Nedideliame provincijos miestelyje dirbančio pedagogo galimybės nepamatuojamos. Tai įrodė Anykščių muzikos mokyklos fortepijono mokytoja Irena Meldaikienė. Sukūrusi savitą jaunųjų talentų ugdymo metodiką, anykštėnė išugdė gabiausius Anykščių krašto pianistus – Pauliną Dūmanaitę, Mildą Daunoraitę, Guodą Indriūnaitę…
Kokia tokios sėkmingos pedagoginės karjeros paslaptis? Kokie yra jaunųjų talentų ugdymo ,,receptai”? Į šiuos ir kitus klausimus ,,Anykšta” bandė surasti atsakymus pokalbyje su Anykščių muzikos mokyklos mokytoja I.Meldaikiene.
– Jau 36-erius metus dirbate Anykščių muzikos mokykloje. Kaip, Jūsų akimis, per tuos metus pasikeitė Jūsų darbovietė, mokykloje ugdomi vaikai?
– Per šį laiką tiek mokiniams, tiek mokytojams atsirado daugiau galimybių. Kai pradėjau dirbti dar senajame mokyklos pastate (kuriame dabar yra parapijos namai šalia Sakralinio meno centro), kiekvienoje klasėje stovėjo didžiulė krosnis, konkursų beveik nebuvo, tačiau entuziazmo koncertuoti tikrai netrūko: kūrėsi moksleivių orkestrai, mokytojų vokaliniai ansambliai. Dabar mokykla didelė ir erdvi, mano klasėje – du puikūs pianinai, apie kokius, pradėjusi dirbti, galėjau tik pasvajoti, mokytojai vyksta į festivalius ir konkursus, entuziazmas koncertuoti ne mažesnis nei anksčiau, tik mokytojai ir mokiniai dabar daugiau muzikuoja kartu, o mokytojų kolektyvų nebeliko. Mokiniai taip pat keitėsi – darbar jie aiškiau žino, kokią muziką nori groti, internetas jiems suteikė daug savarankiškumo ir sąmoningumo.
– Kaip dažniau būna – ar vaikai nori mokytis muzikos, ar vis dėlto dažniau tai būna tėvų užgaida?
– Šešerių-septynerių metų mažylis dažnai nori visko arba nežino išvis, ko nori. Normalu, kad tuo rūpinasi tėvai. Žinoma, negerai, kai vaikas tėveliams kartais tampa įrankiu jų pačių neįgyvendintoms svajonėms kompensuoti. Tačiau tėveliai, pastebėję, kad jų atžalai patinka muzika – mėgsta dainuoti, domisi instrumentais, mėgdžioja atlikėjus – turėtų vaiką būtinai atvesti į muzikos mokyklą, nes joje jis lavinasi visapusiškai, ypač stiprindamas atmintį, orientaciją, mąstymą ir meniškąsias puses.
– Per kiek laiko pastebite ir iš ko, kad vienas ar kitas Jūsų auklėtinis gali tapti perspektyviu muzikantu? Kiek tarp savo mokinių tokių matote šiandien? Galų gale, ar tai yra svarbu?
– Pastebiu greitai, jau bendraudama pirmose pamokose: iš žvilgsnio, dėmesio koncentracijos, gebėjimo pakartoti ir įsiminti. Tokių vaikų būna gana daug, tačiau, nepaisant to, perspektyvumą nulemia labai daug faktorių. Štai aštuonmetė Deimantė Kučinskaitė skambina nuo penkerių – jos mama, pirmuosius metus dalyvaudavusi pamokose, labai daug prisidėjo, kad dukrelė, laimėjusi pirmąją vietą, grįžtų iš Krokuvos. Manau, labai charizmatiškos ir gabios mano mokinės Elžbieta Bugailiškytė ir Faustina Kiaušaitė bei paskutiniame konkurse Klaipėdoje talentus atskleidęs Matas Niaura – visi jie perspektyvūs, imlūs muzikai, tačiau turi ir daug kitų talentų. Jiems teks rinktis, o aš siekiu, kad tuo atveju, jeigu kuris iš jų pasuktų profesionalaus atlikėjo keliu, jis turėtų stiprią ir profesionalią ugdymo pradžią, o jeigu jis ir nepasirinks muzikos – bent jau visam likusiam gyvenimui įgis gerus prisiminimus ir naudingą patirtį iš laiko, praleisto muzikos mokykloje.
– Kokiais principais vadovaujatės savo darbe, galbūt turite kažkokių slaptų gebėjimų, kaip vaikams įkvėpti susidomėjimą muzika?
– Na, man pačiai patinka, ką darau, tai, matyt, tuo ir mokiniai užsikrečia 🙂 Kad vaikai susidomėtų, nededu daug pastangų, daugiau stebiu juos pačius: kas jiems patinka, kuo susidomi, tą ir siūlau, prisitaikau prie jų „tempo“. Gal todėl kiekvieną mokinį pradedu mokyti to paties, tačiau šiek tiek kitais keliais.
– Ko reikia daugiau – darbo ar talento, norint tapti tikru fortepijono virtuozu?
– Prieš daugiau kaip du šimtus metų W. A. Mozartas pasakė: „99 procentai darbo ir 1 procentas talento“. Mokiniai, kurie mano klasėje pasiekė pianizmo aukštumų, pirmiausia ėmė groti po keletą valandų kasdien, nes meniniam sumanymui išreikšti visgi reikalinga fortepijono technika. Mozarto frazę, manau, reikėtų suprasti ne pažodžiui. Ji taikliai apibūdina vieną sėkmingo atlikėjo savybę – didžiulį darbštumą.
– Ne kartą teko girdėti, kaip moksleiviai aptarinėja vieną ar kitą muzikos mokytoją. Kaip manote, kas svarbiausia, kad mokytojas būtų vadinamas „geru“?
– Tai labai subjektyvus vertinimas, priklausantis nuo mokinių lūkesčių. Aišku, kiekvienam mokiniui „geras“ mokytojas bus vis kitoks. Aš bandau atsižvelgti į jų lūkesčius: vieniems reikia tik pramokti groti, kitam, manau, būsiu gera mokytoja, jeigu gerai paruošiu konkursui, trečiam būnu „gera“, kad su juo pasikalbu ir kuo nors padedu. Gal paprasčiausiai „geras“ mokytojas yra nuoširdus, profesionalus, atjaučiantis, suprantantis, o dar ir … besišypsantis.
– Jūsų išugdyti pianistai vieną po kito skina laurus įvairiuose konkursuose. Ar yra kažkoks nugalėtojo „receptas“?
– Ne nugalėtojo, bet sėkmingo paruošimo „receptas“ gal ir egzistuoja, tik mes jį vadiname „metodu“. Taip, turiu metodą, net keletą seminarų vedžiau kitų Lietuvos miestų mokytojams to „recepto“ tema: kvietė, nes jiems buvo įdomu, kaip man pavyksta klasėje nuolat turėti gerai grojančių vaikų, kai visi aplink tik ir skundžiasi, kad vaikai labai užimti būreliais ir neturi laiko groti. Iš tiesų, kai ką esu pati atradusi, kai ko iš kitų išmokau, dirbu gana inovatyviais metodais, kurie yra efektyvūs būtent šiuolaikiniams, viskuo užimtiems vaikams ir tais „receptais“ mielai dalijuosi.
– Kuriais savo auklėtiniais labiausiai didžiuojatės? Ar jie prisimena jus po to, kai baigia Anykščių muzikos mokyklą? Su kuriais palaikote glaudžiausius ryšius?
– Grodami daug bendraujame: daug keliaujame ir labai daug kalbamės, nes muzikos prasmė – tai ir emocijos, ir jausmai, ir suvokimai. Galbūt todėl su mokiniu užsimezga ryšys, išliekantis visą gyvenimą. Paulina Dūmanaitė iš Barselonos manęs klausinėja, kaip mokyti mažylius, Guoda Indriūnaitė iš Glazgo rašo laiškus, o jai grįžus namo į Anykščius galime ilgai kartu aptarinėti jos koncertinį repertuarą ar kaip išdėlioti programą konkursuose. Mildai Daunoraitei įrašiau jos puikų koncertą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir nusiunčiau įrašą į Londoną, o ji kartkartėmis vis parašo man žinutę. Štai visai neseniai, jos koncerto Anykščių koplyčioje dieną, žinodama, kad negaliu ateiti pasiklausyti, nes išvykstu su mokinėmis į tarptautinį konkursą, nepamiršo žinute palinkėti mums sėkmės.
– Kokią įtaką muzikuojančių vaikų talentams atsiskleisti turi erdvės, kur jie muzikuoja?
– Atlikėjui erdvė labai svarbi, ji įkvepia. Kartą dalyvavome Čekijoje „Amadeus“ konkurse, jis vyko Brno filharmonijoje, kurioje dar būdamas vaikas yra grojęs W. A. Mozartas, ir pastebėjau, kaip mano septynmečiai mokiniai ten grojo visai kitaip – jų atliekama klasikinė muzika skambėjo žymiai išraiškingiau, įtikinamiau, lyg įgavusi gilesnę prasmę.
– Kodėl Jūs nusprendėte susieti savo gyvenimą su muzika?
– Užsikabinau draugės gimtadienio vakarėlyje, kai ji paskambino pianinu. Dainelė buvo visai paprasta, kaip dabar prisimenu, tačiau tąkart buvau sužavėta – vis prašiau jos groti ir groti – man taip patiko. Nors sesuo Birutė jau kelerius metus lankė akordeono klasę, o aš ir pati savarankiškai buvau išmokusi groti akordeonu, norėjau į muzikos mokyklą, tačiau kategoriškai – tik į fortepijono specialybę. Vaikystėje, tėvams grįžus iš tremties, gyvenome susigrūdę viename kambarėlyje, pianino tiesiog nebuvo kur pastatyti, todėl kiekvieną vakarą eidavau į mokyklą: ne tik į pamokas, bet ir praktikuotis. Man patiko jauki tuometinės mokyklos atmosfera: klasėse skambantys instrumentai, naujas kvepiantis fortepijonas salėje, stalo tenisas šalia jo ir po pamokų linksmai žaidžiantys mokytojai; net krosnių kūrikė Bronytė netrukdydavo groti gamų, kai brazdindavosi prie pakurų. Ypatinga senosios muzikos mokyklos dvasia įtraukė į muzikos pasaulį: žavėjo mokyklos įkūrėjos V. Šakėnienės inteligencija, pirmojo savo fortepijono mokytojo ir tuometinio direktoriaus V. Gruodžio kultūringas santūrumas, kitos mano mokytojos D. Vaičienės dėmesys ir švelnumas – norėjau tapti fortepijono mokytoja, kaip ir jie.
– Ar prisimenate pirmąjį koncertą, kuriame grojote fortepijonu pati? Pasidalykite įspūdžiais.
– Tai buvo naujametinis vakaras muzikos mokykloje. Sesė nubėgo su vyresnėmis bendraklasėmis, o aš, nedrąsi pirmokė, tryniausi prie salės durų. Vaikai su kaukėmis, prasidėjo naujametinis koncertas, ir – o siaube – girdžiu, kaip mane praneša. Gal ir gerai, kad fortepijono mokytojas pamiršo apie tai pasakyti – gal būčiau net neišdrįsusi, tačiau, kai visi sužiuro į mane, pajudėjau fortepijono link ir, savo nustebimui, puikiai sugrojau Belos Bartoko pjesę. Iš jaudulio vos nepamiršau prieiti prie senelio Šalčio atsiimti saldainių, tačiau buvau laiminga.
– Jūsų dėstytojais buvo prof. Vytautas Landsbergis, Vytautas Gerulaitis. Kokius jų pamokymus puikiai prisimenate ir šiandien?
– Prisimenu savo profesorių Vytautą Landsbergį, muzikos literatūros paskaitose skaitantį Getės „Faustą“ originalo kalba, jo norą studentus sudominti, užkabinantį negirdėtus ir drąsius filosofinius pastebėjimus, tyliai ir tvirtai kalbantį apie žodžio ir muzikos skambėjimo darną. O Viktoro Gerulaičio paskaitos mane žavėjo šmaikštumu, humoru, jo gebėjimu pasitelkti istoriją ir įdomiai perteikti jos ryšį su muzikos raida. Iš šių dėstytojų išmokau vesti koncertus, siekdama susieti muziką, žodį ir istoriją, jausti klausytoją, kas jam įdomu.
– Kiek jūs pati grojate savo malonumui?
– Vasarą galiu groti nors ir kelias valandas, tačiau per mokslo metus, kai žinau, kad laukia šešios-septynios pamokos – groju tik tai, ką reikia išmokti ar išanalizuoti.
– Kokią muziką mėgstate atlikti ir klausytis? O galbūt esate muzikinių kūrinių sukūrusi ir pati?
– Mėgstu skambinti pagal nuotaiką: klasėje, kai lieku viena, tiesiog imu iš spintos kūrinius ir juos groju. Kartais namuose skambinu, galvodama apie mokinį, kuris tą kūrinį tuo metu mokosi – ateina daug gerų minčių. O kai klausausi, man svarbesnė kūrinio interpretacija, o ne pats kūrinys. Tarkim, žaviuosi W. A. Mozarto „Mažąja nakties serenada“, kurią groja Lietuvos kamerinis orkestras, nes ją diriguoja Saulius Sondeckis, tačiau šis kūrinys jau žymiai mažiau man patinka, kai diriguoja kiti dirigentai kitiems orkestrams. Pati nekuriu, mano amplua – metodika.
– Galbūt turite kažkokią svajonę, kuri susijusi su muzika?
– Dažnai rezultatai pranokdavo mano pačios lūkesčius: nedrįsau svajoti, kad daug mano mokinių gros su orkestrais ar pelnys Grand Prix apdovanojimus: taip išėjo lyg savaime, tačiau vaikystėje turėjau svajonę, kad šeimos dvare vėl skambėtų fortepijonas kaip laikais, kai iki tremties ten gyveno mamytė. Ji jau pildosi: daug vasarų, atgavę dvarą, skambiname pianinu mes ir mūsų draugai, tačiau iki įsikūnijusios vizijos dar reikia, kad atgytų visa sodybos aplinka ir atkeliautų tikras fortepijonas.
– Kaip vertinate Anykščių muzikinį gyvenimą? Ar pakanka profesionalių, įdomių koncertų?
– Anykščiai turi puikias koncertines sales ir nenuilstančius koncertų rengėjus, taigi anykštėnams labai pasisekė – nuolat vyksta labai įvairūs ir aukščiausio lygio koncertai.
– Jūsų sutuoktinis taip pat yra muzikantas. Tai privalumas?
– Balys bendramintis, mes – puiki komanda: jis, dešimt metų dėstęs muzikos literatūrą, yra „pasikaustęs“ šioje srityje ir labai įdomus pašnekovas. Man svarbu su juo aptarti interpretacijos klausimus, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.
– Ar sūnus Julius muzikuoja?
– Julius užsiima individualia veikla ir dabar muzikuoja retai, tačiau nuo ketverių prie fortepijono praleisti dešimt metų padeda jam dabar atsirinkti muzikos vertybes, turėti savo skonį. Kadaise jį muzikos mokiau aš, o dabar vyksta atvirkščiai – jis man padeda pažinti muziką, kuri nėra akademinė, labai įdomu klausytis jo pastebėjimų apie kokios nors grupės vokalą, improvizacijas. Linksmai nuteikia, kai Julius, klausant klasikinės operos solistų projekto ar koncerto, turėdamas absoliučią klausą, iškart pasako, kokią aukščiausią natą ima dainininkas.
– Jūsų posakis?
– Kai kas nors netikėto nutinka mano mokiniui, man dažnai išsprūsta: „Kokia mokytoja, tokie ir mokiniai“. Tai juos visada paguodžia ir pakelia nuotaiką. O šiaip, mėgstu posakį – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.
– Kas Jums patinka/nepatinka Anykščiuose?
– Man patinka viskas, išskyrus visiems mažesniems miestams būdingus kelis trūkumus. Anykščiai yra gražūs ir vis gražėja, man patinka intensyvus ir vertingas kultūrinis gyvenimas, o vienas geriausių dalykų – takas palei Šventąją.