Geriausia gyventi po savuoju dangum ir ant savo žemės

Su Kavarske gyvenančia buvusia medicinos seserimi, buvusia bažnyčios choriste, sodų rišėja Elvyra Ona Abramoviene kalbėjome apie tai, kas jautru iki pat širdies gelmių, iki didžiulio, žodžiais nenusakomo skausmo…  
76 metų, išlavintos atminties moteris atvirai papasakojo apie ištrėmimą į Sibirą – skaudžią patirtį, dėl kurios, rodos, jau  išlietos visos ašaros. Mums bekalbant, jos byrėjo tiek pašnekovei, tiek man… Tai istorija, verta gero romano puslapių.

– Elvyra, kaip Jūs gyvenate?
– Kaip gyvenu? Gerai. Gyvenu Lietuvoj, po savu dangum, ant savosios žemės, ir tuo džiaugiuosi. Jei ko nors trūksta, tai tik sveikatos. Niekada nenorėčiau niekur išvažiuoti. Nėra gražiau ir geriau kaip Lietuvoj. Kol eini, kol kojos neša, tai ir sakyk, kad gerai gyveni. Visko pakanka. Vaikai sveiki, anūkai sveiki, tuo ir džiaugiuosi.
Dažnai žmonės nevertina, kokios dabar gyvenimo sąlygos, nevertina mūsų gamtos grožio. Reikia apsidairyti, neskubėti, dažniau pažvelgti į dangų. Sibire gamta taip pat labai graži, net sibirinės orchidėjos žydi, bet ten  laužė gyvenimus.
– Jūsų šeima buvo ištremta?
– Taip. 1949–1957-aisiais, į Irkutsko sritį, Ust Udinsko rajoną. Kas turėjo per 20 hektarų, buvo liaudies priešai. Tai buvo tautos naikinimas, ne kas kita. 1941 metais vežė visus mokytojus, gydytojus, teisininkus, 1949-aisiais – ūkininkus. Mano tėtis važiavo Amerikon, užsidirbo, nusipirko žemės… Nenoriu prisimint. Baisūs laikai. Tuoj pradedu verkt…
– Suprantu, kad emociškai labai sunku ir iki šiol skauda kaip atvira žaizda… O jei pabandytumėte labai atsargiai, lyg iš kokio istorijos vadovėlio faktus ar dokumentinę literatūrą skaitydama, prisiminti? Jūsų patyrimus, prisiminimus apie tremtį –  sunkiausią gyvenimo dalią –  būtina išsaugoti. Kur tuo metu gyvenote, kiek Jums buvo metukų, kai teko išgyventi šią tragediją?
– Mano mergautinė pavardė – Slavinskaitė. Esu gimusi 1943 metais Didžiakaimio kaime, Kurklių seniūnijoje (Anykščių raj.). Turėjau du brolius. Tėvai turėjo 28 ha žemės Kurklių valsčiuje. 1946 metais kaime partizanai nušovė kažkokį komunistą – politruką. Valdžia apkaltino stambesnius ūkininkus, kad padeda partizanams. Surinko keliolika šeimų ir išvežė į Pagelažių durpyną darbams. Tarp šių išvežtųjų buvo ir mūsų šeima. Stribai nesnaudė: išgrobstė žmonių turtą, o mūsų namą sugalvojo nugriauti, nes buvo naujai pastatytas. Buvo jau išėmę langus, duris. Kaimo žmonės nusprendė gelbėti namą: surinko iš mūsų kaimo ir aplinkinių gyvenviečių žmonių parašus, nuvažiavo pas Kurklių mokyklos direktorių, turėdami oficialų prašymą, kad padarytų Didžiakaimyje mokyklą. Taip pat pranešė ir mano tėvams. Mama nuvyko pas direktorių prašyti, kad atidarytų ten mokyklą, nes kitaip bus nugriautas namas. Matyt, žmogus buvo geras, ir mokykla buvo atidaryta.   
1946 metais mūsų namuose įkurtą mokyklą lankė apie 30 vaikų. Tai buvo mokinukai iš Didžiakaimio kaimo ir iš kitų netoliese esančių vietų. Pusę mūsų gyvenamojo pastato ploto užėmė klasė, o dar buvo virtuvė ir du kambariai. Po metų mums leido grįžti namo. 1947-iaisiais viename kambaryje mokytoja gyveno, o kitame – mes: aš, mano tėvai, mano brolis Jonas. Tada man buvo 4 metai, o broliui Jonui – devyneri. Brolis lankė mokyklą. Tėvai dirbdavo, o mane palikdavo vieną. Atsimenu, buvo duryse, kiek aukščiau, toks langelis, tai aš atsinešu taburetę, užlipu, per tą durų langelį visokias grimasas vaikams rodau, juokinu klasėje esančius. Mokytoja mane mylėjo, kadangi gyvenome kartu. Sako: „Na, ir ką gi su ja daryti?“ Pasodino mane priekiniame suole ir aš pradėjau mokytis. Šešerių kai buvau, jau mokėjau skaityt, skaičiuot. Kai Sibire tėčio kailinius paėmiau, pradėjau utėles skaičiuot: imu skaičiuodama ir po vieną metu į ugnį. Iki 300 suskaičiavau, kol skaičiuot atsibodo… Po metų tėtis mirė –  likom dviese su mama. Netrukus ir mama susirgo plaučių uždegimu…
O ar galite prisiminti pačią išvežimo naktį?
1949 metais kovo 27 dieną kaimynas Kulikauskas tėvams pasakė, kad rytoj ruošiamas išvežimas į Sibirą, reikia bėgti, o mano tėtis sako: „Kodėl aš turiu bėgti? Aš niekam nieko blogo nepadariau“. Kulikauskai tą naktį pabėgo ir liko neišvežti. Mano mama 27 dieną iš vakaro brolį Joną su viena karve išsiuntė į savo tėviškę – Plaštakos kaimą (Anykščių raj.) – pas seserį, mano krikšto mamą Antaniną. Ji buvo netekėjusi. Mamai vidinė nuojauta, matyt, pakuždėjo, kad reikia sūnų išlydėti iš namų ir kad karvė bus labai reikalinga  maitintoja. Tą 1949-ųjų kovo 28-osios naktį dar buvo tamsu. Pasigirdo beldimas į duris. Tai buvo stribai ir kariškis rusas. Labai baugu buvo, kai naktį suvirto visi ginkluoti, prikėlė iš miegų. Mama verkia, ir aš taip išsigandau, pamačiusi ginkluotus stribus, kad nesavu balsu pradėjau klykti – niekas manęs negalėjo nuraminti. Tada rusas kareivis liepė atvesti kaimynę, kad mane aprengtų ir išvežtų. Pasakė: „Jus veža ten, kur baltos meškos, ir jūs niekuomet nebegrįšit“.
Mano mažajam broliukui buvo tik du mėnesiukai. Mama verkia, o reikia ruoštis kelionei. Tėtis ruso kareivio išprašė, kad leistų broliuką Vilimą palikti, nes kelio jis neištversiąs. Šiaip ne taip leido palikti. Mama suvystė, paguldė mažutėlį ant pagalvės, peržegnojo ir sako mums: „Atsisveikinkit su Viliuku. Daugiau niekada nepamatysit“. Kaimynė Navickienė paėmė. Sakė, „jei nerasim mamos sesers Antaninos, patys kaip nors užauginsim“.
Susodino į vežimą mane, tėtį su mama ir išvežė į Kurklius. Tiek rėkiau, tiek klykiau, kai vežė… Liko namai, šuo staugiantis prie tvarto, gyvuliai, nesavais balsais baubiantys… Liko sodas, savi laukai ir savas dangus, kuriuos pamatysime negreit, nors tada mums buvo pasakyta, kad veža, kur baltos meškos ir kad mums jau nieko nebereikės… Nežinau, kaip mamos širdis neplyšo, per prievartą palikus du savo vaikus: Jonuką ir mažuliuką Vilimuką. Mane visą laiką laikė apkabinus ir vis kartojo verkdama: „Tavęs tai nepaliksiu, nors mirsim kartu“.
Kurkliuose jau buvo privežta žmonių, bet vis dar vežė ir vežė… Aplink – visų aimanos ir verksmai. Kelias, kuriuo mus vežė į Irkutską, nusėtas žmonių kaulais… Valgyt, kiek kas buvo įsidėjęs, nebėra… Vagone tamsu, baisu, viršuj langelis grotuotas. Pakelėj sustodavo, vyrams liepdavo eit į vieną pusę, moterims – į kitą pusę savo reikalų padaryti, o vagoną apžiūrėdavo ir išmesdavo visus, kurie nebegyvi. Man iki šiol likusi uždarų patalpų fobija. Kūdikiai ir paliegę senukai neištverdavo kelionės gyvuliniame vagone ir mirdavo. Juos kareiviai tiesiog laukuose išmesdavo iš vagono varnoms ir žvėrims suėsti. Ešalonas lietuvių, latvių sustodavo ir giedodavo „Marija, Marija“…Utėlėm, blakėm buvom aptekę. Grauždavo per naktis. Nebuvo dienos, kad mama neverktų. Privalėjom tai išgyventi. Viltį visada turėjom. Ta viltis ir gelbėjo… Rašydavau prašymus Malenkovui, Chruščiovui, Paleckiui – gal vaiko pasigailės? Gauni atsakymą: „Teisingai išvežti, liaudies priešai, buožės“. Ir aš, šešerių vaikas, buvau liaudies priešas…
Barake gyvenom su lietuviais. Mes už Angaros buvom, o saulė tai leidžiasi šitoj pusėj, kur Lietuva. Susėdam ant laiptų ir dainuojam tremtinių dainas – ir „Lietuva brangi“, ir himną. O kas gi supranta? Tai rusams labai patikdavo. Rusai buvo geri kaimynai, tai visada pirtin kviesdavo mus. Po pirties virdavo „Ivan čaj“ iš gauromečio. Sibire caro laikais tą arbatą caras liepdavo maišais paruošt kareiviams. Be to, tais laikais ją eksportuodavo į užsienį, kai nebuvo kitų arbatžolių. Reikia žinot, kaip paruošt. Lapų prirenki, smarkiai sutrini, palaikai ant stalo. Tada gerai sukemši kočėlu kietai į stiklainį, kad neliktų nė kiek oro, iki pat viršaus. Palaikai dvi dienas. Svarbi yra fermentacija. Tada vėl iškratai ir išdžiovini. Aromatas labai geras. Auga ir Lietuvoje gaurometis. Jį mes tenai, Sibire, rinkdavom. Reikia rinkti, kai pradeda žydėti. Aštuonerius metus praleidau Sibire. Nemačiau vaikystės –  neturėjau jos. Nuo septynerių metų, kai tėtis mirė, daržus ravėjau, laisčiau, žvejojau, maudžiausi Angaros upėje – niekas manęs neprižiūrėjo, o galėjo bet kada kas baisaus nutikti. Upė baisiai srauni buvo. Viena eidavau uogauti, keliaudavau į beržynėlį rinkti raudonikių. Vietiniai rinkdavo tik paliepes ir ruduokes, o raudonikius šungrybiais vadino, sakydavo набрала поганых (rus. k.). Ir malkas pjaudavau, skaldydavau. Kažkas, pamenu, į mane žiūrėdamas, sakydavo „Kaip voverė“. Į kolūkį ėjau dirbti, kad nors kokio maisto turėtume.
Jodavau ant priekinio arklio – trimis arkliais pjaudavo javus. Reikėdavo jot ir žiūrėt, kad ant akmens neužvažiuotų. Buvau gal trečioj klasėj. Be balno, be nieko visą dieną jodavau – nulipusi vos pareidavau namo. Ir šieną veždavom vaikai raiti. Prie pavalkų pririštos dvi virvės ir kartis. Pakiša tą kartį po kupeta, apjuosia aplink kupetą, per viršų ant tos karties ir tempi. Laukuose sukraudavo didžiulius kaip klojimus šieno – tokias kauges, ir per žiemą ten būdavo tas šienas, nes atlydžio nebūna.  Važiuodavom į salas šienauti. Arkliai patys nuplaukia. Pririša prie paromo (kelto – red. past.), ir jie patys nuplaukia. Kokie 800 metrų, o upė srauni, gili… Pjaudavo medžius. Gabendavo iš Jenisiejaus į Igarką. Igarkoje buvo didelė medžio apdirbimo pramonė, po to gabendavo ledjūriu į užsienį.
Kai kapus kasdavo, reikėdavo laužą kūrenti. Pačią pirmą žiemą badas buvo. Kai dabar girdžiu dėl visko bambančius ir besiskundžiančius dėl kažkokių niekų, tai, lygindama su Sibiro metais, galėčiau atsakyt, kad aš kaip karalienė dabar gyvenu. Sibire mokėmės rusų kalba. Iki penktos klasės į vietinę kaimo mokyklėlę ėjau, netoli buvo, o nuo penktos klasės atstumas iki mokyklos buvo 12 kilometrų, tad apsigyvenau pas lietuvius tremtinius – jie geranoriškai sutiko priimti kartu į baraką gyventi be jokio atlygio, jokio mėnesinio mokesčio. Kaip savo vaiką priėmė. Po šeštadienio pamokų (pamokos ir šeštadieniais vykdavo) eidavau tuos 12 km pas sergančią mamą. Reikėdavo jai malkų, vandens prinešti. Sekmadienį vėl išeinu atgal… Jei šalčio iki minus 45, tada jau nebeeini į mokyklą. Kai pėstute nužingsniuodavau tuos 12 kilometrų pas mamą, tiesiog krisdavau – nebegalėdavau nei nusiauti, nei nusirengti. Lietuviai mamai priekaištavo: „Kam tu leidi ją į tą mokyklą? Geriau eitų kolchozan (kolūkin – red. past.) dirbt“. Mokytoja buvo rusė tremtinė, jos vyras – kariškis. Ji palaikė mane ir kartojo: „Mokykis, kad nereikėtų su kastuvu dirbti“. O mamai ta mokytoja, pamenu, sakydavo: „Kad ir vien bulvę valgysi su druska, vis tiek leisk vaiką į mokyklą“.
Gerai mokiausi. Niekas manęs kaip nors neišskyrė iš viso būrio, kad aš ne rusiukė. Mokytoja vis prašydavo manęs, kad vaikus padabočiau (prižiūrėčiau – red. past.). Drąsiai eidavau tuos 12 kilometrų. Užsigrūdinusi buvau.
Labai sunku buvo, kai tėtis, visai sumenkęs ir nusikamavęs nuo visų išgyvenimų, nuo reumato ir nuo nepakeliamos naštos, mirė prie mano akių… Tada zemliankoj (žeminėje – red. past.) gyvenom. Parkrito tėtis prie manęs. Išlėkiau šaukdama, rėkdama –  bėgau ieškoti pagalbos… Daug vyresnis tėtis buvo už mamą. Ankstesniais laikais  kaip būdavo? Atvažiuoja į kiemą, superša, ir viskas.
– Ar po mirties Jūsų tėtis ir liko ten, Sibire?
– Taip, liko – po vandeniu. Elektrinę pastatė, Fedorovskos kapines apsėmė. Kaimas buvo iškeltas, o kapinės pateko į vandens saugyklos zoną. 1989 metais į nusiųstą paklausimą gavau paaiškinamąjį raštą ir atsiprašymą kartu su užuojauta.  
– O Jūs gyvenote barakuose?
– Taip, rytais ten vanduo būdavo užšalęs. Kai eidavom gult, mama plytą įkaitina, porą plytų suvynioja ir padeda gale, prie kojų…  Mama eidavo į taigą dirbt, šakų genėt. Toli reikėdavo eiti, o valgyt ką gi įsideda? Tik duonos, nieko daugiau. Dėl vitaminų stokos mamai vištakumas prasidėjo, net apakus buvo, tai pradėjo žuvų taukus gert. Ir man jų duodavo. Tokie šlykštūs buvo, kad  svogūnu užkąsdavau – kitaip net negalėdavau nuryt. Vėliau mamai grįžo regėjimas. Teta Antanina atsiuntė mums į Sibirą šiek tiek ūgtelėjusio broliuko Vilimuko, kurį dviejų mėnesių palikom išvykdami, nuotrauką. Buvo užrašyta: „Mamyte brangi, atkeliavau pas tave, priglausk mane prie savo meile liepsnojančios krūtinės.“ Kiek verkė mama, į tą nuotrauką žiūrėdama, koks nepakeliamas, žodžiais nenusakomas skausmas… Išsaugota ši nuotraukytė (atverčia seną albumą – red. past.).
Paskui davė mamai antros grupės invalidumą ir paleido. Buvo sausio mėnuo. Tada ir grįžom. Parsivežiau sergančią mamą anksčiau nei ji buvo planavusi, man ji sakydavo: „Kai baigsi mokslo metus, tada pradėsim ruoštis išvykti“. O aš, tuos 12 kilometrų eidama vieną sausio mėnesio dieną iš mokyklos, pagalvojau: „O jei mano mama mirs iki pavasario?“ Grąžinau mokyklos knygas, nusprendžiau kuo greičiau vežtis mamą į Lietuvą. Mama barė, sakė: „Tu gi antrus metus mokykloj liksi“, bet už dviejų savaičių išvažiavom. Taip, grįžusi čia, likau mokykloj antrus metus, nes lietuviškai mokėjau rašyt, bet klaidų tai juk milijonai! Mokytojai buvo labai tolerantiški.
Kai grįžom į tėvynę, pas tetą Plaštakos kaime metus gyvenom – kitur neturėjom kur… Ėjau į Balninkų vidurinę mokyklą. Paskui leido gyventi savo klėtyje, priešais mūsų buvusį gyvenamąjį namą. Kaip sunku buvo mamytei matyti priešais tą klėtį mūsų buvusį namą. Sakydavo: „Išeinu iš lūšnos, pasižiūriu į savo namą ir galvoju: pelenų krūva stovėtų, širdies taip neskaudėtų… Toje klėtyje, lūšnoje, kaip pati sakydavo, mama ir baigė savo dienas –  mirė 1967- aisiais. Pamenu, pas rusus gyvenom ir nebeturėjom nieko į burną įsidėt. Šaukiau: „Mama, duok valgyti, nes numirsiu!“ Jėzau, kaip mamai buvo skaudu… Ir mama išėjo pro duris. Atnešė mažų bulvelių. Tada dar rusė puslitriuką pieno atnešė. O kartą žiemą buvo parnešus žvirblių. Ten, kur ji dirbo, fermoje, buvo daug jų priskridę. Kai nieko nėra valgyti… (prisiminimas vėl užspaudžia gerklę – red. past.). Jau daug vėliau susirgau gelta, o vaistų tai jokių. Felčeris sako –  duokit burokėlių, morkų, cukraus gabaliukais valgyt. Davė mama daug cukraus. Galvoju, „sirgčiau ir sirgčiau, kad tik to cukraus man dar duotų“…
Iš kur turėjote pinigų kelionei atgal?
Lietuviai, bėdai prispaudus, kažkaip prasimano. Nutarėm kartą su mama, kad neisim kolūkin –  eisim uogaut. Buvo ir turtingesnių rusų, kurie pirkdavo uogas. Juk reikia pinigėlių ir veltiniams nusipirkti, ir nors kokiai medžiagai. Po tos uogavimo dienos, kai nenuėjome į kolūkį, sutikome kolūkio pirmininką, arkliu atjojantį, vėl buvo baisiau nei baisu. Arklys piestu stojo. Ir aš taip pat. Atsistojau priešais mamą ir rėkiau, kiek galiu. Gyniau mamą… Ir apgyniau. Visada mamą apgindavau. Mamai aš buvau išsigelbėjimas, nes kitaip ji būtų palūžusi.  Pirmieji metai Sibire patys sunkiausi buvo –  badas, o vėliau pradėjom augint daržus, bulvių pasisodindavom. Ten juodžemis, mėšlo nereikia. Ir tokios didelės jos mums užaugdavo, kad rusai klausdavo ir prašydavo patarimo, kaip daryti, kaip auginti. Paskui parduodavo mama šiek tiek daržovių.  Šiek tiek pinigėlių dėdė iš Lietuvos atsiųsdavo, tai mama tų pinigų neišleisdavo, kad pamažu nors kiek sukauptume kelionei atgal grįžt. Bet buvo metai, kai ir dėdė kalėjime sėdėjo, nes per karą sudegino jo tėviškę, norėjo dėdė atstatyt, tai samagoną (naminę – red. past.) talkai darė.
Mūsų turtas buvo konfiskuotas, o mūsų gyvenamajame vis dar veikė mokykla, kiną rodė, o po kino šokiai vykdavo. Jaunimo daug būdavo. Ir mes su broliu buvom nuėję. Kartą atvažiavo politrukas skaityt paskaitos ir sako: „Va šitam name irgi gyveno liaudies priešai, kuriuos reikėjo raut su šaknimis“. Viską girdėjom… Visi sužiuro į mus, taigi supranta! Rovė. Ir tėvus, ir vaikus. Net ir maži vaikai – liaudies priešai. Siaubas. Dabar niekaip nenutylėčiau, jokiu būdu.  
Kaip vertinate mūsų laikus?   
Kiek daug dabar į užsienį išvažiuojančių. Juk visi tie užsienyje gyvenantys lietuviai vergauja. Jie ten taip pat yra darbo jėga. Na, jei tokia prasta finansinė padėtis, važiuok, užsidirbk, bet grįžk. Bet kad jie lieka gyventi tenai! Galbūt mūsų šeimos ištrėmimas man suformavo tokį stiprų nusistatymą. Aš dėkoju Dievui, kad esu Lietuvoje. Labai nenorėčiau, kad nors vienas anūkas išvažiuotų. Žmogų gyvenimas ir sunkumai užgrūdina. Jei kuris sunkumų nepatyręs, tam gyvenime gal ir sunkiau. Negirdėjom, kad Sibire kas nors nusižudytų. Gelbėjo malda, tikėjimas ir viltis. Ir daug dainuodavom lietuviškai, net rusai prašydavo padainuot.
Nuoširdžiai dėkoju už
pokalbį.