Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (I dalis. Tbilisis)

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Keturiese beveik visą rugpjūtį – 24 dienas – keliavome po Gruziją. Iki Tbilisio atskridome lėktuvu, o paskui po vyno kraštą Kachetiją, kalnuose įsikūrusias Tušetiją ir Svanetiją keliavome visuomeniniu transportu arba samdėme privatininkus. Buvome ir Stalino mieste Goryje bei garsiuose kurortuose Boržomyje ir Batumyje.

Mūsų ketvertas – keturiasdešimtmečiai „diedai”: verslininkai, o pagal išsilavinimą inžinieriai anykštėnas Aidas ir vilnietis Rimgaudas; pagal diplomą istorijos mokytojas, o gyvenime ūkininkas ir verslininkas debeikietis Ričardas bei aš, geografijos mokytojas, dirbantis „Anykštoje”.
Rimgaudas yra dar ir profesionalus fotografas, fotomenininkas, pozityvo ieškantis ir randantis, regis, net ten, kur gėriu net nekvepia…
Išvyka į Gruziją mūsų kompanijai buvo trečioji didelė kelionė po buvusią Tarybų Sąjungą.

I dalis (Tbilisis)

Tbilisį pasiekėme naktį. Skridome iš Vilniaus aerouosto su persėdimu Kijeve. Pirmasis Tbilisio įspūdis – mieste labai daug šviesos. Apšviesti ir gražiausi, ir mažiau gražūs objektai. Atrodytų, patekome į pigios elektros šalį. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad elektra Gruzijoje tik ketvirtadaliu pigesnė nei Lietuvoje, o jos tiekimas, ypač atokesnėse vietovėse, labai dažnai nutrūksta. Beje, 80 proc. Gruzijai reikiamos elektros pagamina hidroelektrinės.
Antrasis naktinio Tbilisio akcentas – žiogai. Šių muzikantų tiek, jog nesigirdėjo naktinio miesto triukšmo. Atrodė, jog Gruzijos sostinė greičiau žiogų, o ne žmonių miestas.
Taksi atvažiavę iki iš anksto užsakyto motelio ir pasidėję jame kuprines, pirmiausia išgėrėm ne vyno, o alaus ir ne su gruzinais, o su rusu Aleksandru Puškinu. Regis, Aleksandras Sergejevičius per 38-erius savo gyvenimo metus spėjo išmaišyti visą buvusios Rusijos imperijos teritoriją. O kur tik A. Puškinas prieš daugiau nei 200 metų prisilietė, ten jo statulos tebestovi.
Pagal oficialiąją statistiką Gruzijos plotas – 69,7 tūkst. kv. km (Lietuvos plotas – 67 tūkst. kv.km), tačiau į septintadalį, savo valstybės teritorijos – Abchaziją ir Pietų Osetiją – gruzinai patekti negali. Ten šeimininkauja rusai. Gyventojų Gruzijoje per 4 mln., daugiau nei ketvirtadalis jų, apie 1,2 mln., susigrūdę sostinėje. Sostine Tbilisis yra jau 1500 metų. Paskutinį kartą miestas sugriautas 1795 metais per persų užpuolimą. Gruzinų informacinėse brošiūrose rašoma, jog persai padarė lyg ir gerą darbą – sugriautas miestas buvo atstatomas europietišku architektūros ir planavimo stiliumi ir dabar senasis Tbilisis yra azijietiškosios ir europietiškosios kultūros derinys. Toks stilių „miksas” neva labai patikęs ir A. Puškinui, ir A. Diuma, ir A. Gribojiedovui su B. Pasternaku… Bronzinis biustas Puškinui Tbilisyje pastatytas 1892 metais – teigiama, jog „visas miestas” ėjo į paminklo atidarymo iškilmes.
Beveik visą antrąją kelionės dieną jau bendravome su tikru gyvu gruzinu. Mūsų bičiuliu tapęs taksistas Vaša Kazašvili už 60 litų mokestį sutiko parodyti gražiausias Tbilisio vietas bei nuvežti į už keliolikos kilometrų esančią senąją sostinę Mchetą. Gražiausias sostinės vietas Vaša savotiškai parinko – iš esmės vežiojo tik po cerkves. Parodė ir pačią didžiausią Gruzijoje šventovę – prieš penkerius metus vieno milijardieriaus lėšomis pastatytą Šventosios Trejybės cerkvę. Taksistas pasakojo, esąs gelbėjimo tarnybos majoras, tačiau iš karininko algos nepragyvena, todėl prisiduria „taksaudamas”. Armėnų jis nekenčia turbūt labiau nei rusų. Kai Vašai papasakojome, jog vienas taksistas už 60 dolerių pasiūlė nuvežti 80 km atstumą, jis labai pyko ant to savo kolegos. „Kaip šitaip! Ką žmonės pagalvos apie gruzinus! Tas taksistas ne gruzinas, o armėnas. Gruzinai svečių neapgaudinėja!”, – vis kartojo Vaša. Jis tikino, kad per Rusijos – Gruzijos karus, rusų pusėje kariavo daug samdytų armėnų ir kazokų, kurie pasižymėjo žiaurumu. Vaša įrodinėjo, kad per karą Pietų Osetijoje armėnai žaidė futbolą, vietoj kamuolių spardydami nužudytų gruzinų galvas. Su juo mes važinėjome rugpjūčio 8-ąją, gatvėse buvo labai daug juodai apsirengusių moterų. Taksistas paaiškino, jog prieš trejus metus rugpjūčio 8-ąją vyko pagrindiniai paskutinio karo su Rusiją veiksmai ir daug gruzinų žuvo. O per kiekvienas artimųjų mirties metines gruzinės apsirengia juodai. Pats Vaša sakė taip pat kariavęs. Turbūt todėl, jis pirmąjį tostą skyrė ne Dievui, ką tradiciškai daro gruzinai, bet linkėjo taikos. „Kad taika būtų mūsų šeimose, mūsų šalyse ir visame pasaulyje”, – nedaugžodžiavo majoras. Maitintis jis mus nuvežė į kavinę šalia Mschetos, į kurią dažnai užsuka pats prezidentas. Ko gero, ten tikrai verda geriausius Gruzijos kinkalius – didelius koldūnus, kuriuos valgyti reikia rankomis. Įdarui turi būti naudojama trijų rūšių mėsa – aviena, jautiena ir kiauliena. Mėsa turi būti ne malama, o kapojama. Į įdarą pilama šiek tiek vandens, kad prakandus kinkalį į burną pirmiausiai subėgtų sultinys. Po Mshetos dar gal penkis kartus valgėm didžiuosius koldūnus, bet skanu nebebuvo. Todėl paskutinę kelionės dieną vėl užsukom į senąją sostinę. Beje, taksistas Vaša neapgavo – Michailas Saakašvilis tikrai toje kavinėje valgo, nes kai paprašiau mikriuko vairuotojo sustoti prie kavinės, kurioje mėgsta lankyti prezidentas, keli keleiviai nusijuokė, o vairuotojas papildomų klausimų neuždavė.
Antrą vakarą Tbilisyje išsidirbinėdami požeminėje perėjoje nusipirkome pomidorų ir susėdę pievutėje ėmėme juos graužti. Po poros minučių atėjo pomidorų pardavėjas ir ištiesė žiupsnį druskos…
Pradėdamas rašyti tekstą, kelis kartus bandžiau apibendrinti kelionės įspūdžius, esmę sudėti į kelis sakinius, bet niekaip nepavyko. Ir šalis, ir jos žmonės – beprotiškai spalvingi. Tokių detalių kaip druska Tbilisyje prie pomidorų – daugybė. Pvz. – Kazbegyje gruzinas paprašė degtukų, papliaukšėjau per kišenes, sakau: „Cigaretės baigėsi, tai velnias žino kur ir degtukus nukišau”. Jis ištiesė visą pakelį „Camelo”… Mūsų mentalitetui tokie gražūs gestai net ne visai suvokiami.. Tačiau tikimybė, jog parduotuvėje ar bare būsi apgautas, taip pat labai didelė. Net kai pirkinio vertė kokie 5 litai, pardavėjas sėkmingai suskaičiuoja, kad turi mokėti 10…
(Bus daugiau)

Trumpai

Didžiausi Gruzijos miestai: Tbilisis (1,2 mln. gyventojų), Kutaisis (180 tūkst.), Batumis (120 tūkst.).
Sienos: Gruzija turi sienas su Rusija, Azerbaidžanu, Armėnija ir Turkija.
Gyventojai: 84 proc. šalies gyventojų gruzinai. Dar gyvena armėnai, rusai, azerbaidžaniečiai, osetinai.
Prezidentai: Michailas Saakašvilis – Gruzijos prezidentas nuo 2004-ųjų. Prezidentu jis tapo būdamas 37-erių. M.Saakašvilis – trečiasis šalies prezidentas.1991-1992 m.valstybę valdė Zviadas Gamsachurdija, 1993-2004 – Eduardas Ševardnadzė.
BVP: Bendro vidaus produkto dalis, 2009 m. duomenimis, tenkantis vienam Gruzijos gyventojui – 2449 doleriai. Tai 11-as rezultatas iš 15 buvusios Tarybų Sąjungos respublikų. Palyginimui kelių kitų postsovietinių respublikų BVP vienam gyventojui: Estija – 14 238 doleriai, Lietuva – 11 141, Baltarusija – 5 075, Turkmėnija – 3 904, Tadžikija – 716.

„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.

Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)

Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html