Bedarbis Anatolijus Grigorjevas dar nepamiršo tekintojo ir mūrininko įgūdžių, tačiau jo darbo niekam nereikia. Laiškininkė jį norėjo pradžiugint laišku, tačiau paaiškėjo, kad laiškas adresuotas prie žydkapių gyvenančiam jo pusbroliui Fiodorui Kanonovui.
Už Kavarsko, pavažiavus vos kilometrą į vakarus, nuo aukštumėlės atsiveria platūs horizontai ir tarp medžių pasislėpusios Girelės kaimo sodybėlės. Pavažiavus gal dar pusantro – ir pats sentikių kaimelis Girelė. Beveik be gyvybės žymių, su apleistais, piktžolėm apžėlusiais namais. Sovietmečiu klestėjusiame senajame kaime, kuris kadais buvo sentikių bendruomenės ir parapijos centru, pasak Kavarsko seniūno pavaduotojos Elenos Kalibatienės, gyvenamos 4 sodybos, gyventojų dauguma gyvena iš pašalpų.
Sentikių bemdruomenė ištirpo
Girelės kaimai Lietuvoje dar yra Šiaulių, Pasvalio, Kaišiadorių, kuriame žmonių gyvenimo pėdsakai aptikti VII-V tūkstantmetyje prieš Kristų, rajonuose. Mūsų Girelė irgi istoriškai garsi. Čia apsigyveno XVII amžiuje Rusijoje patriarcho Nikono vykdytos reformos nepripažinę, semąsias apeigas ir tradicijas puoselėję stačiatikiai. Apšaukti atskalūnais, bažnyčios ir valdžios priešais jie slėpėsi imoperijos pakraščiuose. Apie 1860 m. Girelėje gyveno apie 15 sentikių, o praeito amžiaus pabaigoje Lietuvos sentikių Pomoro bažnyčios Girelės bendruomenei priklausė netoli pusės tūkstančio tikinčiųjų, 1937 m. jų buvo priskaičiuojama net 689 žmonės. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis rusų grįžo į tėvynę, keli žuvo už sovietinės valdžios rėmimą, dar keli buvo ištremti į Sibirą. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, sovietinė valdžia 1947 m. registravo Girelės sentikių bendruomenę, turėjusią 750 tikinčiųjų, kuri vėliau tirpo dėl kolektyvizacijos ir tolo nuo savo tradicijų. 1909 m. kaime buvo rusų pradžios mokykla, kuriai žemės davę lietuviai ūkininkai norėjo, kad joje būtų mokoma ir lietuviškai.
Apsilankius kaime sunku patikėti kadais čia šurmuliavusiu gyvenimu. Apie 1919–uosius statyta šventovė apirusi, užkaltais langais, nuo 1980 m. joje nesimeldžiama. Šalia buvęs popo namas, kaip ir maldos namai, paskendęs piktžolėse ir krūmynuose. Ir tokių namų kaime ne vienas.
Tik senosios, trečią amžių skaičiuojančios kapinės liudija, kad sentikių amžino atilsio vietą lanko kažkur gyvenantys jų palikuonys.
Sentikių palikuonys prisimena laikus, kai visi turėjo darbo
Du vienoje tvarkingai prižiūrimoje troboje gyvenantys broliai Ivanas Kanonovas ir Anatolijus Grigorjevas – patys tikriausi sentikių palikuonys, tačiau senojo tikėjimo tradicijų, matyt, mažai paisantys, nes maldos namai seniai uždaryti, o vienintelė vyrų transporto priemonė nebent dviratis. „Brolio žmona mirusi, aš išsiskyręs, štai ir gyvenam dviese su broliu, – sakė A. Grigorjevas, skirtingas savo ir brolio pavardes paaiškinęs, kad jie vienos motinos, bet skirtingų tėvų vaikai. Turėjau 4 brolius, tačiau trys, kaip ir tėvai Danyla ir Ana, atgulė amžino poilsio kaimo kapinaitėse, o sesuo Tatjana turi savo gyvenimą Vilniuje, retai beatvažiuoja.“
Broliai gyvulių nelaiko, vos keletą vištų. Turi trejetą hektarų gabalėliais išmėtytos žemės, kurios dėl to nei kokiam ūkininkui išnuomoti, nei pačiam dirbti. “Norint dirbti, nors kokią techniką reikia turėt, o samdyt labai brangu, neapsimoka“, – sakė vyras. Bulvių, daržovių jie užsiaugina.
I. Kanonovas jau pensininkas, o A. Grogorjevas kadais „Kvarce“ tekintoju, frezuotoju, mūrininku Anykščių statybos remonto valdyboje dirbęs vyras dar turi sveikatos ir mielai įsidarbintų, tačiau darbo nėra..“Sovietų laikais kitaip buvo, visi darbo ir pajamų turėjo, o dabar 50–mečio sulaukęs niekam esi nereikalingas, – nelinksmai godojo jau dešimt metų bedarbis vyras. – Mieste gyvendamas gal kokio darbelio ir gaučiau, o kaime ką veikti?“
I Kanonovui paprasčiau, jis jau gauna šiokią tokią pensiją, uždirbtą kolūkiuose, Riklikų asfalto gamykloje.
Vyrai nueina į už trejeto kilometrų esantį Kavarską, kartais išeina pagrybaut, tačiau, pasak jų, miškai aplink nebaravykiniai, o ir tie plynai iškirsti. Vienintelė atgaiva – televizorius su Ukrainos–Rusijos karu, pramoginėm laidom. Ir jaunystės priminimai apie kadais gyvenimu šurmuliavusį kaimą. A. Grigorjevas ranka mostelėjo į kitoje gatvelės pusėje stovintį popo namą skardiniu stogu, kuris trobą gal jau 40 metų saugo nuo išnykimo, ir apgailėtinai atrodžiusią cerkvę. Kas liko? Kas laukia ateityje? “Popo pavardė lyg Stepanovas buvo, dukra lyg Vilniuje gyvena, jei nemeluoju, – nutęsė A. Grigorjevas. – Po jo popai Girelėje nebegyveno“.
Kabinasi į gyvenimą.
Nelaiko gyvulių ir gausiausia Girelės kaimo šeima. Rasa ir Rimantas Pivorai augina 3 vaikus : Paulių, Viktoriją ir Edgarą. Jų į mokyklą nuvežti atvažiuojantis autobusiukas pavežėja ir kaimo gyventojus. Nė vienas kaimo gyventojas neturi automobilio, dažniausiai Kavarską pasiekia pėsčiom ar dviračiu. „Kaimas išskirtinai gražus, ramus, – pastebėjo R. Pivoras, kaip įmanydamas išgražinęs savo sodybą, kurią paveldėjo iš tėvų. – Tik va, žmonių tai nėr. Seni išmirė, jaunesni į miestus išsikėlė“. Galima sakyti, gausiai šeimai vertėtų bent jau karvę laikyti, nes aplink kaimą daug piktžolėmis užžėlusios žemės. Tačiau šeimos galva paprieštaravo, kad norint kažką daryt, reikia technikos turėt. „Ar žinai, kiek kainuoja karvei šieno paruošt. Nieks už dyką piršto nepajudins“, – atrėmė mano argumentus vyras. Bulvių ir daržovių savo gausiai šeimai jie užsiaugina prie sodybos esančioje žemėje.
Vasarą R. Pivoras šiek tiek darbo biržos siųstas dirbo prie siaurojo geležinkelio, žmona – Anykščių urėdijoj. Tačiau, pasak jo, tai laikina. Ir važinėti į Anykščius neapsimoka, nebent už darbą gerai mokėtų. Juk važinėjimas per 300 litų per mėnesį kainuoja. Kartais kokio darbelio gauna pas ūkininkus, tačiau tai atsitiktiniai darbai.
R. Pivoras teigė, kad kaime gyvenę lietuviai ir rusai puikiai sutardavę, juolab kad rusai lietuviškai gerai šnekėję. Jam skaudu dėl šalia jo išpuoselėtos sodybos piktžolėse ir krūmynuose skendinčių kaimynų trobų. Antai kažkokie vilniečiai lyg ir nusipirkę vieną, tačiau jos neprižiūri, o per vasarą gal kartą tebuvo atvažiavę. Kitos išvis neaišku kam priklauso.
