Genė Skurulskienė: „Seniau nieko neturėjom, bet koks džiaugsmas tos šventės būdavo!“

Artėjant didžiosioms metų šventėms, nejučia norisi brėžti brūkšnį – atskirti ribą ties daugybe dirbtinių eglučių, ties gausybe materialinių dovanų, o sugrįžti prie pamatinių ir gilių dalykų bei prasmių. Kam skirtas Advento laikotarpis ir ypatingas laukimas? Ką iš tiesų prasmingo mes turėtume padovanoti artimam žmogui? Kokia yra šv. Kūčių vakarienės prasmė ir kur slypi tikrasis džiaugsmas šv. Kalėdų rytą? Apie visa tai – pokalbis su Anykščių raj. Šovenių k. gyventojomis, seserimis Alfonsa Sunklodiene (72 m.) ir Gene Skurulskiene (69 m.). Seseris kalbino Lina DAPKIENĖ.

– Artėjant šv. Kūčioms ir šv. Kalėdoms, pakalbėkime apie tą ypatingą laukimą: ramų, prasmingą. Kas Jums yra adventas?
– Alfonsa: Adventas – tai ramus Kalėdų laukimas. Laikas, kai reikia prisilaikyti, nesilinksminti. Laikas, kai turime daug ką apmąstyti: santykius su žmonėmis, santykius su visa mus supančia aplinka.
Visą tą keturių savaičių laikotarpį prieš Kalėdas laikydavomės pasninko, nevalgydavom mėsos. Ir tas susilaikymas nuo tam tikrų valgių žmogui tikrai į sveikatą, mano manymu, būdavo. Ar vaikas, ar suaugęs – jokio skirtumo! Visi laikydavosi pasninko.
Į bažnyčią einame kiekvieną sekmadienį, ir advento, ir kitu laiku.
– Genė: Adventas yra sielos ir kūno ramybė, susikaupimas ir atgailavimas. Advento metu pasninkaujama ir nesilinksminama. Labai laukdavom šv. Kalėdų.
– Alfonsa: Stebiu, kad vyresni žmonės ir gimtadienių nebedaro per adventą, nukelia, atideda po Kalėdų.

– Nusikelkime į Jūsų vaikystę. Prisiminkite šventes, kai jas pasitikdavote su tyru vaikišku džiaugsmu. Papasakokite apie savo šeimą. Kokio dydžio ji buvo, kokias vertybes perdavė Jums tėvai?
– Genė: Mūsų šeima buvo keturių asmenų: tėtis, mama, sesuo ir aš. Tėvai mus mokė dorai gyventi, sąžiningai dirbti, būti geriems, mylėti žmones, atjausti senelius ir jiems padėti. Sakydavo: „Darbas puošia žmogų. Mylėkite visus ir jūs būsit mylimi“.
– Alfonsa: Vaikystė prabėgo Eidrikonių kaime netoli nuo Traupio. Po melioracijos ten ničnieko nebelikę, nebėra nei vieno gyventojo. Sulygino viską su žeme. Nelengva, pamenu, buvo į Jusiškio pradinę mokyklą eiti. Dabar visi tik ir dejuoja: „Oi, kelio nenuvalė!“ Niekas nenuvalydavo, niekas nepalydėdavo. Jei kas nors malkas vežė, pravažiavo, tai ir brendam, vaikai, tuo siauručiu takeliu. Tėvai dirbo kolūkyje. Mama, būdavo, anksti atsikelia, krosnį užkuria, puodą maisto į krosnį įkiša, ir į darbą išlekia. Kuldavo rugius, miežius, kviečius. Į klojimus suveždavo ir kuldavo žiemos metu. Linus mindavo. Su linais labai daug darbo būdavo. Rankom raudavo, sustatydavo, surišdavo, tada veža į klojimą. Reikia nukult tas galvytes. Tada džiovindavo ir mindavo, kad tie spaliai nubyrėtų.
Mama verpdavo linus, vilnas. Ir ausdavo pati. Ir aš dar moku austi. Drobes ausdavo aprangai. Milą ausdavo – storą audeklą. Milalis – plonesnis. Tėvas nešiojo lininius marškinius.
Dirbti ėjom nuo pat mažumės, mat kolūkyje iš pradžių net nebuvo uždarbio tėvams. Nuo vaikystės ir kolūkin eidavom, ir lysvių ravėt. Niekas nemokėjo, bet visi dirbdavo (šypsosi). Pamenu, būdavo, paskiria kiekvienam žmogui nuravėt po lauką runkelių. Nenuravėsi – ganyklos karvei neduos. Mes, vaikai, dirbom, ir net nesidomėjom, ar ten sumoka kiek tėvams, ar ne. Tėvai kažkiek kiaušinių, sūrių parduodavo. Tokie laikai buvo, bet darbas visada buvo didelė ir kažkaip savaime suprantama pareiga.
– Kokias atsimenate šv. Kūčias, kokia būdavo Kalėdų išvakarėse valgoma vakarienė? Iš ko suvokdavote šventės prasmę?
– Genė: Pirmiausia papuošdavom eglutę. Ir pats puošimas jau būdavo mums šventė. Viską pajusdavom labai natūraliai: matydami besiruošiančius tėvus, švarindami namus. Kūčių vakarienės labai laukdavom, nes įvairiausių valgių gaudavom. Virdavo būtinai kviečių. Labai skanu būdavo su aguonpieniu. Kūčiukus visada patys kepdavom, ir tik tą pačią Kūčių dieną. Didelį dubenį prikepdavom, užtekdavo iki pat Naujųjų metų.
Žuvis irgi būdavo labai skani, nes tik per Kūčias pakepdavo.
– Alfonsa: Esu trejais metais vyresnė, tad aš dar atsimenu tuos metus, kai žuvies ant Kūčių stalo net ir nebūdavo. Silkės būdavo, konservų, o žuvies kurį laiką net ir neturėdavom per Kūčias.
Kvapnaus šieno ant stalo padėdavo, tada staltiesę lininę tiesdavo. Ant stalo pastatydavom kryželį, žvakę uždegdavom. Kūčių vakarienė – visiškas pasninkas, be pieno, be mėsos, be kiaušinių. Ne taip, kaip kartais kokia šiuolaikinė šeimininkė dabar: ir majonezo įmaišo, ir kiaušinio (šypsosi) – taip nebūdavo.
Kalėdaičių turėdavom, nes atnešdavo kunigas, kai į namus vaikščiodavo, kalėdodavo. Pamenu, kunigas įeina, tai visi išsirikiuojam, šventina – atsiklaupiam, o tada dar duodavo kiekvienam iš mūsų kryželį pabučiuot. Gyventojai kunigui atsidėkodavo daugiausia grūdais, nes pinigų gi mažai kas beturėjo. Grūdų duonai užtekdavo, o štai kas dėl pinigų… Kolūkyje metų pabaigoje jei kiek duoda, tai duoda. O buvo metai, kai nieko už darbą nesumokėjo, o tik kiną „Tarzanas“ parodė.
Sustoję prie Kūčių stalo, pirmiausia pasimelsdavome. Tėtis tradiciškai visada pradėdavo maldą. Tėtis mokėjo skaityti ir lietuviškai, ir lenkiškai. Atsimenu, net jei kurį sekmadienį ir nepavykdavo nueiti į bažnyčią, sėsdavo ir skaitydavo maldą namie. Mūsų mama dvylikos metų liko našlaitė, savo broliukus augino, tad tik raides pažino, tik pasirašyti mokėjo. Daug verpdavo, ausdavo – įpratusi buvo daug dirbti. Kai nuo vaikystės įprantama dirbti, tai ir suaugusiam nesunku. Ir mes, vaikai, eidavom prie darbų, eidavom gi užsidirbt. Įpranti iš mažens, ir niekas nesunku. Maždaug 10-12 metų buvo, kai jau ėjau vežimus šieno minti. Ne aš viena, daugiau eidavo vaikų. Tiesa, niekada neteko nuvirsti nuo to vežimo (juokiasi), kažkaip sėkmingai viskas, saugiai, nors gi juda, siūbuoja šiek tiek. Avis, telyčias ganyt teko. Eidavo vienas pagrindinis piemuo, o vaikai eidavo padėt. Vandenį nešiojau, arklį vadeliojau. Ir niekas nėjo streikuot (šypsosi).

– Kur slypi tikrasis džiaugsmas šv. Kalėdų rytą? Kiek čia svarbus tikėjimas? Kas Jums yra Kalėdų stebuklas?
– Genė: Anksti keldavomės, ryte eidavom į bažnyčią, kuri buvo už 5 kilometrų. Visas kaimas skubėdavo, visas kaimas gyvas. Pilna bažnyčia žmonių. Visi karštai meldėsi. Pasimeldę, grįždavom namo, susėsdavom prie šv. Kalėdų stalo. Viską valgydavom, ir viskas labai skanu būdavo, nes po advento norėdavome mėsos.
Kalėdų stebuklas? Mūsų vaikystės metais kažkokių stebuklų nebūdavo. Didžiulė vertybė, prilygstanti stebuklui – tiesiog būti su artimaisiais, su tau brangiausiais žmonėmis.
– Alfonsa: Mama nuvesdavo mus, vaikus, prie prakartėlės, paaiškindavo, kad va, guli dievuliukas, jau gimė. O gi mažutis toks, tai mums, vaikams, labai įdomu žiūrėti (šypsosi). Labai gražu, kai pilna bažnyčia žmonių susirenka, kai po mišių, išėję iš bažnyčios, vieni kitus sveikina.

– Jei prisimintume Jūsų vaikystę ir tais laikais švenčiamas Kūčias, kas paliko ypatingą, ryškiausią įspūdį? Nepaprastas švaros jausmas, sėdant po pirties prie balto Kūčių stalo? Baimės krislelis, kai vyriausiasis narys po vakarienės traukia iš po staltiesės šiaudą – o jei, neduok Dieve, jis bus trumpiausias? O gal atminty vis dar išlikęs tas vidinis mažo vaiko nerimastingumas, ant Kūčių stalo matant tuščią lėkštę, padėtus įrankius šalia jos ir maldoje minimus išėjusius…
– Genė: Taip, nepaprastas švaros jausmas, nes į lovos šieniką naujų šiaudų prikimšdavo. Oi, kaip kvepėdavo! Krosnį naujai nubaltindavo, lubas. Visur švaru, visur išplauta. Taip šventiška viskas.
– Alfonsa: Šiaudų iš po staltiesės netraukdavom. O jei pats vyriausias ištrauks trumpiausią? Tokiais burtais neužsiimdavom, nebuvo mados.
Pirtyje visada išsimaudydavom Kūčių vakarą. Iki šiol atsimenu, kaip žarijose smarkiai įkaitintą akmenį įmerkia į vandenį, koks tas garsas… Viso kaimo gyventojai išsiprausdavo. Nepaprastai geras jausmas po pirties sėsti prie Kūčių stalo.

– Kiek reikėdavo šeimininkei pastangų įdėti, kad Kūčių vakarienė būtų tokia, kokią ir valgydavot? Ką matydavot tada, dar vaikai būdami ir kas jau nuo tada sugulė į svarbiausių vertybių sąrašą? Kokius patiekalus gamindavo jūsų mama?
– Alfonsa: Didžiosioms metų šventėms šeimininkės ruošdavosi visą savaitę. Mes, vaikai, labai laukdavom atostogų. Už lango gili šalta žiema būdavo, sniego virš tvorų, viduje ant aslos šalta, tai ant krosnies su sesute sėdėdavom, šildydavomės. Besėdėdamos, vis ką nors grauždavom, kramsnodavom: tai riešutukų, tai obuoliukų ar džiovintų spanguolių. Na, o mama sukdavosi, ruošdavosi – oi, kiek darbo prieš šventes turėdavo! Nežinau, kaip viską ir besuspėdavo.
Kas dėl maisto, tai visi tie, kas gyveno kaime, maisto nepirkdavo – patys viską pasigamindavo. Ir mano mama duoną kepdavo duonkepyje. Pamenu, prieš kepdama duoną, žarijas su žarstekliu ištraukia, tada su vandeniu suvilgyta šluota (egline ar pušine šluota ant ilgo medinio šluoto) viską švariai iššluoja. Septynis duonos kepalus suminko, ant pirmojo kepalo kryželį ranka suformuoja. Mama turėdavo išdžiovinusi kopūstų lapų lygių. Ant ližės pridėdavo tų lapų, ir kepdavo. Kai jau išimdavo iškepusią duonelę, visus kepalus vandeniu apglostydavo, lininiu rankšluosčiu uždengdavo.
Labai skanu būdavo, kai prieš duonos kepimą iš tos pačios duonelės tešlos mama tokius pyragėlius blynelių formos pakepdavo ant keptuvės. Tada sviesto užtepa ir oi, kaip skanu – gi tirpsta tas sviestas ant šilto kepinuko…
Šventėms pyragą kepdavo, tai man, vaikui, duodavo paminkyt. O gi labai skanu tos razinkos būdavo, tai aš minkau, ir burnon razinką, minkau, ir vėl burnon…
– Genė: Dar, pamenu, iš tos pačios kūčiukams užmaišytos tešlos visokių antyčių susukdavom, snapelius padarydavom. Pajusdavom, kad šventės.

– Supratau, kad juoda duona ir baltas pyragas su razinomis visada būdavo per Kalėdų šventes Jūsų namuose. O Kūčių patiekalai? Kokie jie būdavo?

– Alfonsa: Minėjom, kad kepdavom šližikų, dabar vadinamų kūčiukų. Šližikų kepdavo ir iš rupių, ir iš smulkių miltų. Mums, vaikams, tie, kur iš smulkių miltų, tai daug skanesni būdavo, bet kad nedaug tokių miltų, matyt, tėvai turėdavo. Buvo metai, kai už darbą kolūkyje nieko nemokėjo. 60 arų žemės tėvams duodavo, tai reikėjo suktis, kaip beišmanydavo. Nenormavo triušių, vištų, o karvę tik vieną leisdavo laikyt, nes mes keturiese šeimoj buvom. Pamenu, ruoželiais tėtis žemę padalydavo: čia rugiams, čia tam, čia tam. Rugių pasėdavo, kad turėtų, kuo stogą pataisyti. Obuolius žiemą taip pat dengdavo rugiais, ir nesušaldavo jie.
Iki parduotuvės Traupyje mums buvo kokie 5 km kelio. Kartą paprašė mama silkių nueit nupirkt. Kol parnešėm, nedaug ir beliko tos silkės (šypsosi). Bet viskas skanu būdavo, ne taip kaip dabar. Silkė su kopūstais, silkė su grybais.
Žuvies nepagaudavo, tad per Kūčias jos ir nebūdavo kurį laiką, tik silkės. Daugiausia gamindavo iš bulvių, burokėlių, džiovintų grybų, iš išvirtų kviečių. Žinoma, dar kisielių virdavo. Daržovių ant stalo padėdavo, obuolių, spanguolių.
– Genė: Atsimenu, kad iš cukrinių runkelių mama virdavo kisielių. Turėdavom ir uogų: ar aviečių, ar vyšnių, ar spanguolių. Virdavo ir iš uogų, džiovintų obuoliukų prideda. O tie saldainiai iš cukrinių runkelių, labai plonai supjaustyti, tikrai skanūs būdavo.

– Ar kas nors jums paaiškindavo, kodėl 12 patiekalų, kodėl būtent tokie ir ką jie simbolizuoja? Pavyzdžiui, imk spanguolę, nes raudona spalva reiškia apsaugą nuo visų priešų ar nelaimių – nei laumių nužiūrėjimai, nei ligos bus nebaisu. Ragauk medaus, kad darbštus kaip bitutė būtumei, kad niekada savo namų nepaliktumei ir juos atkakliai gintumei. Kąsk obuolio ir visada atsimink, už ką Adomas ir Ieva iš Rojaus buvo išvaryti, prie ko priveda nepaklusnumas.
– Alfonsa: Neaiškindavo. O gal nelabai ir žinodavo (šypsosi)? Kalėdaitį tai visi prie stalo lauždavome. Tėtis duodavo visiems po gabaliuką atsilaužti. Jei dar liko, tai duodavo mums, vaikams, suvalgyti. Anksčiau visi kalėdaičiai tik balti būdavo.
– Genė: Turbūt neklausdavome, tai nieko mums per daug ir neaiškindavo, ką simbolizuoja tie patiekalai (šypsosi). Obuolių visada būdavo. Išvirtų kviečių – taip pat.

– Žinau, kad Jūs, Alfute, esate dirbusi Šoveniuose parduotuvėje. Kelinti tai buvo metai? Papasakokite plačiau.
– Alfonsa: Pradėjau dirbti 1965 metais, dirbau šešerius metus. Prekybinė bazė buvo Anykščiuose. Pirmininkas Žibutis surašydavo, ko reikia, bet vieną pilną dėžę atidėdavo – mat negalima parduot, čia jam pačiam (šypsosi). Miežinių kruopų būdavo po 16 kapeikų, tai net susipešdavo moterys. Ne visiems tenka, o kas negauna, gi labai pyksta.
Pamenu, parduotuvėj nebuvo šaldytuvo, o šaldyta žuvimi liepdavo prekiaut. Visaip stengdavausi išlaikyt – visokiais kartonais uždengdavau, jei nepavykdavo parduot, jei likdavo kitai dienai į priekį dar.
Lubos įlinkusios buvo, o grindys senos, kad net kilnodavosi – taip šalta, kad net limonadas užšaldavo. Stačiamalkis stovėjo, kūrendavau, bet kad vėjai aplink pučia pro langus, vis tiek labai šalta būdavo. Su pirštinėm nepadirbsi, nes viskas sveriama buvo. Susukdavom į popierių va taip (pademonstruoja laikraščio lapu), viršų užlenki. Sunki prekyba būdavo. Nebuvo nei valytojos, o iš sanepideminio atvyksta darbuotoja, su vatyte brūkšteli kur šoneliuose, ir oi, kiek būdavo galvos skausmo. O juk miltų kai pili, neišvengiamai tie miltai kiek pabyra.
Statinė žibalo buvo lauke. To bidoniuko kraniuką reik atsukt, o jokios užuovėjos. Ir vėl be pirštinių – gi jei su pirštinėm, tai išsižibaluosi visas.
– Genė: Mielių Šovenių parduotuvėje nebūdavo, tai lėkdavom į turgų ieškot. Ne visada ir silkės visiems užtekdavo.
Saldainių nusipirkdavom. Nueinam, klausiam, kurie gi skanesni, kurių nusipirkt.
– Alfonsa: O aš jau būdavau iki tol išragavusi (šypsosi), kad galėčiau pirkėjui patarti, kurie saldainiai skanesni.

– Tai kelintais metais, jūsų nuomone, pagerėjo, palengvėjo žmonėms gyvenimas ir šventės sotesnės jau buvo?
– Alfonsa: Labai pagerėjo gyvenimas, kai elektrą įvedė. Turbūt iki kokių 20-ties metų neturėjom elektros. Šaldytuvo neturėjom, lygintuvas tik su žarijomis, nei televizoriaus, nei radijo. Popieriukais plaukus sukdavom.
Mano vyras Antanas pradėjo dirbti kolūkyje vairuotoju, po to – mechaniku. Kai yra darbas, yra pajamų, tai ir lengviau juk, abu užsidirbdavom.
– Genė: Ir man taip: kai pradėjau dirbti kolūkyje, algas mokėjo, gyvenimas gerokai palengvėjo.

– Pastaraisiais metais net jaunos šeimos renkasi puošti ne gyvą eglutę ar jos šakas, o įsigyja dirbtinę. Kai kas tai traktuoja kaip madą, kai kas tvirtina, kad taip prisideda prie gamtos saugojimo. Miškininkai teigia, kad, puošdami gyvą nukirstą eglutę, gamtai žalos nepadarysime – šie medeliai yra specialiai auginami. Tai atskira verslo šaka, mažai susijusi su mišku. Gražiausioms metų šventėms nederėtų puoštis atmestinai – juk tai pagrindinis šventės papuošimas, gyvybę simbolizuojantis medelis. Kokį pasaulio suvokimą gali susidaryti vaikas, per šventes matantis papuoštą plastmasės gabalą? Ką jums reikšdavo gyvos eglutės atnešimas į namus?
– Alfonsa: Labai laukdavom, kada mūsų tėtis įneš eglutę į namus, į vidų – didelis džiaugsmas mums, vaikams, būdavo. Pajusdavom miško kvapą namuose. Puošdavom tą kalėdinį medelį prieš pat Kūčias, dažniausiai pirmoje Kūčių dienos pusėje. Paprastai kabindavom žvakutes – su siūlu ir su skuduriuku pririšdavom. Oi, patikėkit, kaip sunku buvo pririšti! Labai svarbu, kad nepakryptų.
Dar puošdavom saldainiais iš cukrinių runkelių. Išdžiovindavom, labai plonai supjaustydavom, susukdavom, ir ant eglutės! Tiesa, mama prikepdavo visokių paukštyčių iš tešlos. Vėliau, kai jau pakabodavo ant eglutės šakų, tuos kepinukus suvalgydavom.
Girliandas patys gamindavom. Paprastas, popierines, iš suklijuojamų, perveriamų žiedų. Vėliau, kai tampomo popieriaus atsirado, tai jau visą kambarį išpuošdavom, ir visus gėlių vazonus (šypsosi).
O atsisveikindavome su nupuošta eglute visada tą pačią dieną – tik per tris Karalius.
– Genė: Eglutė būdavo statoma nemaža, gal 1,5 metro. Pamenu, tėtis paimdavo kaladę, išgręždavo ten skylę ir įstatydavo nukirstą medelį.
Atsimenu, mamai nematant, išvyniodavom saldainį iš popieriuko ir suvalgydavom, o įvyniodavom duonos gabaliuką, ir vėl atgal ant eglutės pakabinam. Kai jau reikia eglutę nupuošt, mama primena gi, kad jau galėsim saldainius suvalgyti, o kad gi nėra ten tų saldainių (šypsosi)!
Buvo dar mergaičių pas kaimynus, tai kai jau jos ateidavo, kai sueinam visos, eglutę į kambario vidurį pastatydavom, uždegdavom žvakutes, šokdavom, bet vis žiūrėdavom, kad tik neužsidegtų.
Ant eglutės šakų vatos uždėdavom – gi vietoj sniego. Ir eglės apačioje vatos padėdavom. O iš popieriaus visko prikarpydavom ir ant eglutės sukabindavom. Kirpdavom net iš likusių popierėlių nuo saldainių – vis gražiau blizga.
– Alfonsa: Ne, nepatinka man dirbtinių eglučių mada. Taip, spyglių nepribyrės, bet ir to eglės kvapo nebus, tikrumo jokio. Pradinėj mokykloj darydavom tokius „Be Kūčių nekišk nagučių“. Tiesiog sveikinome vieni kitus tokiais laiškeliais. Ant paprasto lapo surašom linkėjimus, užlenkiam, štai ir laiškelis, net be voko jis būdavo, bet tikra…

– Kaip švenčiate šventes dabar? Kokios, tikitės, šventės bus šiemet? Ką sako širdis? Kuo džiaugiasi?
– Alfonsa: Džiaugiamės, kad turim vieni kitus, branginam, kad visi sveiki esam ir turim, ko pavalgyt. Turim keturis anūkus, vieną proanūkėlį, vardu Hubertas.
– Genė: Vaikai suvažiuoja, anūkai. Sukamės čia visi, šešerių anūkėlė Gabrielė irgi mielai mums talkininkauja virtuvėje.

– Kaip, Jūsų nuomone, derėtų auklėti mūsų jaunąją kartą, kad jaunimas gebėtų giliai pajusti švenčių prasmę?
– Alfonsa: Jei neparodysi vaikui tinkamo, prasmingesnio kelio, tai jis, tikėtina, pasirinks lengvesnį. Kalėdos turėtų būti kaip tam tikras šventas laikas pabūti su pačiais artimiausiais. Norėtųsi, kad nepritrūktų jaunimui sąmoningumo: kad įsiklausytų, kad geriau suprastų save ir kitus. Na, o kad taip būtų, turi būti visi išvien: tėvai, mokykla, bažnyčia. Jei vieningai auklės, ugdys ugdymo įstaigose, bažnyčiose, o ir tėvai laikysis tų pačių nuostatų, bus gerų pasiekimų.
– Genė: Reikėtų daugiau su bažnyčia draugaut. Taip, tarybiniais laikais buvo daug draudimų, o patys vyriausieji mokytojai juk dar yra iš tų laikų. Nebeliko to tikrojo advento, jokių ribų, o juk ta palaida bala visiškai neįdomi. Anksčiau adventas buvo tarsi pagarboj ir visi laikydavosi pasninko. Neretai jaunimas nebejaučia gyvenimo. Seniau nieko neturėjom, bet koks džiaugsmas tos šventės būdavo! Džiaugsmas širdyje, džiaugsmas namuose.
Nuoširdžiai dėkoju Jums už tokį atvirą ir šiltą pokalbį!