Anykščiuose vykusio nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ metu buvo galima gėrėtis plačiu meno formų spektru. Anykščių menų inkubatoriuje menininkas Marius Žalneravičius pristatė plakatų parodą „Nr.2 Magenta“. Svajojęs tapti automobilių dizaineriu, kūrėjas suprato, jog nori save realizuoti grafiniame dizaine.
Jūsų interneto svetainėje yesiam.lt (taip aš esu, liet.) bandoma atskirti riba tarp buvimo savimi ir vartotojiškos visuomenės pusės, pasitelkiant žymią Arnoldo Švarcnegerio frazę „Taip, aš esu robotas“. Kaip Jums pavyksta atskirti „aš esu“ nuo „aš esu robotas“?
Man tai yra nuolatinė kova, pirmiausia su pačiu savimi, na ir kartais su užsakovu. Kiekvieną kartą norisi padaryti kažką, kas man pačiam ir klientui būtų džiaugsmas pasiekus finišą. Turbūt kaip ir dauguma mano kolegų, taip ir aš, stengiamės maksimaliai gerai atlikti gautą užduotį. Žinoma, nebūtinai visada tai pavyksta. Jeigu aš esu robotas, tai nelabai nuolankus, stringantis, galintis interpretuoti ne taip kaip numatyta programoje. Neužtenka poros mygtukų, kad atlikčiau reikiamą komandą. Pvz.: „Nereikia KAŽKO TOKIO, reikia paprastai“. Man dažniausiai norėtųsi vis tik KAŽKO TOKIO, kokia bebūtų užduotis. Ir tai gali tapti problema, kai tikrai reikia padaryti be jokių kūrybinių užtaisų, paprastai, elementariai. Bet, gali tapti ir abipuse dovana. Jei užsakovas nesitiki gauti KAŽKĄ TOKIO, nes užduoty nebuvo numatyta, bet rezultatas netikėtai išėjo smagus, tuomet abipusiai pasiteisina nenuolankus požiūris į užduotį, džiaugiamės visi. Bet kai išties noras būna gauti KAŽKĄ TOKIO, tada kartais pasijuntu kaip Lietuvos krepšininkas, į kurį nukreiptos visų akys – pataikys ar ne. Atsakomybė slegia. Tokiais atvejais darbo procesas gerokai pailgėja, daugiau kankinuosi. Nepaisant to, rezultatas gali būti daug išbaigtesnis, brandesnis, gal mažiau bravūriškas. Taigi, matyt prastas iš manęs robotas, jei ir esu.
Jūsų nuomone, ar yra riba tarp komercijos ir meno?
Žinoma, kad ji yra. Visiems aišku, kad komercija apie pinigus, o menas apie tuščias kišenes. Juokauju ir ne. Gali būti menas tobulai parduodamas ir komerciniai projektai tobulai meniški, čia pozityvioji pusė, bet gali būti ir liūdnųjų versijų, menas, kurio niekam nereikia, aklai grobuoniška komercija ir pan. Tenka susidurti su visokiais požiūriais apie meno, kūrybiškumo vertę, bet aišku viena, kad menininkas irgi žmogus (perfrazuojant grupės „Pieno lazeriai“ tekstą „Robotas irgi žmogus“), jam reikia batų ir batono, geriau su sviestu.
Kaip nusprendėte, jog gyvenimą norite sieti su menu? Ar čia jau buvo seniai užprogramuota, kai nusprendėte stoti į dailės akademiją?
Nusprendžiau gana anksti, bet keliavau sunkiai. Norėjau būti automobilių dizaineriu. Piešdavau daug mašinėlių ir gal trylikos metų jau buvau nusprendęs, jog stosiu į Dailės akademiją, labai norėjau studijuoti Vilniuje. Į Vilniaus dailės akademiją stojau tris kartus, ketvirtą stojęs nebūčiau. Netapau automobilių dizaineriu, nors baigiamieji bakalauro ir magistro projektai buvo su jomis susiję. Tam reikėtų stoti mokytis toliau arba iš naujo. Mano keli kurso draugai visgi dirba šioje srityje. Justinas Balčikonis dirba rimtoje JAV automobilių projektavimo įmonėje, Šarūnas Šlektavičius dėsto VDA dizainą, kur projektuoja koncepcinius automobilius. O mano praktikoje buvo daug daugiau grafinio dizaino užduočių, jaučiausi ir jaučiuosi savo vietoje.
„Purpurinio vakaro“ metu pristatėte parodą „Nr. 2 Magenta“. Apie ką ji?
Magenta – tai purpuro spalva. Kurie dirba su spauda, žino, kad magenta – purpurinė spalva. Tai yra antra sudedamoji spalva CMYK’e. CMYK yra keturspalvės spaudos kodas. Kitas dalykas, pagrindinis, kokiame kontekste buvo atidaryta ši paroda. Tai ir paroda didžiąja dalimi apie tai, nes gal pusė plakatų skirti bardams. Vienas plakatas yra ir „Purpurinio vakaro“. Kita dalis plakatų susiję ir su kultūriniais renginais, kinu, socialine tematika.
O kaip Jūs atsirenkate užsakymus? Dalyvaujate ir socialiniuose projektuose, pavyzdžiui, prieš alkoholio vartojimą.
Turiu tam tikras etines nuostatas. Namažai teko dirbti su alkoholio reklama. Bet po truputį ėmė zyzti įkyri mintis, ką aš darau, kam darau, kokia mano atsakomybė. Supratau, jog esu viso to dalyvis ir neakivaizdžiai skatinu žmones, ne tik suaugusius, bet netgi vaikus vartoti bjaurius dalykus, pateikdamas juos gražiai.
O kaip Jūsų gyvenime atsirado plakatų kūrimas?
Kai pradėjau laisvai samdomo dizainerio karjerą, tuomet atsirado daugiau nekomercinių, kultūrinių ar socialinių projektų, galimybių saviraiškai, tokiai, apie kokią svajojau. Festivalis „Tai – aš“ buvo vienas katalizatorių šioje veikloje. Dabar gerokai papildė portfolio KINO KLASIKOS „Skalvijoje“ filmų plakatai. Juos ypač smagu daryti. Na, o susidarius pakankamam kiekiui plakatų, nusprendžiau, kad reiktų fiksuoti kažkokį kūrybinį etapą, gal viduramžio.
Kokia yra plakato specifika? Kaip jame kažkas turi būti išdėstyta? Ar yra kažkokios taisyklės, kurių reikia paisyti?
Taip, taisyklės egzistuoja, bet dabar tos ribos labai trinasi. Klasikinėje plakato mokykloje labai aiški objektų hierarchija, šrifto ir iliustracijos santykis. Taigi remianatis esminiais plakato kūrimo principais ir yra konstruojamas vaizdas. Apsisprendžiama, kas yra svarbiausia, kas pirmiausia turi būti pamatyta, kokia žinutė turi būti nuskaityta. Plakatas turi matytis iš toli ir pagauti per trumpą akimirką. Plakatas pagaus žmogų, jeigu jam yra įdomu, jis gilinasi, jei ne – tai tik triukšmas. Pavyzdžiui, jeigu plakatas yra socialinis – jame turi būti netikėtai įvardinta problema, pateikta taip, kad žmogus sustotų, užduotų klausimus, pažintų situaciją, kurioje gali atsidurti pats arba jau yra. Kad žmogus sustotų, reikia rasti būdą, kuris nebūtų įprastas akims, ne tipinis tai situacijai, priešingu atveju žmogus ignoruos mūsų norą aktualizuoti problemą, žinutę, numos ranka, „Ai, neaiškinkit“, „Boring“, „Šimtą kartų mačiau“, „Na ir kas“ ir t.t.
O kaip gimsta idėjos plakatui? Tik, kai ateina tas įkvėpimas, ar būna ir tokių akimirkų, kad tiesiog atsisėdate prie stalo ir kuriate?
Žinoma, galima kurti ir taip. Savo parodos plakatą padariau per pusvalandį, džiaugiausi, nors negaliu būti labai objektyvus. Kaip minėjau, jei lūkesčiai maži, paprastai viskas vyksta labai greitai ir smagiai, jei lūksečiai dideli, esi po padidinamuoju stiklu arba imi vaizduotis, kad esi labai stebimas, tada ima slėgti atsakomybės našta. Labai svarbu ir abipusis pasitikėjimas. Nuostabu yra dirbti, kai užsakovas tiki, kad darai, kas abiems yra geriausia. Kūryba – ilgas procesas. Kai atrandi idėją, ieškai jos tobuliausios versijos. Aišku, būna ir kurios gimsta greitai, kai žmogus pasąmoningai prie stalo sėdėdamas piešia kažkokius kringelius. Mintys ateina ir tokiu būdu, bet tenka ir pasikankinti tikrai labai ilgai. Visgi tikiu, jog žmogus yra inspiruojamas, idėjos nebūtinai ateina iš jo paties. Aš įsivaizduoju, kad Dievo darbas yra žmones įkvėpti. Lygiai taip pat, Dievas duoda žmogui pasikankinti, kad jis ilgiau išgyventų dėl geresnio rezultato. Todėl vien sau nuopelnų prisiimti negaliu. Tai nėra mechanikos klausimas, dirbti tik vadovaujantis kažkokiais kūrybiniais principais ar sava patirtimi. Manyčiau yra tame ir mistikos, pagalbos iš nežinia kur. O gal – žinia.
O kaip menininkui tvarkytis su terminais? Kai pasako konkrečią datą iki kada užsakymas turi būti padarytas, o jokia idėja taip ir neateina į galvą. Ką tada daryti? Ar taip nėra jums buvę?
Aišku, yra. Turint tuos įgūdžius, kuriuos ką tik paneigiau ir tam tikrą mechaniką, vis tiek galima pasiekti estetinį rezultatą. Tik jis nebus šimto procentų vertės, norėjosi geriau, bet kitaip nebuvo įmanoma. Norėjai suspėti, pataikyti į terminus, visi daugiau mažiau patenkinti.
O gyvenime bardiška muzika, dainuojamoji poezija užima tam tikrą vietą?
Man patinka „Liūdni slibinai“. Patinka tai, kas šviežia, gaivu, novatoriška, originalu ir pataiko širdin. Jeigu vyrauja toks jausmas, kuris leidžia išgyventi žiūrovui – tuomet labai patinka. Man yra tekę būti „Purpuriniame vakare“ – puikus renginys, jauki atsmosfera, žmonės užbūrė, kaip tik taip įsivaizduoju dainuojamosios muzikos formatą. Kažkas netoli laužo ir poezijos su gitara teritorijos.
O kokios muzikos klausote dažniausiai?
Mano muzikiniai poreikiai kinta. David Bowie mirtis privertė pasidomėti jo darbais – likau sužavėtas. Nūdienos žmogui sunku būti siauroj srity, negirdėti, kas darosi šiandien. Būna klasikinės muzikos, acid džiazo, 90-ųjų plastmasinio popso ar „geležinių mergelių“etapai, kurie inspiruojančiai veikia. Apskritai, muzikoje mane labai žavi asmenybės, menininkai, pavyzdžiui, Roisin Murphy – ten viskas labai ekstravagantiška, nauja, nematyta.
Dėkoju už pokalbį.
