Gera, kai į 70-ąjį gimtadienį dar gali pasikviesti ir mamą

„Oficialiai mano gimtadienis yra vasario 17-oji, tačiau iš tikrųjų gimiau vasario 16-osios vakarą. Ši data man svarbi dėl daugelio priežasčių – tai ir gimimo diena, ir vestuvių diena, ir, žinoma, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Labai džiaugiuosi, kad mano 70-ojo jubiliejaus šventėje dalyvaus ir 90-metė mama. Pernai lapkritį šventėm jos jubiliejų – šokom, dainavom, tikiuosi, panašiai smagiai švęsim ir mano šventę“, – kalbėjo gražų jubiliejų šiemet minintis buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos Anykščių skyriaus vadovas, buvęs vicemeras, verslininkas Donatas Krikštaponis.
Jubiliejaus išvakarėse pašnekovas sakė, kad, pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, dabar daugiausia dėmesio skiria sau – keliauja, žvejoja, rūpinasi turimo verslo – kaimo turizmo sodybos ,,Ajerynė““- reikalais.

Vasario 16-oji žymi svarbias progas

Paklaustas, kaip nusiteikęs pasitinka ,,apvalų“ jubiliejų, D. Krikštaponis teigė: ,,Reikia dėkoti Dievui už tai, kad davė sveikatos ir išlaikė šviesaus proto. Žinoma, jaučiu gyvenimo naštą: ji po truputį pradeda slėgti, bet juk toks gyvenimas… Gimtadienius visada švenčiau, ypač ,,apvaliuosius“- tai labai puiki proga pabūti kartu su draugais, bendražygiais, giminėmis. Dabar jau tapo įprasta, kad giminės dažniau susitinka per laidotuves nei kokia malonia proga. Man norisi visus suburti draugėn, kartu pabūti, pasilinksminti… Labiausiai per gimtadienius nemėgstu to momento, kada prasideda sveikinimai. Tada ne džiaugsmas, o liūdesys užplūsta, mintys apie tai, kiek gimtadienių dar liko…“
Vasario 16-oji – ne tik oficialaus gimtadienio išvakarės: 1980 m. vasario 16-ąją įvyko ir D. Krikštaponio bei jo a.a. žmonos Virginijos vestuvės. ,,Vedžiau būdamas trisdešimties. Suplanavus vestuves tokią tuometinei valdžia nelabai priimtiną dieną, reikėjo gauti atsakingų partijos kadrų sutikimą. Nuėjau į jų kabinetą – klausia, kodėl tokią datą pasirinkau. Na, sakau, noriu turėti per metus nors vieną dieną, kada galėčiau iš širdies pašvęsti – noriu, kad ir gimtadienis, ir vardadienis, ir vestuvių diena sutaptų. Leido, bet prigrasė, kad jokių nesusipratimų nebūtų… Praėjo vestuvės, gal po kokių trijų dienų kviečiasi atsakingi darbuotojai mane į kabinetą, sako – vis tiek be ,,čiūdų“ neapsiėjai. Žiūriu į juos, nesuprantu, apie ką kalba. Man sako, kad ant pirmosios ,,Volgos“ kaspinai buvę Lietuvos trispalvės spalvų… Turėjau labai gerą pasiteisinimą: sakau, atleiskit, bet aš visą laiką į savo nuostabią žmoną žiūrėjau, tikrai nemačiau, kaip ta mašina buvo papuošta, juo labiau, kad ne aš ją ir puošiau… Na, viskas taip ir pasibaigė… Pasirodo, vienas mūsų svečių, dabar jau amžiną atilsį, paskundė mane… Beje, su juo kartu ir socialdemokratų partijos Anykščių skyriuje dirbau… Nejaučiu jokio pykčio, tokie buvo laikai…“, – savo vienos gražiausių gyvenimo švenčių akimirkomis dalijosi D. Krikštaponis.
Šiemet pavasarį bus dveji metai, kai D. Krikštaponis savo namuose Mačionyse gyvena vienas. Sunki liga 2018-aisiais pasiglemžė jo žmonos Virginijos gyvybę. Pora kartu nugyveno beveik 40 metų, kartu kūrė verslą, daug dirbo, keliavo… ,,Stengiuosi kuo mažiau būti namuose: vienam negera, suprantu, kad toks likimas, bet stengiuosi vienas nebūti – lankau draugus, žvejoju, keliauju…“ – apie išgyvenamą netekties skausmą kalbėjo pašnekovas.

Sunki vaikystė privertė suvokti darbo svarbą

D. Krikštaponį užaugino seneliai: ,,Taip gyvenime jau susiklostė… Vargą mačiau nuo pat mažų dienų – teko ir nepavalgiusiam būti, ir nepriteklių patirti… Seneliai užaugino dešimt savų vaikų, iš kurių penki buvo ištremti į Sibirą, tarp jų ir mano mama. Nuo pat vaikystės teko sunkiai dirbti – prisimenu, dar arklo kaip reikiant nepasiekiu, tačiau įsitvėręs žemiau ariu lauką. Senelis man buvo didžiulis autoritetas – mokęs ne tik gyventi, bet ir išgyventi. Jis buvo labai visapusiškas, verslus, ekonomiškas žmogus. Tikriausiai augdamas šalia tokio žmogaus ir pats perėmiau tam tikrą požiūrį, vertybes. Suvokiau, kad tik sunkiu darbu galiu gyvenime kažko pasiekti. Į savo sunkią vaikystę niekada nežiūrėjau kaip į likimo bausmę, negailėjau savęs. Tokios patirtys – geriausia gyvenimo mokykla“.
Pasak pašnekovo, dar vaikystėje suvokęs darbo reikšmę, visą gyvenimą daug dirbo: ,,Tiek kolūkyje, tiek versle, tiek politikoje savęs negailėjau. Neprisimenu, jog kada būčiau laisvą savaitgalį turėjęs – renginiai, reikalai, visada buvau paskendęs darbuose. Todėl dabar, išėjęs į užtarnautą poilsį, stengiuosi atsigriebti. Pirmiau galvoju apie save, o jau paskui apie reikalus. Tapti visišku pensininku ir nieko neveikti man, matyt, neskirta… Man reikia žmonių, reikia bendravimo… Nueinu į savo parduotuvėlę kaime, pasikalbu su vietiniais, papolitikuojam…“
D. Krikštaponis sako, jog visada buvo daug bendraujantis žmogus: ,,Turiu tokią savybę – politikui tai yra bloga savybė – vengiu žadėti. Jau geriau nepažadėjęs padarysiu negu, prižadėjęs kalnus, nieko nepadarysiu. Kartais labai nori padėti žmogui, bet negali, tai jau geriau tiesiai jam pasakyti, kaip yra, negu mykti, išsisukinėti. Būdamas politikoje pastebėjau – žmonėms reikia pažadų. Juk tie politikai, kurie švaistosi pažadais, ir yra išrenkami, o jau paskui jie pradeda ieškoti būdų, kaip ,,nusimuilinti“ nuo tų pažadų“.
Pasak pašnekovo, dar viena būtina politikui savybė – savumas. ,,Aš ir Dainiui sakiau (Dainius Žiogelis – dabartinis Anykščių rajono vicemeras, socialdemokratas – red.past.), – jeigu su tavimi gatvėje nesisveikina kas trečias žmogus, – nieko nebus, išrinktas nebūsi. Manau, kad politiką žmonės turi pažinti“, – kalbėjo D. Krikštaponis.

Geras vadovas turi vertinti ir savo komandą

Paklaustas, ar nesigaili pasitraukęs iš aktyvios politikos, D. Krikštaponis sakė: ,,Amžius turi savų pliusų, savų minusų… Amžius dovanoja išmintį, patirtį, tačiau mano pozicija yra tokia, kad ateitis vis dėlto priklauso jaunimui. O aš niekur nepasitraukiau – ne viską lemia postai. Esu ir kelių komisijų narys, domiuosi, kas vyksta tiek Lietuvoje, tiek Anykščiuose. Partijos susitikimuose visada išsakau savo nuomonę, išdėstau pasiūlymus, bet nesu iš tų žmonių, kurie primygtinai reikalauja elgtis taip – ir ne kitaip“.
D. Krikštaponis politiko karjerą pradėjo 2000 metais. ,,Į politiką atėjau buvusio Anykščių rajono mero Leono Alesionkos kvietimu. Tiek su juo, tiek su buvusiu Seimo pirmininku Česlovu Juršėnu apie 2000-uosius metus važinėjom pas žmones, kalbėjom su jais, klausėm jų. Kai L. Alesionka buvo išrinktas meru, pagal koalicinę sutartį vicemeru turėjo tapti ,,valstiečių“ atstovas, taigi – Bronislava Šostuchienė. Tačiau slaptame balsavime ji nebuvo išrinkta ir iškilo problema, kas gi užsims vicemero postą. Buvo siūlyta vieniems, kitiems, tačiau taip ir nebuvo rastas žmogus. Ir eilinį kartą aš sutikau pabandyti… Nors tuo metu aš buvau nepartinis – į Socialdemokratų partiją įstojau 2001 metais… Nors su L. Alesionka dirbau neilgai, bet visai neblogai mums sekėsi kartu dirbti – pasiginčydavom, pasitardvom… Lygiai taip pat buvo ir dirbant su dabartiniu meru Sigučiu Obelevičiumi. Turėjom sritis, kas už ką atsakingas, veiksmų laisvę, pasitikėjom vienas kitu, bet kartu jautėm ir atsakomybę už savo sprendimus“, – kalbėjo D. Krikštaponis.
Buvęs Anykščių vicemeras džiaugėsi, kad savivaldybėje tuo metu buvo surinkta puiki specialistų komanda. ,,Aš dirbau su žmonėmis, kurie buvo idėjų generatoriai, savo sričių profesionalai. Tai ir dabartinė Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė, taip pat buvusi Investicijų ir projektų valdymo skyriaus vedėja Lina Blažytė, buvęs Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjas Albertas Miškinis. Su šiais žmonėmis buvo pradėta daug projektų, jie turėjo idėjų. Gal ir nėra gražu kritikuoti valdžią, bet aš leisiu sau išsakyti tą kritiką – buvusio mero Kęstučio Tubio vadovavimo rajonui laikotarpiu buvo padaryta daug klaidų, kurias dar ilgai reiks spręsti. Tačiau viena didžiausių klaidų, mano nuomone, gerų specialistų nevertinimas, dėl to daugelis jų ir buvo prisversti pasitraukti iš savo postų. Ir kalbu ne tik apie savivaldybę, bet ir apie savivaldybei priklausančių įmonių vadovus. Dirbdamas vicemeru buvau atsakingas už ūkį, tad teko daug bendrauti su įvairių įstaigų vadovais ir kuo puikiausiai su jais sutariau. Manau, tai, kad Anykščių rajone įgyvendinti gyventojų aprūpinimą geriamuoju vandeniu užtikrinę vandentvarkos projektai, labai daug prisidėjo buvęs UAB ,,Anykščių vandenys“ direktorius Arvydas Katuoka, taip pat manau, kad UAB Anykščių komunalinis ūkis vadovo Kazio Šapokos, taip pat Anykščių verslo informacijos centro vadovės Renatos Gudonienės atleidimai buvo visiškai neapgalvoti ir rajonui nenaudingi veiksmai. Man tikrai džiugu matyti, kad buvę geri specialistai po truputį grįžta atgal, tačiau iki galo sukomplektuoti profesionalių vadovų komandą nėra lengva“, – kalbėjo D. Krikštaponis.

Yra vietų, kur reikia pasitempti

Nors D. Krikštaponis teigė dabar jau vis daugiau leidžiantis sau gyventi pensininko gyvenimą, tačiau nuomonę apie tai, kas vyksta Anykščiuose, drąsiai išsako.
Paklaustas, kaip vertinatis diskusijas dėl Anykščių ligoninės perspektyvų, D. Krikštaponis kalbėjo: ,,Prisimenu, kaip su buvusiu ligoninės direktoriumi Daliumi Vaiginu vaikščiojom po bebaigiamą įrengti naująją Anykščių ligoninę, rodėm statybininkams, kur dar ką reikia padaryti, ir tikrai mačiau, kaip D. Vaiginui rūpi, kokia ta ligoninė bus. Gal turėjo būti daugiau valdžios paramos, gal reikėjo papildomo finansavimo, bet, mano nuomone, uždaryti tam tikrus ligoninės skyrius daug proto nereikia, tačiau kažin ar vėl beįmanoma galvoti apie jų atidarymą… D. Vaiginas buvo geras vadovas ir galėjo toliau vadovauti ligoninei, jeigu ne kai kurių asmenų ambicijos…“
Tai, kad anykštėnams sumažėjo šildymo sąskaitos, pasak D. Krikštaponio, vis dėlto ne praėjusios valdžios kadencijos nuopelnas. ,,Buvę dujiniai katilai naudojo ypač daug kuro, jis buvo brangus, todėl žmonės už šildymą ,,paklodavo“ įspūdingas sumas. Mes pradėjom galvoti, kaip galima spręsti šią problemą, radom investuotojus, taip pat buvo gauta ženkli vyriausybės parama biokatilinės statybai. O buvęs rajono meras vis dėlto tik juostelę perkirpo per atidarymą…“- prisiminė D. Krikštaponis.
Pasak pašnekovo, miesto parke buvo sugalvota įrengti skulptūrų parką. Jau buvo net ir pradėtos gaminti skulptūros, tačiau pasikeitus valdžiai ir iš pareigų pasitraukus tam tikriems specialistams, šis projektas buvo atiduotas kitoms savivaldybėms.
Pats turėdamas savo verslą, D. Krikštaponis sakė, jog geriausia, ką gali padaryti valdžia verslo atžvilgiu, tai į jį nesikišti. ,,Nesakyčiau, kad Anykščiuose blogos sąlygos verslui. Tik, viena vertus, gal reikėtų daugiau iniciatyvų iš pačių verslininkų pusės, o iš valdžios – daugiau bendravimo su verslininkais. Pernai pusė lėšų iš Verslo rėmimo programos nebuvo įsisavinta, tai nėra pliusas valdžiai, tai, ką galima paimti, reikėtų paimti…“ – kalbėjo kaimo turizmo sodybą ,,Ajerynė“ turintis D. Krikštaponis. Ant Rubikių ežero kranto esančioje sodyboje šeimininkauja pats jos savininkas, mat sodyba veikia tik vasarą. ,,Tris mėnesius per metus atiduodu darbui, o likusį laiką jau skiriu sau“, – sakė verslininkas.

Matė rojų žemėje

Geriausias laikas sau, pasak D. Krikštaponio, tai laikas, praleistas kelionėse. ,,Pernai buvau įspūdingoje kelionėje – tris savaites praleidau Tanzanijoje ir Zanzibare. Tokį įspūdį, kokį paliko ši kelionė, seniai buvau patyręs… Kai matai vienoje vietoje gausias kaimenes įvairiausių gyvūnų, kai didžiuliai drambliai prieina beveik prie pat džipo arba kelią pastoja būrys zebrų, – negali nesižavėti tokiais vaizdais… Šiemet taip pat numatytos kelios kelionės. Vasario pabaigoje vyksiu žvejoti į Švediją, balandį dviem savaitėms skrisiu į Hurgadą (Egiptas)… Kad tik būtų sveikatos… Jaunystėje man atrodė – kai žmonės kalba, jog svarbiausia sveikata, o jau visa kita mažiau svarbu, palinkčiodavau galva, ir tiek… Dabar galiu patvirtinti, kokie šie žodžiai teisingi. Ne tik knygose perskaityti, bet atėję su patirtim“, – sakė D. Krikštaponis.
Keliones D. Krikštaponis mėgo visada, net Anykščių ekskursijų biure buvo įsidarbinęs, kad galėtų keliauti. Lydėjo ekskursijas po buvusias Sovietų Sąjungos šalis, o atsivėrus sienoms išmaišė visą Europą.
Paklaustas, galbūt prisimenąs savo pirmąją kelionę į užsienį, D. Krikštaponis šypsojosi: ,,O kaipgi… Kaip neprisiminsi, kai rojuje, atrodo, buvai atsidūręs. Prisimenu, buvo gūdi žiema, tikriausiai vasaris… Gavau kelialapį į Sočį, o buvo 1972 ar 1973 metai… Prisnigo, užpustė, sunkvežimis neišvažiavo, todėl kaimynas arkliu nuvežė iki Žaliosios, iš ten autobusu pasiekiau Vilnių, galvojom – lėktuvas neišskris dėl pūgos, bet išskrido. Nusileidom Adleryje, išlipom iš lėktuvo – o ten palmės, mėlynas dangus, šilta… Galvojau – negi tikrai žemėje gali būti toks rojus… Matyt, tada ir ,,užsikrėčiau“ kelionių virusu“, – pasakojo D. Krikštaponis.