„Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis prie vagies“. Šias Vytauto Aleksandro Cinausko eiles išgirdau iš vienos Anykščių biudžetininkės. Pasakė ir susidrovėjo. Paprašė necituoti, nes valstybės tarnautojai taip mąstyti neetiška…
Tada perskaičiau Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Gintauto Mažeikio straipsnį. V. Cinausko eilės paskatino filosofą paanalizuoti, kuo skiriasi Tėvynė nuo valstybės. Pasak profesoriaus, Tėvynė yra mitologizuojama, jai skiriamos eilės, o valstybė – siejama su politine santvarka, ji kritikuojama. Aš pratęsčiau – jeigu nebūtų sąvokų Tėvynė ir valstybė atskyrimo, tektų pripažinti, kad Tėvynė gali būti bloga, neteisinga… Kuo tektų tada tikėti?
G. Mažeikis pastebi, kad Tėvynės ir valstybės sąvokų skyrimas įvyko po Smetonos perversmo, nes reikėjo kritikuoti režimą negriaunat Tėvynės idėjos. Dar profesorius pastebi, kad nuo Renesanso laikų Lietuvoje idealu laikomas įstatymas ir individo laisvės, o Rusijoje – paklusnumas ir ištikimybė.
Skaičiuojant ketvirtį amžiaus nuo Kovo 11-osios Akto paskelbimo, regis, kad Lietuvos ir Rusijos idealai supanašėjo. Šiandien populiaru tapo neišsiskirti, demonstruoti aklą paklusnumą, ištikimybę valdžios skelbiamoms oficialios tiesoms, savo tikrąją nuomonę (panašiai kaip sovietinėje santvarkoje) paliekant virtuvei. Vis labiau įsigali sovietizmas.
Vietoj atvirai visuomenei būdingos nevaržomos teisės laisvai reikšti savo įsitikinimus, Lietuvos viešojoje erdvėje pastebima savicenzūra. „Dirbu biudžetinėje įstaigoje… aš nieko nepakeisiu… esu privatus asmuo”, – vis dažniau išgirstame paklausę nuomonės opesniu klausimu. Tiesesni ar artimiau pažįstami žurnalistui sako aiškiau: „Bijau, kad pasakęs, ką galvoju, negausiu užsakymų, nukentės mano vaikai…“
Ar iš tiesų yra ko baimintis? Juk Lietuva, regis, neturi represinio aparato, o ir nutremti galima tik į Zarasus…
Stebėdama, kaip vykdomas Europos Žmogaus Teismo sprendimas dėl nušalintojo prezidento Rolando Pakso teisės dalyvauti rinkimuose apribojimų, manau, kad bijoti yra ko.
R. Pakso skandalas, man regis, ir buvo tas lakmuso popierėlis, kuris parodė, kad kažkas čia supuvę „toje Danijos karalystėje“.
Tai, kas sekė po prezidento nušalinimo, greičiau yra išlindęs intuityvus, per ilgus metus priespaudos lietuvyje išugdytas noras neužkliūti, neįklimpti, neįstrigti, nebūti net potencialiu maištininku valdžios akyje. „Sutvarkė tokį kaip Paksas, ką reiškia menkas žmogelis be partijos ir milijonų“, – galvoja tūlas lietuvis. Protingas į kalną nelips, protingas – kalną apeis… Ne vieną dešimtmetį ruso valdyti žinom jų folklorą ir mokame jį pritaikyti praktiškai.
Ir tyli lietuviai, kai už milijonus savivaldybėse įdiegiamos imitacinio valdžios skaidrumo (pvz. e- demokratija) programos, nors realiai iš tokio viešinimo naudos – kaip iš ožio vilnų. Tyli žmonės net ir tada, kai valdžia leidžia knaisiotis po piniginę – tikrinti asmenines bankų sąskaitas, tarsi visa Lietuva būtų vagys ir nusikaltėliai.
Tyli kantriai. Nebent kartais išlieja nuoskaudas anonimiškai kaip vienas internautas, reagavęs į mūsų savivaldybės naują projektą, išleisti pinigus perkant balsų skaičiavimo mašiną 25 rajono Tarybos nariams (ot, tai aukštoji matematika). Komentatorius atkreipė dėmesį, kad biudžeto pinigų švaistymas vyksta ne soties ir pilnatvės, o vargo laikais, kai mūsų visą amžių dirbę tėvai skaičiuoja pensijų centus kruopoms, o nepriklausomybės vaikai užaugo nematę naujo drabužio – aprengti dėvėtais skudurais…
Iš tiesų per 26-erius nepriklausomybės metus užaugo, ir nieko nuostabaus, jeigu ir vaikų susilaukė, sovietmečio nebeprisimenanti karta.
Šie jaunuoliai neryšėjo pionierių kaklaraiščių, nesimokė, kaip surinkti automatą „Kalašnikov“ ir grįžę iš mokyklos neįrodinėjo rožinį kalbančiai bobutei, kad Dievo nėra, nes tai medicinos įrodytas faktas. Tai karta, nepatyrusi vergijos. Ji nedainavo, „naš adres ne dom i ne ulica – naš adres Sovetskij Sojuz“ („mūsų adresas – ne namas ir ne gatvė, mūsų adresas – Sovietų Sąjunga“), tačiau kažkodėl dauguma šios kartos jaunuolių vis tiek emigravo į kitą sąjungą. Plauna ten kavinėse indus, valo žuvų vidurius, skina narcizus ir net nekuria širdį draskančios egzilio literatūros.
Nors, regis, buvo auginami ne mankurtais, kurie nežino, kas yra Tėvynė, o nuolat maitinami tautiniais pagardais.
