Jau dabar būtina suskubti dėl Girelės cerkvės restauravimo darbų. Be remonto griūva kadaise per visą kaimą varpų skambesio aidą skleidęs cerkvės varpinės bokštas.
Beveik išnykusiame Girelės kaime (2,5 km. nuo Kavarsko, Anykščių raj.) stovi yranti, nesaugoma ir neremontuojama sentikių cerkvė, skaičiuojanti 100-uosius tarnystės metus.
Ar tikrai niekam neberūpi išsaugoti, restauruoti šiuos maldos namus? Nebeliko vietinės Girelės sentikių parapijos, bet ar nieko nebegali padaryti net Sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba? O ką sako Anykščių rajono savivaldybės darbuotojai, atsakingi už panašius architektūros statinius?
Balandžio 15-ąją sentikiai švęs Atvelykį. Šimtmetį pasitinkanti Girelės cerkvė daugiau nei tris dešimtmečius stovi sunykusi ir tyli – maždaug nuo 1980–1985 metų čia nebevyksta nuolatinės pamaldos.
Girelės sentikių cerkvė yra viena iš dviejų Anykščių rajone išlikusių medinių cerkvių – antroji yra Paežerių Švč. Dievo Motinos Dangun Ėmimo cerkvė prie Viešintų.
Kavarsko seniūnijos duomenimis, Girelės kaime šiuo metu yra 14 asmenų, čia deklaravusių gyvenamąją vietą. Iš senųjų sentikių belikę du garbaus amžiaus gyventojai… Kadaise į Girelės sentikių maldos namus susirinkdavo didelis būrys besimeldžiančių. Gaila, bet tenka konstatuoti – visame kaime nebeliko ką pakalbinti apie sentikių tradicijas, kultūrą, apeigas.
Netoliese nuo Girelės cerkvės yra vis dar veikiančios XVIII–XIX a. senosios kaimo kapinės, kuriose yra akmeninių paminklų. Išlikęs ir iki dabar naudojamas šulinys. Iki šiol šiose kapinėse vis dar laidojami rusų tautybės žmonės. Kasmet per Sekmines nemažas būrys sentikių renkasi į senąsias kaimo kapines, kad, vedami dvasios tėvo, iškilmingai, su giesmėmis ir maldomis, pagerbtų kiekvieną mirusįjį, o jų čia daug palaidota… Kai kurie kryžiai jau ir griūva nuo amžių naštos, kai kurie kapai, akivaizdu, jau seniai nebesulaukia jokios priežiūros.
Nuo plėšikų saugo kryžius
Prie Girelės sentikių cerkvės pirmą kartą esu buvusi maždaug prieš dešimtmetį. Važiuodama keliu Kavarskas – Budriai – Šoveniai stabtelėjau apžiūrėti įdomaus pastato. Jau tąkart, artėdama jo link per brūzgynus, mačiau – nyksta, nes nebenaudojamas ir nesaugomas. Šiemet nuvažiavau vėl. Iš smalsumo ir iš natūralaus domėjimosi apylinkėmis. Nesitikėjau, kad vaizdas bus gerokai liūdnesnis…
Iš tolo varpinės bokšte matyti keli plyšiai. Ant priekinių cerkvės įėjimo durų kabo spyna, o durų apačioje ant nemažos skylės kažkieno pritvirtintos plokštės tarsi sako – paprastomis priemonėmis siekiama išsaugoti bent tai, kas dar nesugriuvę. Ant plokštėmis užkaltų langų keli ryškiais dažais rusų kalba užrašyti žodžiai „STOP“, ant kitų langų išpiešti aštuongaliai sentikių kryžiai. Matyt, tikintieji viliasi bent taip statinį apsaugoti nuo vagysčių ir plėšimų.
Nejaugi ši cerkvė – toks senas ir saugotinas architektūrinis statinys – yra pasmerkta sugriūti ir išnykti? Ar nėra nė menkiausios galimybės išsaugoti šį unikalų pastatą? Juk tai mūsų krašto istorijos dalis, kuri, deja, ilgainiui gali likti tik fotoarchyvuose. Girelės cerkvė, kaip pastatas, neabejotinai turintis architektūrinių ir istorinių vertingų savybių, kol kas yra apgailėtinos būklės.
Daugiasluoksnė problema
Vasario 6 dieną Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos skyriaus vedėjas Arūnas Giraitis telefonu maloniai paaiškino, kad cerkvė nesaugoma, valstybė neturi tam pinigų.
Mano kalbintas darbuotojas nežinojo, ar tai bešeimininkis turtas, ar vis dėlto kam nors priklauso. „Savininko, ko gero, nėra, ir statinys, bėgant metams, sugrius. Jums patarčiau kreiptis į Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus darbuotojus – galbūt jie galės suteikti informacijos“, – kalbėjo A. Giraitis.
Elektroniniu paštu Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiajai specialistei Daivai Stankevičienei nusiunčiau klausimą dėl cerkvės. Po savaitės gavau atsakymą, kad nuo 2015 metų Girelės cerkvės pastatas yra Lietuvos sentikių religinės bendruomenės nuosavybė. Pasirodo, Lietuvos sentikių bažnyčios vadovybė jau anksčiau galėjo, o ir dabar dar gali kreiptis į savivaldybę dėl lėšų šio pastato remontui skyrimo pagal programą „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“.
Gautame rašte iš savivaldybės rašoma: „Girelės kaime esanti medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė statyta apie 1919 m. Pastatas stačiakampio plano su vienu kupolu, viršuje kryžius, yra varpinė. XX a. pradžioje Girelės sentikių parapijai priklausė apie 400–500 tikinčiųjų, 1937 m. bendruomenėje buvo 689 tikintieji. Sovietmečiu tikinčiųjų skaičius nuolat mažėjo, dėl to apie 1980–1985 m. nuolatinės pamaldos Girelės cerkvėje nutrūko, vėliau pamaldos vyko nereguliariai, dauguma tikinčiųjų pamaldas lankė Ukmergės sentikių bendruomenėje.”
Ar imsis veiksmų Sentikių
bažnyčios vadovybės atstovai?
Ne iš karto, tačiau pavyko susisiekti su Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininko pavaduotoju Jevgenijumi Grigorjevu. Sužinojau, kad sentikių atstovai artimiausiomis dienomis ketina atvykti į Girelės kaimą – nori iš arti apžiūrėti pastatą, o tada planuoja vykti į Anykščių rajono savivaldybę dėl cerkvės būklės ir remonto.
Malonu išgirsti J. Grigorjevo padėkos žodį už tai, kad geranoriškai domiuosi cerkvės reikalais. Vis dėlto, palaukusi savaitę, žinių ir patvirtinimo, kad sentikių bažnyčios atstovai ketina atvykti, nesulaukiau, o telefonu šis asmuo nebeatsiliepė. Elektroniniu paštu J. Grigorjevui nusiunčiau informaciją apie programą „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“, prisegiau cerkvės nuotraukų. Taip pat parašiau Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininkui Grigorijui Bojarovui. Deja, elektroniniu paštu negavau nė vieno atsakymo iš sentikių vadovybės atstovų. Suprantama, viskam reikia laiko, tačiau kartu nereikia pamiršti, kad laikas yra negailestingas, ypač yrantiems mediniams, šimto metų senumo pastatams.
Susidomėjo sentikių bažnyčios istorijos tyrinėtojas
Per pažintis, kurios užsimezgė studijų metais, ieškojau kelių, kuriais einant būtų galima sužinoti daugiau informacijos apie sentikius ir jų maldos namus Lietuvoje. Prof. dr. Libertui Klimkai rekomendavus, pavyko susisiekti su Vilniaus universiteto docentu, dr. Grigorijumi Potašenko. Mokslininkas yra apsigynęs humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją „Sentikių bažnyčia Lietuvoje XVII–XIX a. pradžioje“. dr. G. Potašenko atsiuntė keletą faktų ir šiek tiek informacijos iš savo mokslinių tyrinėjimų apie Girelės cerkvę.
Mokslininko atliktoje apžvalgoje radau įdomių faktų, pvz., 1947 metais Girelės sentikių parapijoje buvo užregistruota net 750 tikinčiųjų, 1950–1980 metais šis skaičius nuolat mažėjo: kai kurie sentikiai, bėgdami nuo kolektyvizacijos, persikėlė gyventi į miestus, pirmiausia į Anykščius, Panevėžį, Vilnių. Ko gero, pasikeitė ir pats požiūris į religiją, atitolta nuo savo religinių tradicijų. Vyresnioji karta, skirtingai nuo jaunesniosios, dar „tiesėsi į Dievą“… 1980 metais Girelės sentikių parapija visiškai sumažėjo, pamaldos beveik nevyko, ne kartą buvo bandyta pavogti cerkvės ikonas. 1990 metais Girelės kaime gyveno tik aštuonios šeimos: dvi sentikių ir šešios lietuvių katalikų.
Iš pokalbio telefonu su mokslininku supratau, kad jis taip pat susidomėjęs cerkve ir pats ėmėsi konkrečių veiksmų. Dr. G. Potašenko pavyko susitikti su Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininku Grigorijumi Bojarovu – dabar pats sentikių vadovas jau yra informuotas apie Girelės maldos namų padėtį ir galbūt rimčiau imsis konservavimo darbų siekiant išsaugoti šią medinę, savo istoriją vis dar saugančią cerkvę.
Kraujas neleidžia pamiršti šaknų
Girelės cerkvės išsaugojimo klausimais yra domėjęsis VŠĮ „Klajūnų klubo“ vadovas Gintautas Babravičius, kuris pernai rudenį lankėsi šiame kaime gyvenančių Arūno ir Jurgitos Motiekaičių sodyboje ir apžiūrėjo šalia stovinčią cerkvę.
„Važiavau iš Anykščių, užsukau į „Kacės virtuvėlę“ ir dar turėjau progą apžiūrėti tą cerkvę. Prisiminęs, kad tai viena pirmųjų cerkvių Lietuvoje ir kad ketvirtis mano kraujo su sentikiais yra susijęs, kilo noras pasidomėti šia tema“, – telefonu man sakė G. Babarvičius
Pasiteiravus, koks tiksliai yra tas ketvirtis kraujo ir iš kurios giminės, G. Babravičius papasakojo, kad jo seneliai iš mamos pusės buvo sentikiai, kilę iš Jonavos rajono. „Mano domėjimasis sentikių tematika gal daugiau toks tik estetinio-istorinio pobūdžio. Pagalvojau, kad gal bendromis jėgomis, gal sprendžiant kokius organizacinius klausimus dėl Girelės cerkvės ateities, o gal ir talkininkaujant valdžios institucijoms, įmanoma kažką padaryti. Juk yra ir kitų žinomų žmonių, kurie, kaip ir aš, kažkiek turi sentikių kraujo: Lubinienė, Bunkė ir kiti“, – kalbėjo G. Babravičius.
Stebi cerkvės lankytojus
Puošnios sodybos savininkas Saulius Vaicekavičius Girelės kaime gyvena maždaug 25 metus.
„Daugelis čia sustoja, fotografuoja, filmuoja. Ir į vidų įlenda. Štai matot – vėl skylė duryse atsivėrė, o buvom prikalę lentą. Aš pats dar puikiai atsimenu, kaip buvo ketinta cerkvės varpus pavogti, stebėjau, kaip policija vis dėlto užkirto tam kelią. Abu varpai, rodos, Utenoje dabar saugomi, o gal ir naudojami – gal kažkur skamba. Po to cerkvės langus pradėjo daužyti kažkas, tai tomis plokštėmis buvo užkalta. Popas iš Ukmergės buvo prieš porą metų atvažiavęs, paprašė didžiuosius medžius nupjaut, kad krisdami neužvirstų, kad dar labiau nesuniokotų cerkvės“, – kalbėjo cerkvės kaimynystėje gyvenantis S. Vaicekavičius, vis stebintis, kas atvažiuoja ir kas artyn prie cerkvės eina. „Praeitą savaitę du jauni vyrai ilgai fotografavo ir filmavo. Nepriėjau, nepaklausiau, iš kur jie buvo, bet labai jau atidžiai jie čia cerkvę apžiūrėjo“, – pasakojo gyventojas.
Pagalvojau, gal sentikių atstovai buvo atvykę, nors ir niekam nepranešę? Gal surinko medžiagą, kuri reikalinga, norint teikti paraišką savivaldybei dėl lėšų skyrimo cerkvei remontuoti?
Balsavimas „už“ ir „prieš“
tebesitęsia
2011 m. Lietuvoje buvo maždaug 23,3 tūkst. sentikių. Neabejoju, kad sujungus į vieną būrį Lietuvos sentikių bendruomenę, mokslininkus, Anykščių rajono savivaldybės atsakingus darbuotojus, neabejingus krašto paveldui vietinės bendruomenės atstovus ir žymius Lietuvos žmones, kurie turi sentikių šaknų, turint vieną bendrą tikslą – imtis restauravimo darbų pradžios, cerkvę dar įmanoma išsaugoti. J. Grigorjevas telefonu man buvo užsiminęs, kad planuojama sukurti atskirą puslapį internete, atidaryti specialią sąskaitą.
Prisimenu mokslininko dr. G. Potašenko žodžius: „Sentikių bendrija nedidelė, kai kur jau yra ir išnykusios tokios bendruomenės, kaip ir Girelėje. Reikėtų valstybinės neveikiančių sentikių bažnyčių konservavimo ir apsaugos programos – tai būtų strateginis, rimtas ir sistemingas sprendimas, bet šį bei tą galima nuveikti jau dabar, susitelkus“.
Ir tai jau galutinis nuosprendis?
Prieš pat sentikių Velykas, t. y. balandžio 6-ąją, baigėsi terminas, kai sentikiai galėjo kreiptis dėl lėšų skyrimo cerkvėms remontuoti pagal programą „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“.
Balandžio 9 d. renku Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės D. Stankevičienės telefono numerį.Turiu viltį išgirsti teigiamą atsakymą, kad paraišką dėl Girelės cerkvės renovavimo darbų sentikių religinės bendruomenės atstovai pateikė. D. Stankevičienė paaiškino, kad gauta paraiška tik iš Paežerių senosios Pamario cerkvės sentikių religinės bendruomenės.
