viens už kito besirikiuojantys namukai nudažyti lietuviškos vėliavos spalvom: raudona, žalia, geltona.

Geltonšonio kieme matyti kupolais apkirptos tujos, lygutėliai nurėžta gyvatvorė ir medinis kryžius darželyje, o šalia jo stovi ir šeimininkė, 84 metų Marytė Naudžienė.

Moteris sako pro langą pamačiusi svetimus ir išėjusi pažiūrėti, kas gi čia važinėja.

„Ištisai meldžiuosi už visus, savus ir ukrainiečius, labai bijau, kad karas iki mūsų neateitų. Kaimynka ramina: nei čia bus, nei čia ką. Duok Dieve, kad taip ir būtų. Ojoi, kaip Ukrainos ir jos žmonių gaila!..“ – rypuoja sena moteris, o skruostu ritasi graudžios ašaros.

Tada ji trumpam atsiprašo ir nubėga į namą, grįžta užsirišusi  ryškiai geltoną skarelę. Paaiškina, kad čia Ukrainos garbei, dabar toji skara jai patogiausia, mielesnė už kitas.

Dievo prašo, kad tik prezidentas būtų gyvas

„Ne tik aš meldžiuosi, visas kaimas meldžiamės, kiek tik galim. Vis verkiu, ašaros pačios bėga“, – atsiprašinėja už emocijas. Ir nedrąsiai priduria, kad Ukrainai paaukojo 10 eurų.

„Kasdien vidurdienį įsijungiu žinias. Prieš jas visad pasimeldžiu, prašau Dievo, kad tik prezidentas Volodymyras Zelenskis būtų gyvas“, – jaudindamasi pasakoja, kad atidžiai seka pasaulio įvykius.

Ji žino, kad į Biržus jau atvyko karo pabėgėlių, jei reikėtų ką priglausti, mielai ir savo kuklia pastoge pasidalytų.

„Karui nesiruošiu, atsargų nekaupiu, kaip bus, taip jau bus. Žinau tik viena, kad iš savo namų niekur neisiu“, – užtikrintai sako ji.

Kryžiuje išskobta vestuvių data

M.Naudžienė šiek tiek papasakoja apie save ir apie Gerkiškių kaimą. Čia ji atitekėjo iš gretimo Čeniškių sodžiaus.

„Tuokėmės 1961 metais vasario 16-ąją, toji data ir kryžiuje išskobta“, – rodo į svarbų gyvenimo įrašą.

Atitekėjo į vyro Romualdo Naudžiaus senelių bei tėvų namus ir iki šiol toje pat sodyboje tebegyvena. Ilgus metus jų valda skynė gražiausiai tvarkomos teritorijos laurus.

Jau 23 metai kaip tvarkosi viena.

„Vyras nuo vėžio mirė, jaunas dar buvo, tik 63 metų. Labai geras, nagingas, darbštus, gražiai sutarėm, kartu namus puoselėjom“, –

kalba apie savo žmogų.

Savų vaikų jiedu neturėjo, bet dėl to dabar vieniša nesijaučia, yra Biržuose gyvenanti artima jauna giminaitė – ji labai padeda, maistu aprūpina, dažnai aplanko.

Iš Raganynės liko tik pavadinimas

M.Naudžienė džiaugiasi, kad gyvena labai gražioje vietoje, tuoj už namų, slėnyje, vingiuoja Tatula.

Klausiu, gal čia kur šalia ir Raganynės maudykla, pagal padavimus vardą gavusi dar tamsiaisiais viduramžiais, kai esą čia inkvizitoriai raganas skandindavo?

Kadaise kraštotyrininkai buvo užrašę senų žmonių pasakojimą, esą vienoje gilesnėje Tatulos vietoje buvusi didelė maudykla. Senovėje, jei įtardavo kokią moterį raganaujant, įmesdavo į tą maudyklą. Jei nelaimėlė išplaukdavo, laikydavo, kad ji ragana, jei prigerdavo – ne ragana. Kadangi toji upės vieta buvusi gana plati ir gili, vargiai kuri galėjo išplaukti.

M.Naudžienė sako tų legendų negirdėjusi, bet Raganynės maudykla aplinkinius baugindavo, tai patvirtina.

„Raganynė buvo toliau, kur upė daro vingį, jau Čeniškių kaime. Ten ir piliakalnis yra. Tik, kiek atsimenu, toj maudykloj niekas nesimaudydavo. Ten pavojinga, verpetas sukasi“, – paaiškina ji.

Dabar tos vietos jau net parodyti nebegalėtų, seniai visa krūmais užžėlę. Vietiniai maudydavosi ties Gerkiškiais, kur upės vanduo nesūkuriuoja ir nėra povandeninių srovių.

Kad vaikai iš kolūkio bėgtų neatsisukdami

Pašnekovė grįžta prie karo temos. Ji – karo meto kūdikis, gimė prieš pat Antrąjį pasaulinį.

„Tuoj po karo mes likom visiškais našlaičiais, tėvelis jau buvo žuvęs, o mama mirė 1945-ųjų rudenį, man tebuvo 6 metai, broliai ir sesės kiek vyresni“, – sako.

Moteris prisimena, kad į mokyklą ėjo tik vieną mėnesį, nebuvo iš ko, vaikai turėjo rūpintis, kaip išgyventi.

Dėl to berašte neliko, visko išmoko pati iš vyresnių sesių ir brolių.

„Skaityti greit pradėjau, tik su rašymu buvo sunkiau“, – prisimena sunkią vaikystę.

Anot jos, kai susitvėrė kolūkiai, visi buvo varomi jame dirbti.

M.Naudžienė su vyru visą gyvenimą dirbo kolūkyje prie lauko darbų, o prieš pat pensiją dar 7 metus plušėjo sanitare Pabiržės ambulatorijoje.

„Kai čia atitekėjau, šitiek jaunimo kaime buvo, kožnam kieme po 3–4 vaikus. Tėvai bijojo vaikus kolūkiui atiduot, liepė važiuot mokintis, kaip kas galėjo, taip bėgo iš kaimo. Taip jaunimo neliko, o ir mano karta per šitiek metų išmirė“, – atsidūsta, kad senbuvių beveik nebėra.

Gražiuose namuose pagyventi nė nespėjo

Pašnekovė skaičiuoja, kad šiandien kaime gyvena tik 4 moterys, iš visų ji vyriausia.

„Viena atvažiuoja iš Biržų tik daržų apsisodint, kitos vaikai Vilniuj, seniausiai iš kaimo išėję. Anoji sodyba negyvenama, šeimininkai mirę, baigia visa sugriūti, anūkas iš Šiaulių atvažiuoja, žemes apsėja ir išvažiuoja“, – pasakoja apie gyventojus.

Mosteli į gražiai tvarkomą valdą už jos namų, ten jau gyvena ne vietiniai. Kadaise pagyvenusi moteris tą sodybėlę nusipirko, o kai visai nuseno, ją duktė į Panevėžį pasiėmė. Paskui, motinai mirus, toji duktė, tik dešimtmečiu jaunesnė už pašnekovę, čia atsikraustė.

M.Naudžienė papasakoja ir apie kaimo pradžioje skirtingose kelio pusėse stovinčius namus. Savieji išmirė, apleistus namus paveldėjo krikštasūnis ir pardavė biržiečiui.

Veiklus naujasis šeimininkas namus gražiai suremontavo, bet pagyventi juose nespėjo, sunkiai pasiligojo, patyrė kelias operacijas, liko nevaikštantis ir dabar gyvena senelių namuose.

„Jo namus šiemet nupirko žmonės iš miesto, vasarojimui“, – dalijosi naujienomis.

Mokytojai senoliai papasakojo pavadinimo kilmę

Pro gražiąją vasarvietę išvažiuojame į pagrindinį kelią, jį kertam ir atsiduriam ant aukštoko Tatulos skardžio. Čia irgi Gerkiškiai.

Pasak mus lydinčio Pabiržės mokyklos vadovo, istorijos mokytojo Vido Maldučio, kaimą perkirto sovietmečiu nutiestas kelias, anksčiau jis daręs vingį.

Šioje dalyje nėra namų, tik stūkso akmeninis paminklas partizanams.

V.Maldučio žmona, lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Maldutienė kadaise rinko kraštotyrinę medžiagą ir kalbino tada dar gyvenusius Gerkiškių kaimo senbuvius.

Senoliai jai papasakojo, kad anksčiau kaimas vadintas Mykalyne. Tų laikų patys senoliai neatsiminė, bet iš savo artimųjų buvo girdėję legendą, dėl ko kaimas buvęs pervardintas.

Esą šitoj kaimo daly, ant kalniuko, stovėjusi gerai nuo vieškelio matoma karčema. Važiuojantys nuo Biržų stabdydavo arklius ir užsukdavo išgerti.

Vietą, kur nuolat girtaujama, žmonės ėmė pravardžiuoti Gerkiškiais, o galiausiai toji pravardė tapo tikru kaimo pavadinimu. Vietiniams negražus vardas nepatiko, labiau būtų norėję likti Mykalyne.

Sušaudytus kankinius vertė į bendras duobes

Pasak istoriko, pokariu, kai į Lietuvą sugrįžo sovietinė valdžia, Biržų krašte, kaip ir visur kitur, prasidėjo partizaninis judėjimas, apylinkėse vyko kovos.

Nužudytiems partizanams užkasti okupantai pasirinko Tatulos krantą tikriausiai dėl to, kad čia buvo žvyras ir smėlis, lengviausia kasti.

„Mūšiuose žuvę, sušaudyti, nukankinti, prieš tai pasityčiojimui kelias dienas pragulėję Pabiržės miestelyje šalia bažnyčios – visi buvo verčiami į bendras duobes“, –

pasakojo V.Maldutis.

J.Maldutienei senoliai pasakojo, kad išniekintus kūnus vežti prie duobių buvo verčiami Gerkiškių gyventojai. Tinkamai palaidoti jų niekas neleido, neleido palaikų pasiimti artimiesiems.

„Kai numestus kūnus laikė prie bažnyčios, tikėjosi, kad juos atpažinę artimieji išsiduos, tada tuos būtų galima tardyti, išgauti informaciją, kur slepiasi partizanai“, – istorikas piešė siaubingą praeities laiką.

Pasak jo, į Gerkiškių duobes sumetė ne tik netoliese žuvusius, čia vežė kūnus ir iš toliau, nuo Pasvalio, Biržų, iš Žaliosios girios.

„Partizanas ir poetas Bronius Krivickas žuvo Žaliojoje, o buvo užkastas čia“, – sako pašnekovas.

Simbolį laisvei pastatė iš lauko akmenų

Atgavus Nepriklausomybę Pabiržės klebonas Antanas Balaišis ėmė žmones organizuoti pastatyti paminklą žuvusiems partizanams, paženklinti vietą, kur jie palaidoti.

Kovojusiems už savo tėvynės laisvę simbolį statė paprasti gyventojai iš paprastų lauko akmenų, kuriuos patys ir surinko.

Ant nugludinto akmens plokščių iškalti partizanų vardai toli gražu ne visų, kurie čia buvo užkasti. Užrašyti tik tie, apie kuriuos pavyko surasti liudijimų, o bendruose kapuose guli ir ne vienas neatpažintas, iki šiol nežinomas galvą už tėvynę padėjęs kovotojas.

Šalia masyvaus akmeninio paminklo matyti ir nedidukai cementiniai kryžiai. Jie pastatyti tose vietose, kur buvo duobės su žuvusiųjų kūnais.

Klebono A.Balaišio iniciatyva kelio atkarpą link paminklo partizanams žmonės iš abiejų pusių apsodino beržais.

panskliautas.lt Projektas „Pasaulio centras“