Rugpjūčio 31-osios popietę gimtajame Svėdasų krašte amžinajam poilsiui atgulė garsios šalies šviesuolių, lietuvybės puoselėtojų ir kultūros veikėjų Šlapelių palikuonė muziejininkė, pedagogė, mokslininkė, visuomenės veikėja Alma Gudonytė, po sunkios ligos mirusi Vilniuje rugpjūčio 27-osios rytmetį.
Rugpjūčio 31-osios popietę gimtajame Svėdasų krašte amžinajam poilsiui atgulė garsios šalies šviesuolių, lietuvybės puoselėtojų ir kultūros veikėjų Šlapelių palikuonė muziejininkė, pedagogė, mokslininkė, visuomenės veikėja Alma Gudonytė, po sunkios ligos mirusi Vilniuje rugpjūčio 27-osios rytmetį.
Ji buvo gimusi 1930 m. gruodžio 4 d. Svėdasų parapijos Narbučių kaime. Mokėsi Aulelių pradinėje ir Svėdasų vidurinėje mokyklose. 1954 metais baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas), kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Po šios aukštosios mokyklos baigimo, dirbo Šilalės vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nuo 1958 m. iki 1960 m.- mokyklos direktore, paskui dar vienerius metus, iki 1961-ųjų- Šilalės rajono Švietimo skyriaus mokyklų inspektore.
1966-1969 metais Alma Gudonytė tęsė studijas Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) A.Gerceno pedagoginio instituto aspirantūroje, kur parašė ir apsigynė 1969 metais disertaciją „Suaugusių savarankiškumo ugdymo metodika, mokant greitosios lietuvių kalbos sintaksės”. Jai buvo suteiktas pedagogikos mokslų kandidato laipsnis, o 1993 metais nostrifikavus, suteiktas socialinių mokslų, edukologijos daktaro vardas.
Nuo 1991 m. iki savo gyvenimo pabaigos dr. Alma Gudonytė buvo garsių Lietuvoje švietėjų ir kultūrininkų Marijos ir Jurgio Šlapelių namo- muziejaus direktore. Ji daugelį metų sėkmingai vadovavo muziejui, kurį pati ir įsteigė, besirūpindama Šlapelių šeimos atminimo išsaugojimu, kultūrinio paveldo puoselėjimu. Jos senelė Anelė Šlapelytė buvo pedagogo ir kalbininko Jurgio Šlapelio ( 1879-1941) vyresnioji sesuo. Išeivijoje gyvenusiai Šlapelių dukrai Gražutei Marijai Šlapelytei- Sirutienei paveldėjus tėvų namą sostinės Pilies gatvėje, jis buvo dovanotas Vilniaus miesto savivaldybei, kur įsteigtas muziejus. Dr. Alma Gudonytė rūpestingai įvykdė Marijos Šlapelienės ( Piaseckaitės) (1880-1977) testamentą, restauravo namą ir įrengė muziejų. M. ir J. Šlapelių muziejus tapo vienu iš sostinės kultūrinio gyvenimo centrų, čia nuolat buvo organizuojamos dailės darbų ir fotografijų parodos, vykdavo įvairiausi susitikimai, kiti renginiai kultūrinėmis, istorinėmis, patriotinėmis temomis. Muziejaus direktorė dr. Alma Gudonytė buvo tapusi tų visų renginių siela, nenuilstanti organizatorė, jaunųjų menininkų globėja. Kai Anapilin iškeliavo paskutinioji Marijos ir Jurgio Šlapelių atžala dukra Gražutė Marija Šlapelytė- Sirutienė (1909-2009), muziejaus direktorė Alma Gudonytė, nebodama savo garbingo amžiaus ir sveikatos sutrikimų, keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas, iš kur pargabeno šios išeivijos visuomenės veikėjos palaikus ir pasirūpino jų palaidojimu Vilniaus Rasų kapinėse.
Dr. Alma Gudonytė parašė ir išleido keletą knygų bei vadovėlių pedagogikos klausimais, o pradėjusi vadovauti M. ir J. Šlapelių namui- muziejui, parašė knygas apie kovas už lietuvybę Vilniaus krašte, kultūrininkų ir švietėjų Šlapelių veiklą, M.ir J. Šlapelių muziejaus reikšmę šalies gyvenime, publikavo rašinius kultūrinėmis- istorinėmis, patriotinėmis, švietėjiško pobūdžio temomis.
Velionė buvo aktyvi Vilniečių ainių klubo, Tėvynės pažinimo draugijos „Lietuvos deimančiukai”, Vilnijos draugijos ir kitų nevyriausybinių organizacijų narė, rėmė gimtajame Svėdasų krašte veikiančią asociaciją Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys”. Nors šviesios atminties velionei pakako darbų ir rūpesčių, ji surasdavo laiko pabendrauti ir su kitais šalies muziejininkais. Tamprūs bendradarbiavimo ryšiai dr. Almą Gudonytę siejo ir su Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniu muziejumi, o gimtajame krašte veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų ji iš asmeninių santaupų paremdavo materialiai, yra dovanojusi įvairių nuotraukų, knygų.
A.a. Almos Gudonytės Varšuvoje (Lenkija) kremuoti palaikai urnoje atvežti į M.ir J. Šlapelių muziejų Vilniuje (Pilies g.40), kur su velione buvo atsisveikinama rugpjūčio 29-30 dienomis.
Vykdant priešmirtinę velionės valią, ji amžinajam poilsiui atgulė savo Tėviškėje.
Gedulingos pamaldos už amžinąjį atilsį dr.Almą Gudonytę buvo aukojamos Svėdasų šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje. Įsimintiną pamokslą prie urnos su mirusiosios palaikais pasakęs parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas pabrėžė, kad velionė gyvusiųjų širdyse paliko gražius prisiminimus savo darbais, savo veikla, ji niekuomet nepamiršdavo ir Svėdasų gimtojo krašto.
Klebonas kartu su gausiu būriu artimųjų, bendradarbių ir bendraminčių, buvusių velionės bendramokslių, mokinių ir mokytojų mirusiąją palydėjo į senąsias Narbučių kapinaites. Čia jau ilsisi Almos seneliai Antanas ( 1850-1948) ir Anelė (1860-1948) Gudoniai ir tėveliai Rapolas ( 1899-1975) ir Adelė (1907-1975) Gudoniai. Beje, velionės senelis kaimo šviesuolis Antanas Gudonis buvo iniciatorius, kad carizmo laikais, 1887-aisiais Narbučiuose atsirastų kapinės. Būtent čia paskutiniąją šios vasaros dieną buvo lemta amžinajam poilsiui atgulti ir dr. Almai Gudonytei.
Po religinių apeigų, kurias atliko Svėdasų šv.Arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas, buvo pasidalinta prisiminimais apie šviesios atminties Almą. Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vedėjas žurnalistas Vytautas Bagdonas papasakojo apie kraštietės suteiktą paramą sodžiaus muziejui, dovanotus eksponatus, parodytą dėmesį gimtinei. Velionės pusseserė svėdasiškė Skaistutė Kazlauskienė, braukdama ašaras, prisiminė Almos vaikystę, jaunystės dienas, jos geraširdiškumą ir kilnų poelgį, kuomet iš netoliese esančio Narbučių ežero Alma ištraukė skęstančią mergaitę ir išgelbėjo tos nelaimėlės gyvybę. Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Račkauskas taip pat negailėjo gražių žodžių velionės adresu, pabrėždamas neįkainojamą jos indėlį į kultūros paveldo išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą Vilnijos krašte, tautotyrinę veiklą, patriotiškumą. Mirusiosios brolis Albinas Gudonis, dėkodamas visiems, palydėjusiems seserį į paskutiniąją kelionę, papasakojo apie begalinį Almos norą po mirties atsigulti šalia senelių ir tėvelių gimtųjų Narbučių žemėje…
Prie naujai supilto kapo kauburėlio viola griežė profesionalus smuikininkas Andrius Pleškūnas, kuriam pritariant, apeigų dalyviai kapinaitėse sugiedojo „Marija, Marija” ir „Tautišką giesmę”.
Parymoję prie ką tik supilto kapo kauburėlio, uždegę žvakeles, pasimeldę ir atsisveikinę su brangiu žmogumi- Anapilin išėjusia Alma Gudonyte- čia pat, kapinaičių kaimynystėje visi galėjo pasigrožėti vaizdinga panorama, Narbučių ežero mėliu ir paragauti šalia kelio išlikusio sodo obuoliais. Tiems, kas šiose vietose lankosi pirmą kartą, Albinas Gudonis papasakojo, kad tas sodas- tai Gudonių sodybos prisiminimas. Būtent toje vietoje stovėjo jų trobos, čia gimė, augo ir jis, ir šviesios atminties jo broliai Mykolas, Gediminas bei ką tik palaidota sesutė Alma. Kolūkiniais metais, įgyvendinant visokius beprotiškus žemių melioravimo ir kitokius planus, o gal net ir ūkio valdžios asmeninius sumanymus, sodyba buvo nugriauta, viskas sulyginta su žeme. Išliko tiktai šalia kelio, kapinaičių kaimynystėje, vis dar gausiai derančios obelys…
Gedulingų pietų metu Svėdasų kavinėje „Pas Gedą” maldos žodžiais, šiltais atsiliepimais taip pat pagerbtas dr.Almos Gudonytės atminimas. Čia nuoširdžiai kalbėjo, prisiminimais dalijosi Almos ir jos brolių mokyklos draugas dr. Gvidas Kazlauskas, iš visos širdies savąją violą „virkdė” Andrius Pleškūnas.
Šių eilučių autoriui muzikantas papasakojo, kad su velione Alma jį siejo tamprūs bendradarbiavimo ryšiai. Jis nuolat grodavo M.ir J. Šlapelių muziejuje direktorės Almos Gudonytės organizuojamose parodose. Alma padėjo 2006 metais muziejuje organizuoti Andriaus motinos dailininkės Janinos Marijos Pleškūnienės tapybos darbų parodą. Šiemet balandžio mėnesį motina mirė, o jis kartu su Alma aptarinėjo būsimosios parodos organizavimo reikalus. Kai Alma jau sunkiai sirgo, A.Pleškūnas ligoninėje dar derino savo motinos darbų parodos katalogą, dar aptarinėjo įvairius reikalus. Lankydamas sergančią muziejaus direktorę, Andrius nepamiršdavo ir savojo muzikos instrumento, ligonei pagrieždavo. „Tad, kaipgi galėjau šiandien, palydėdamas šią be galo rūpestingą, dėmesingą, geraširdę, visur spėjančią, viskuo besidominčią moterį į paskutinę žemiškąją
Kelionę palydėti be muzikos garsų, be jos mėgtų melodijų?”- prisipažino mūsų laikraščio bendradarbiui muzikantas Andrius Pleškūnas.
