Globotiniai padeda Debeikiams

Penktas pagal gyventojų skaičių Anykščių rajone Debeikių miestelis pamestas beveik per vidurį tarp Anykščių ir Utenos. Iki Anykščių iš Debeikių – 15 kilometrų, iki Utenos – kiek daugiau. Tačiau, darbingo amžiaus debeikiečių srauto į Utenos gamyklas nėra, į darbus važinėja gal pora ekipažų. Mat, ir Utenoje, ar, juo labiau Anykščiuose, darbai „nesimėto“, o kita vertus, Debeikiai turi savo didelį darbdavį – Aknystos socialinės globos namus.

Globos namuose 166
darbuotojai

Aknystos socialinės globos namuose gyvena 330 globotinių, jais rūpinasi 166 darbuotojų kolektyvas. Tiesa, į šiuos skaičius įkalkuliuoti ir filialų darbuotojai bei gyventojai.

Globos namai filialus turi pačiuose Debeikiuose, šios seniūnijos Kalvelių ir Leliūnų kaimuose bei Anykščių seniūnijai priklausančiuose Šlavėnuose ir Rubikiuose. Tačiau, pasak Aknystos socialinės globos namų direktorius Arūno Kiaušo, daugiau nei pusė jo globotinių gyvena šalia Debeikių esančiose Aknystose, o apie pusę darbuotojų, taigi 80-90 – yra debeikiečiai.
Aknystos socialinės globos namai turi technikos, įrangos, transporto priemonių. Tad seniūnijos gyventojams įstaiga yra ramstis, kai prireikia įvairios pagalbos – nuo autobuso nuomos iki kapinių nušienavimo.
Ir dar … Seniūnijos gyventojų skaičių globos namai pastebimai padidina, nes jų gyventojai registruojami globos namuose.

Debeikius pralošė kortomis

Pasaulio anykštėnų bendrijos internetinėje enciklopedijoje rašoma, jog Debeikiai, kaip Sterkonių dvarui priklausančių baudžiauninkų kaimas, minimi nuo XVII a. pradžios, anksčiau šios vietovės buvo menkai gyvenamos. Sterkonių dvaro savininkas Antanas Lapas 1830 m. kortomis pralošė Debeikių kaimą su dešimčia sodybų Surviliškio dvaro savininkui Karoliui Gratkauskui, o jo sūnus Ferdinandas Debeikiuose XIX a. viduryje įsteigė palivarką. 1852 m. Debeikiuose buvo 8 pavienės sodybos ir viduryje įsiterpęs palivarkas. Po 1861 m. reformos dalis palivarko žemės buvo išdalinta valstiečiams, o likusią 1870 m. F. Gratkauskas išpardavė, todėl Debeikių palivarkas nunyko, liko 16 skirtingo dydžio pavienių ūkių turėjusių 371 ha žemės. Nuo 1870 m. Rusijos carui uždraudus žydams gyventi kaimuose, jie būrėsi Debeikiuose, kur XIX–XX a. sandūroje jų gyveno 21 šeima – apie 90 žmonių.1822 ir 1899 m. Debeikius nusiaubė gaisrai. Nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio iki 1950 m. Debeikiai buvo valsčiaus centras, 1950–1995 m. – apylinkės centras, nuo 1995 m. yra seniūnijos centras.
1928 m. Debeikių kaimas buvo išdalintas vienkiemiais. 1933 m. Debeikių bažnytkaimyje buvo 42 trobos, kuriose gyveno 154 žmonės. 1959 m. Debeikiuose gyveno 369, 1970 m. – 328, 1979 m. – 353, 1985 m. – 380, 2001 m. – 452, 2011 m. – 404 žmonės.
Devintas praėjusio amžiaus dešimtmetis – Debeikių klestėjimo metas
1952-2001 metais Debeikiuose veikė vidurinė mokykla, o dabar liko pagrindinė, į kurią kitą rugsėjį, greičiausiai, neateis nei vienas pirmokas. Debeikių pagrindinės mokyklos direktorė Inaida Komarova „Anykštai“ sakė, kad mokykla vaikų prarado ir dėl to, kad ilgai neturėjo mokyklinio autobusiuko ir Debeikių seniūnijos Varkujų kaimo vaikai buvo išvežti į Utenos rajone esančią Vyžuonų mokyklą, leliūniškiai patraukė į Svėdasus. O kai susiformavo vaikų migracijos tradicijos visame kaime, tas tradicijas pakeisti yra sunku. Visgi direktorė tikino, apie mokyklos reorganizavimą negalvojanti. „Vaikams čia yra gera. Kai mūsų mokiniai po 10 klasių išeina į gimnaziją, jie nebūna blogiau paruošti nei anykštėnai. Kas Debeikiuose mokėsi gerai, tas gerus pažymius gauna ir gimnazijoje“ – aiškino Debeikių pagrindinės mokyklos direktorė I.Komarova.
Devintajame praėjusio dešimtmetyje Debeikių vidurinę mokyklą lankydavo bent 300 vaikų. Apie 1982-84 metus šioje mokykloje susiformavo išskirtinis kolektyvas. Tuo laiku Debeikių mokykloje pradėjo dirbti istorikas, vėliau trijų kadencijų Seimo narys Gintaras Šileikis, lituanistas, dabar – Lietuvos Dailės muziejaus, Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas, buvęs viceministras Vytautas Balčiūnas, darbų mokytojas, dabar Anykščių savivaldybės Bendrojo ir juridinio skyriaus vedėjas Audronius Gališanka, matematikas, vėliau valdininko karjerą daręs Osvaldas Žiezdrys. Tuo laiku į mokyklą po instituto atvyko ir kūno kultūros mokytojas Vidas Januškevičius, prancūzų kalbos mokytoja Laimutė Juozelytė-Gališankienė, matematikė Julija Žiezdrienė. Buvo smagu ir mokytojams, ir vaikams. Nuo 1980 iki 2012-ųjų Debeikių mokyklai vadovavo Rita Skujienė, jai devinto dešimtmečio pradžioje taip pat buvo tik truputį per trisdešimt.
„Ateities“ kolūkiui, kurio centras buvo Debeikiuose 1981-1992 m. vadovavo Antanas Algis Balaišis, kuris garsėjo savo verslumu, o griūnant kolūkiams – 1991 m. įsiamžino pabaigdamas grandiozines Debeikių kolūkio kontoros-kultūros namų komplekso statybas.

Nebeturi savo kunigo

Pirmoji medinė bažnyčia Debeikiuose pastatyta 1799 metais. O dabartinė mūrinė pseudogotikinė dviejų bokštų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Debeikiuose buvo statoma 1906–1913 m. Bažnyčią 1913 m. pašventino Užpalių (Utenos r.) klebonas Kazimieras Kozminskis, o vyskupas Pranciškus Karevičius 1921 m. rugpjūčio 30 d. bažnyčią konsekravo. Bažnyčia yra stačiakampio plano, trijų navų ir trijų altorių, 42,5 metro ilgio ir 25 metrų pločio, du jos bokštai iškyla į 60 metrų aukštį. Vietoj 1915 m. į Rusiją išvežtų senųjų varpų 1924 m. Kaune, Masalcevo dirbtuvėse, buvo nulieti du nauji varpai: Šv. Kazimieras (640 kg) ir Šv. Ona (283 kg). 1926 m. nupirktas ir trečias 190 kg svorio varpas. Antrojo pasaulinio karo metais varpai buvo išslapstyti, liko tik didysis.
1973-1992 metais Debeikių kunigu buvo Alfonsas Gražys, 1992-2007 m. – Vincentas Stankevičius, 2007-2008 m. – Vytautas Dagelis. Nuo 2008-ųjų Debeikiai neturi vietoje gyvenančio kunigo – parapiją aptarnauja Svėdasų klebonas Vydas Juškėnas.

„Devyni nuopuolio ratai“

1894-1899 m Debeikių kunigu buvo Konstantinas Olšauskas. Tarpukariu jis garsėjo aktyvia visuomenine veikla, o sovietmečiu – kaip Broniaus Talačkos filmo „Devyni nuopuolio ratai“ personažas. 1928 m. kunigas apkaltintas jį persekiojusios ir šantažavusios buvusios meilužės Stasės Ustijanauskienės nužudymu. Nors ir nesurinkus neginčijamų jo kaltės įrodymų, 1929 m. K. Olšauskas buvo nuteistas 5 metus ir 6 mėnesius kalėti, atlikinėjo bausmę, bet 1931 m. buvo amnestuotas, pripažinus jį politinių intrigų auka, ir išlaisvintas. 1933 m. K.Olšauskas buvo nušautas.

Aktyvi Debeikiečių bendrija

Debeikiuose gimė ir augo nemažai žymių žmonių – knygnešys Jurgis Baranauskas, kunigai Jurgis Gogelis, Kazimieras Juška, Jonas Žvirblis, laisvės gynėjas Calelis Kurceras ir kt.
Žymių kraštiečių atminimo išsaugojimu, Laisvės kovų dalyvių pagerbimu aktyviai rūpinasi Debeikiečių bendrija, vadovaujama Anykščių rajono tarybos narės Aldonos Daugilytės.
Debeikių seniūnas Alvydas Simonavičius „Anykštai“ dėstė, kad Debeikiečių bendrija miesteliui ir visai seniūnijai įpučia naujos energijos. Bendrijos rūpesčiu ir iniciatyva vyksta įvairūs projektai, pvz. Lipšio ežero pakrantės sutvarkymas.

Duoda ir silpno alaus

Debeikiuose veikia trys parduotuvės. Prie vienos iš jų „Anykštos“ žurnalistas sutiko tris budinčius vyrus, tačiau „budėtojų“ kiekviename kaime yra, gal eis pro šalį koks nereikalingas litas, kurio kaip tik trūksta iki bambalio. Visgi vienos iš parduotuvių alkoholio asortimente vyravo ne stiprusis alus, o silpnas ir nepigus. „Skirtingų pirkėjų sulaukiame“ – asortimento pobūdį komentavo pardavėja.
Debeikių miestelyje sutikau autoparduotuvę. Regis, ką autoparduotuvei veikti ten, kur yra stacionarių parduotuvių, tačiau ją atvairavęs Raimondas Žemaitis tikino, kad turi savo pirkėjų ratą ir jau dvidešimt metų suka pro Debeikius. „Aš nepalieku žmonių, bet žmonės mane palieka.“ – liūdnai šyptelėjo pardavėjas, omenyje turėdamas ne pas kitus pardavėjus, o į kitus pasaulius išeinančius pirkėjus.

„Kiek nuliuką besuktum, vis tiek jis nuliuku lieka“

Ir seniūnas, ir mokyklos direktorė „Anykštai“ dėstė, kad jauni žmonės Debeikiuose neužsilaiko – bėga į užsienius ar bent į Lietuvos miestus. Apleistų namų miestelyje yra sočiai, Aknystos globos namai visų Debeikių neišmaitina. Kita vertus, jaunam žmogui visada norisi „ilgesnio lito“.
Tačiau, pasitaiko ir atvirkštinės migracijos. Tarkim ūkininko Juozo Miežio sūnus Arūnas Miežis iš miesto atvažiavo į tėvo tėviškę, dirba 400 ha žemės ir yra didžiausias seniūnijos ūkininkas.
Debeikiuose sutikau Gerardą Kuliešą, taip pat bandantį kabintis į žemę. Anykščiuose augęs, ilgai užsienyje dirbęs vyras bando ūkininkauti. Jo žmona yra mokytoja, pats Debeikių mokykloje dirba kiemsargiu, tačiau G.Kulieša kalbėjo, kad kiemsargio algos užtenka tik traktoriaus dizelinui. „Pradėjau nuo 3 ha, dabar turim 40. Bandome lipti į kalną.“ – kalbėjo ūkininkas. Pasak šio vyro, kiekvienam žmogui valdžia turi suteikti motyvaciją dirbti – pradedant valdininkais, baigiant ūkininkais. „Kiek nuliuką besuktum, vis tiek jis nuliuku lieka“ – apie tai, jog jie žmogui nesuteikiant galimybių išrūkti iš uždaro rato, jam tai sunkiai seksis padaryti, kalbėjo ūkininkas.
„Išvažiuoji – užsidirbi – grįžti su pinigais – juos išleidi – vėl išvažiuoji. Visada esi keleivis. Kiek galima būti keleiviu?“ – kodėl nebevažinėja į užsienį, aiškino debeikietis.