Profesionalus dailininkas Tomas Jurkėnas, Anykščių dailės mokyklos tapybos mokytojas, Anykščių bendruomenei savo darbus pristatė šiemet Anykščių kultūros centre surengtoje parodoje. Anksčiau kelias parodas yra surengęs Vilniaus Medicinos bibliotekoje, Rašytojų klube.
Šiandien T. Jurkėnas atsako į naujienų portalo anyksta.lt skaitytojų klausimus.
– Dostojevskis sakė: „Grožis išgelbės pasaulį”. Ar pritartumėt tokiai minčiai, ar tai tik naivumas?
– Labai sudėtingas klausimas. Gal pirmiau reikėtų mėginti atsakyti į klausimą, kas yra grožis? Didžiulės knygos aprašo grožio idėją. Filosofai mąsto apie estetiką. Čia kažko naujo nepridursi. Geriau žiūrėti paprastai, kaip besilavinantis „vaikas” galėtų. Yra grožis gamtoje,- tam visi pritartų. Sudėtingiau, kai kalbama apie žmogaus kūrybą. Paveikslai ar muzika, ar žodžio menas… Čia reikia ypatingų akių, ausų, kad pamatytum, išgirstum, pajustum. Paviršinis, imituojantis, apsimestinis gražumas ištisai atakuoja grožio idėją. Pro tokį gražumą prasibrauti šiandieniniame pasaulyje yra beveik neįmanoma. Tuo tarpu gamtoje nėra apsimetimo, ji tikra ir įvairi savo formomis, spalvomis, garsais. Sakyčiau, kad meninę kūrybą galima pavadinti tikro išgyvenimo ir ypatingos meninės formos lydiniu.
Dar trumpai apie gelbėjimą. Skaitydamas tą „lydinį” žiūrėtojas patiria lyg kokią būties atvertį. Išgyvenimo tikrumas ir skambanti meninė forma leidžia pajusti kažką bendro, antlaikiško, na, tarkim, sielų giminystę. Tai lyg suteikia vilties ir prasmės…
– Kaip vertinate supermodernų meną – sakykim, Vilniaus vamzdį. Ar tai menas, jūsų nuomone?
– Labai apdairiai savo tekste paminėjau Krantinės arką, gal atspėtumėte, kas tai yra? Paviršiniu gražumu ar imitavimu šio kūrinio tkrai neapkaltinsi. Jau rašiau, kad apgaunančio, paviršinio gražumo išvengti beveik neįmanoma. Jis visiems mums apraizgęs akis. Be to, iš sovietmečio atkeliauja įprotis matyti „didingą”, pompastišką, kupiną patoso paminklinę skulptūrą. Urbonavičiaus objektas vėlgi neatitinka šitų netikrų matų. O kaip ją suprasti? Pirmiausia mesti kuo toliau neva grožio sampratas… ir neklausyti plepalų. O jeigu turit noro ir atkaklumo, studijuokit bent XX amžiaus meno istoriją.
– Kokie paveikslai kabo jūsų namuose – paties ar kitų dailininkų?
– Deja, aš pats namuose turiu mažai vietos. Manau, kad paveikslui reikalinga erdvė, aplinkos estetika tam tikra ar netgi kiek asketiška aplinka. Turiu savo draugų kolegų keletą nedidelių paveikslų: Alono Štelmano, Gintauto Kubiliaus, Kristinos Dūdienės, Monikos Maziliauskienės. Savo darbų namuose visai nekabinu, tik dirbtuvėj.
– O kam tie paveikslai? Kiekvienas laikmetis diktuoja savo madas. Paveikslai tiko Renesansui ir Barokui, kol nebuvo fotografijos. Šiuolaikiniame interjere paveikslai dažnai tik vizualumo šiukšlintojai. Nesutinkate su tokia nuomone?
– Sutinku, tik nevisiškai. Gerą kūrinį retai tepamatysi. Labai daug kičo ar saloninės dailės kabo ir buitinėse, ir viešosiose erdvėse. Taip, vizualiai būtų geriau aiški erdvė, architektūra be tų papuošalų. Visgi manau, kad geras paveikslas ar tiesiog kūrinys tinkamoj aplinkoj suteikia nepamainomą išgyvenimą.
– Savo biografijoje minite tik lietuvius menininkus. O užsienis? Koks dailininkas Jums padarė didžiausią įspūdį?
Ar turite savo namuose paveikslų? Kieno jie?
– Specialiai paminėjau lietuvius. Jie arčiausia mūsų, jų kūryba mums prieinamiausia. Visi bent kiek pasilavinę žino van Goghą, bet nežino tokių pat fanatiškų, karštų tapytojų kaip A.Samuolis ar Vl.Eidukevičius. Be abejo ir aš vertinu, myliu garsiųjų nyderlandų ar kitų užsienio šalių dailininkų kūrybą. Pavyzdžiui, Ticiano, Rubenso, G.Brako, A.Gorky, P.Klee, G.Richterio ir daugelio kitų. Labai įdomūs vokiečių naujieji laukiniai. Mačiau M.Luperco retrospektyvinę parodą Hagoje – puiku, nuostabu… Nuvažiavęs į kokią kitą šalį būtinai aplankau nacionalines ir kitas galerijas.
– Sakoma, kad muzikos vaiką reikia pradėti mokyti kuo anksčiau, o dailės – kuo vėliau. Ką manote apie tokį požiūrį?
– Galbūt. Tarkim, kad suaugusio įsikišimas gali sutrikdyti vaiko natūralią raišką. Vaikas gali netekti išraiškos džiaugsmo arba tapti prisitaikėliu, besistengiančiu padaryti taip, kaip kažkas mato(ė). Betgi ir muzikoje turėtų būti tas pats… Na, apie biologinius procesus vykstančius klausoje ar pirštuose tai ne man kalbėti.
– Mano dukra baigė dailės mokyklą. Esu laiminga, kad turėjo tokius puikius mokytojus ir buvo jaukioje, šiltoje mokyklos atmosferoje. Ačiū Anykščių dailės mokyklos kolektyvui.
– Darbas su vaikais Jums malonumas? Ar darbas ir tiek?
– Be abejo, šis darbas nėra lengvas ir tik malonus. Šiame darbe svarbu ne tik dailė, bet ir santykiai su žmonėmis. Šis darbas ir alina, ir psichologiškai ne viską yra lengva ištverti. Kita vertus šitas darbas skatina mąstyti, atsinaujinti.Yra mokytojo darbe ir labai šviesių, džiugių, malonių išgyvenimų. Manau, jei tiki, kad dirbti yra prasmės, tai ir ta veikla tampa šiek tiek mylima.
– Ir kam reikia visokių dailės mokyklų? Tai tik pinigų mėtymas. Monika Bičiūnienė ir be mokyklų tapo DAILININKE
– Galima tapti geru ar netgi puikiu dailininku tiesiog pajutus vidinę trauką, kuriant be jokių mokslų. Tai vienas iš kelių į kūrybą, į būties skleidimąsį meninėje formoje. Bet ir čia reikia kažkokios stiprybės, grynumo, kad nenuslystum madingais paviršiais… Taip, mokykla gali ir sutrikdyti, supainoti. Tikriausiai geriau nemokytas, nei kreivai mokytas. Visgi, geram batsiuviui geros amato žinios nekenkia.
– Kodėl autoportrete savo galvą prie durų padėjote? Galima kilniau, galima ant postamento ar tarp bažnyčios bokštų…
– Čia aš ir „žaidžiu” su tuo kilnumu, su ta tradicija kažką užkelti ar pačiam ant ko užsikelti…
– Yra skirtumas tarp darbo su „dailiokais” ir Kurklių mokyklos vaikais?
– Yra skirtumas motyvacijoje arba veiklos tikslingumo pajautime. Kita vertus kaimo vaikai yra tokie pat gabūs. Jeigu kur susidaro sąlygos, užauga puikūs menininkai. Kaimo vaiko nuoširdumas ir paprastumas yra arčiau meno nei dažno miestisčio poza ir dirbtinumas.
– Ar gali suaugęs žmogus išmokti piešti?
– Nekelkit sau fotoaparato uždavinių. Yra pilnos akademijos, netgi dailės mokyklos gerų ir labai gerų piešinių. Bet jie ypatingos vertės neturi. Pieškit kaip norit, ką norit, kad jums būtų džiaugsmas ir prasmė iš to. Tuomet ir kitiems tie darbai reikš tą patį.
– Žmogus žmogui bičiulis, brolis, dailininkas… Ar Jūs tikras menininkas? T.y. rūkote žolę, geriate absentą?
– Nemanau, kad menininku gali būti koks į polietileninį maišą įpakuotas žmogus. Kitavertus daug mitų yra prikurta, įsigalėję. Menininkas lyg kiek kitoks visuomenėje, nelabai suprantamas. Yra lengviau kurti ir palaikyti mitus nei jį suprasti. Be to, ir iš meno daromi pinigai, o koks nors nenormalus įvaizdis skatina visuomenės domėjimąsi.
– Esate Anykščių dailės mokyklos mokytojas. Kasmet šią mokyklą baigia nemažas būrys anykštėnų vaikų, tačiau tik nedidelė dalis iš jų savo ateitį susieja su daile. Ką patartumėte tėvams, nusprendusiems savo prastai piešiantį vaiką ketverius metus leisti mokytis dailės?
Ar turi prasmę tokia investicija asmenybės brandai? Jei taip, tai gal esate pastebėjęs, kokias savybes iš mokyklos išsineša „dailiokai”?
– Jeigu piešia prastai ir nenori to daryti, tai versti nereikia, matyt, vaikas turi kitų polinkių. Jeigu nori, tai kodėlgi ne? Gal jis(ji) bus puikus meno vertintojas, kritikas, istorikas ar tiesiog meno mylėtojas, tarkim, dirbantis vyno fabrike. Platus akiratis niekam nekenkia. Jeigu tikėti, kad grožis ar estetika yra netolima gėrio ar etikos giminaitė, tuomet galima turėti viltį, kad ir tąja prasme vaikai ūgteli.
– Ar lankote meno parodas? Kaip manote, ar reikia tokiam mažam miesteliui tiek paveikslų salių, kiek yra Anykščiuose?
– Taip, meno parodas lankau. Per metus keliskart važiuoju į Vilnių beveik vien dėl parodų. Linkėčiau ir kitiem, kad svečiuodamiesi Vilniuje užeitų į Nacionalinę ar kokią kitą galeriją, o būdami užsienyje ne vien grožėtųsi gamta ar ieškotų pramogų, bet ir patirtų tos tautos kūrybos dvasią, kurgi geriau, jei ne paveikslų galerijoje.
Taip, manau, kad per daug. Kultūra kaip medalionas ant sveiko tautos kūno. Medalionas gali virsti sunkiu akmeniu, nepakeliama našta, o sveiko kūno nelikti. Tiesa, Anykščiuose kartais būna tikrai gerų parodų.
– Kaip vertinate Anykščių siekius tapti kultūros miestu? Ar tai, Jūsų nuomone, realu?
– Pavadinčiau provincijos sindromu norą tapti kažkuo tai. Tarkim, padaryti kažką, ko dar nėra buvę Lietuvoje, Europoje. Nustebinti, padarius ką nors didžiausią, ilgiausią… padaryti kažką pirmam, pirmą kartą… Palinkėčiau nusileisti ir būti savimi. Paprastas ūkininkas Anykščių kultūrai ir įvaizdžiui duoda daugiau nei koks absurdiškas projektas.
– Būtų įdomu sužinoti kaip vertinate anykštėnų dailininkų ir skulptorių kūrybą. Kokių priekaištų turite mūsų miesto viešosioms erdvėms, kokie architektūros elementai ar paminklai Anykščiuose ar jų apylinkėse labiausiai Jums patinka?
– Manau, kad nesu labai išsamiai susipažinęs su anykštėnų dailininkų kūryba. Tai, ką galima pamatyti bet kada Anykščiuose, visumos neatspindi. Paradoksalu, kad muziejų daug, tačiau tokios pastovios viešos erdvės, kurioje galima būtų susipažinti su svarbesnių Anykščių dailininkų darbais kaip ir nėra. Be abejo yra puikių dalykų laikomų muziejaus fonduose. Dalis dailininkų, kilusių iš Anykščių dirba(o) kitur. Išskirčiau skulptorius V.Šerį, kurio kūryba, manau, yra europinio lygio, A.Žukauską; tapytojas A.Šaltenis yra truputėlį Anykščių… Paskutiniu metu buvo puikių išeivijos dailininkų parodų, nežinau, gal kieno iš jų šaknys Anykščiuose…
Liaudies menas reikalautų atskiro dėmesio…
Dėl priekaištų viešosioms erdvėms, jų daug neturiu. Su sovietmečio daugiabučiais ir kitais monstrais, neproporcingai išsišovusiais prie sinagogos ir kitur miesto centre tenka susitaikyti. Kalbant bendrai apie architektūrą, labiau patinka tai, kas buvo pastatyta iki sovietmečio. Taip pat galima įvertinti paskutiniu metu pastatytų ar statomų objektų projektuotojų pastangas, kuriant naują architektūrą, atsižvelgti į landšaftą, į tradiciją.
Paminklų tarpe išskirčiau A.Kmieliausko „Šventąją šeimyną”, esančią už bažnyčios, Vl.Vidžiūno labai gražią ir prasmingą skultūrą miesto centre.
– Tomai, kodėl slepiate savo darbus? Nesitikėjome, kad mūsų mokytojas toks šiuolaikiškas…
– Ačiū, suprantu kaip komplimentą. Slėptis gal ypatingai ir nesislepiu. Žinoma, stengiuosi neprisidėti prie vizualinio triukšmo. Paroda gali būti palyginta su gėlės prasiskleidimu, kuris būna trumpas. O pirmiausia ilgai reikia žemėj gulėti.
–… ir antras klausimas;-) Ar puoselėjate ambicijas kada nors išgirsti sakant: „Tai Tomo Jurkėno mokinys”… Koks Jūsų mokymo metodas – mokote vaikus klasikinių gausių tapybos technikų ar akcentuojate jų savitumą ir skatinate nebijoti savaip pažvelgti į aplinką?
– Galima kalbėti apie įvairią dailės mokymo naudą žmogui, akiračio plėtimą, galbūt etinę teigiamą įtaką, tačiau tas pilnavertis tikslas ar siekiamybė, kad užaugtų koks puikus menininkas – asmenybė. Jeigu jo pamatuose kokį akmenį įmūrijai, tai tuo gali tik džiaugtis.
Dėl mokymo, tai ir viena labai svarbu, ir kita. Nemanau, kad teisinga yra laikytis kokios griežtos metodikos ir dėstyti tik kokį vieną stilių, tarkim, realizmą impresionizmą ar kokį kitą. Manau, kad geriau žvelgti kuo plačiau, kaip sakant, pateikti kuo geresnį ir įvairesnį maistą. O vaikai, remdamiesi savo nuovoka ir intuicija, sužvejos, kas jiem reikalinga. Idealas, kai vaikas valdo meninę formą ir yra savitas, jį galima atpažinti.
– Tomai, ar sunku menininkui būti mokytoju? Ar lengva suderinti menininko laisvę su griežta akademine veikla?
– Apie mokytojo darbą šiek tiek jau parašiau. Gal pridėčiau, kad sunku gali būti, kad ir dėlto, kad menininko noumonė dažnai nesutampa su daugelio noumone… tokia beveik juokinga situacija. Vaikai savo aplinkose terpėse apie kažką žino, vertina vienaip, o mokytojas menininkas kalba kitaip..
Vėlgi manau, kad menininkas yra paprastas žmogus, galima sakyti, kad toks kaip visi. Gali mėgautis ypatinga laisve, tačiau ką su ta laisve darytum be žmonių, be pastovumo, be ritmo.
