Iš civilizuoto Sighnaghi penktąją kelionės dieną išvažiavome į Lagodekhi nacionalinį parką. Dvi dienas vaikščiojome Kaukazo priekalnėmis, kalnų upių pakrantėmis brovėmės prie krioklių. Abiejų dienų maršrutai – po 15-17 kilometrų, kartais teko paėjėti ir keturpėsčiomis. Jaučiausi esąs tiesiog keliautojas: žygis per karštį kalnų takais… Tačiau mano savigarbos vertę sumenkino vietiniai: pradžioje sutikome kokį 100 kg sveriančią moterį, kuriai ir metų panašiai tiek, kiek turi kilogramų, apsiavusią pliažinėmis šlepetėmis ir drąsiai judančią link krioklio, o paskui būrį vaikinų, besinešančių tuziną bambalių alaus ir porą arbūzų. Mes lyg ir į kalnus ėjom, bet vietiniams šis maršrutas, matyt, paprasčiausia išvyka į pliažą…
Iš civilizuoto Sighnaghi penktąją kelionės dieną išvažiavome į Lagodekhi nacionalinį parką. Dvi dienas vaikščiojome Kaukazo priekalnėmis, kalnų upių pakrantėmis brovėmės prie krioklių. Abiejų dienų maršrutai – po 15-17 kilometrų, kartais teko paėjėti ir keturpėsčiomis. Jaučiausi esąs tiesiog keliautojas: žygis per karštį kalnų takais… Tačiau mano savigarbos vertę sumenkino vietiniai: pradžioje sutikome kokį 100 kg sveriančią moterį, kuriai ir metų panašiai tiek, kiek turi kilogramų, apsiavusią pliažinėmis šlepetėmis ir drąsiai judančią link krioklio, o paskui būrį vaikinų, besinešančių tuziną bambalių alaus ir porą arbūzų. Mes lyg ir į kalnus ėjom, bet vietiniams šis maršrutas, matyt, paprasčiausia išvyka į pliažą…
Lagodekhi miestelyje vakare įtaikėme į šokius. Pasirodo, pagal kažkokią mainų programą atvažiavęs lenkų moksleivių autobusas, aikštėje vyksta lenkų – gruzinų draugystės vakaras. Ričardas nužvelgęs šokančius lyg ir klausė, bet greičiau konstatavo: „O kur mano vaikučiai?”. Kadangi mūsų amžiaus vyrams labiau dera leisti vakarus bare nei šokiuose, susėdome centriniame, o gal ir vieninteliame miestelio bare. Užsisakėm alaus, kinkalių… Mus aptarnavo gerokai pagyvenusi slavė. Pilstomas alus pasirodė esąs savotiško skonio, gal parūgęs. Sakom, gal alaus buteliuose turit? „O kam butelinį alų bare pirkti. Eikit į parduotuvę ir parsineškit, ten pigiau”, – paragino moteriškė ir ranka mostelėjo į lango pusę. Pagalvojom, kad gal ją įžeidėm. Tačiau paskui paaiškėjo, kad daug kas į barą alų nešasi iš parduotuvės, o ir vaikšto dauguma ne pro duris, bet pro langą. Besėdėdami bare išsiaiškinome, kad barmenė – Baltarusijos lenkė, ištekėjusi už karininko ir taip atsibasčiusi į Gruziją. Ji mus priėmė kaip saviškius, džiaugėsi žemiečius sutikus. Keiksnojo gruzines moteris, o mus mokė: „Lučie našai baby, evropeiskoj, nienaidioš”. Pažodžiui reikėtų išversti „geresnės už mūsų, europietę moterį, nerasi”, tačiau rusiškos frazės potekstė gerokai spalvingesnė… Moteris kalbėjo, kad už dienos darbą jį gauna 6,8 lario (apie 10 litų). „Kai kas arbatpinigių palieka, kai ką „apskaičiuoju”, – kaip pragyvena, atskleidė pašnekovė.
Kitą vakarą, nusileidę nuo Ninigorio krioklio, apsistojome Svėdasų dydžio gyvenvietėje. Kas teikia apnakvindinimo paslaugą, neradome, todėl pasibeldėme į vartelius, į kuriuos belstis patarė parko jėgeris. Priėmė mus mielai. Šeimininkė rusiškai nemokėjo, o šeimininkas kalbėjo smarkiai laužyta kalba, tad iš karto nesuvokėm, jog jis girtas. Puolė sodinti prie stalo, atnešė kelias poras moteriškų, o gal vaikiškų šlepečių ir primygtinai liepė jomis autis. Buvo dar nevėlu, gal šešta valanda vakaro. Galvojau, atsibos sėdėti prie stalo, todėl pranešiau, jog eisiu į kaimo parduotuvę. Ko? Ai, cigarečių reikia, alaus…Gruzinas nebūtų gruzinas, negi svečią pėsčią išleis. Tad prieš savo valią atsidūriau „Žigulyje”. Automobilis nesivedė, bet šeimininkas rankų nenuleido. Bendrakeleiviams liepė jį stumti. Stumiamame „Žigulyje” šeimininkas sėdėjo nežmoniškai išsitempęs, bet kai variklis suburzgė, jo veidą užplūdo palaiminga šypsena, kupina išdidumo. Važiuodamas per kaimą šeimininkas kokių penkiasdešimt kartų pasisveikino su praeiviais, keletą kartų sustojo pasikalbėti, o kaimo kvailį parvežė namo. Nors ir girtas, jis pakankama saugiai vairavo. Grįžome gyvi… Šios sėkmės įkvėptas į žygį su šeimininku išsiruošė ir Rimgaudas – jiedu išvažiavo pirkti avienos. Bet apvažiavę keliasdešimt kilometrų ratą grįžo su gabalu kiaulienos. Pasirodo, Gruzijoje aviena gal net didesnis deficitas nei Lietuvoje. Vis dėlto įdomu, kaip iš kiaulienos tikras gruziniškas šašlykas kepamas. Todėl „įsidarbinau” virtuvėje. Supjaustėm mėsą su visom odom, užpylėm druskos, sumovėm ant iešmų. Sakau: čia jau visa technologija? Man paaiškino, kad kai mėsa bus apkepta, ją su svogūnais patroškins puode. Bet kiek pakepęs, mėsą nuo vieno iešmo gruzinas nuėmė, paragavo: „dar žalia” ir … nunešė ant stalo. Žinoma, mūsiškiai ėmė girti: „Koks skanus gruziniškas šašlykas”. Skanus, tai valgykit… Kitus iešmus jau normaliai iškepėm, bet troškinti mėsos gruzinas nesiruošė. Prikibau, kad paruoštų patiekalą iki galo. „Pažiūrėk kokie maži svogūnai, kas tokius svogūnus lups!”, – pyko šeimininkas.
Prie stalo sėdėjom mes keturiese, šeimininkas, jo dvidešimtmetis sūnus ir kaimynas, sakęs esąs profesorius. Šeimininkė neprisėdo, tyliai nešiojo valgį ir plovė lėkštes. (O dar sako, gruzinės – netikusios moterys!). Paradui vadovavo profesorius, aiškinęs, jog kažkada pasigyrė, kad pasistatys gražiausią kaime namą, tad ir pasistatė… Keitėmės tostais apie drąsias ir išdidžias gruzinų ir lietuvių tautas, o kai vynas suteikė pakankamai įkvėpimo, prasidėjo liaudies dainų koncertas. Beje, šeimininkas, pajutęs, jog vėl pasigėrė, pasitraukė nuo stalo, atsisėdo ant laiptų. Jo vietą galustalėje užėmė sūnus. Vyresnysis gruzinas grįžo į savo vietą, tik kai kiek prasiblaivė ir vėl dirbo šeimos galva.
Dar prieš sėdant prie stalo šeimininkas parodė mūsų kambarius. „Kur tualetas?”, – paklausėm. Mums gruzinas paaiškino, jog tualetas yra, bet vyrams naktį nėra reikalo į jį eiti.. Kai prispirs reikalas jis patarė keliauti į balkoną, atsuktą į gatvės pusę…
Ryte pažadino karvės, avys ir ožkos. Gal šeštą ryto miestelio gatvėmis pajudėjęs nenutrūkstantis gyvulių srautas, matyt, ekspresyviai tarpusavyje sveikinosi ir dalinosi nakties įspūdžiais.
Šeimininkai, pas kuriuos nakvojome, regis, gyvena skurdžiai. Vyresnis nei trisdešimties metų „žiguliukas” taip pat yra greičiau skurdo nei prabangos atributas. Tačiau namas – kokių 400 kvadratinių metrų ploto.
Beje, iš čiaupo nuolat bėgo vanduo. Paaiškino, kad vanduo į miestelį tiekiamas iš kalnų upės, o čiaupai neužsukami todėl, kad vamzdžiai neužsineštu dumblu. „Valdžia kalba, jog reikės mokėti už vandenį. Nesąmonė. Kaip gali būti mokamas vanduo, jo juk visur yra!”, – piktinosi šeimininkas.
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
