Iš Gorio traukiniu išvažiavome į dar vieną kalnų regioną – Svanetiją. 250 km iki Zugdidžio kratėmės septynias valandas. Kai pirkome bilietus, buvome įsitikinę, jog važiuosime plackartu, bet paaiškėjo, jog teks sėdėti tūkstančių keleivių nusėdėtose kėdėse. Iš Zugdidžio iki kalnuose įsikūrusios Mestijos – dar 140 kilometrų. Zugdidžio geležinkelio stotyje prie mūsų tuoj pat prisistatė mikroautobuso „vadybininkas” ir pasiūlė … susitarti su italais, kad važiuotų kartu. Važiuos italai, mikriukas pajudės į Mestiją. Nevažiuos – teks laukti kitos dienos. Laisvai angliškai kalbančiam Rimgaudui teko imtis agento vaidmens. Italai sutiko, išvažiavome…
Iš Gorio traukiniu išvažiavome į dar vieną kalnų regioną – Svanetiją. 250 km iki Zugdidžio kratėmės septynias valandas. Kai pirkome bilietus, buvome įsitikinę, jog važiuosime plackartu, bet paaiškėjo, jog teks sėdėti tūkstančių keleivių nusėdėtose kėdėse. Iš Zugdidžio iki kalnuose įsikūrusios Mestijos – dar 140 kilometrų. Zugdidžio geležinkelio stotyje prie mūsų tuoj pat prisistatė mikroautobuso „vadybininkas” ir pasiūlė … susitarti su italais, kad važiuotų kartu. Važiuos italai, mikriukas pajudės į Mestiją. Nevažiuos – teks laukti kitos dienos. Laisvai angliškai kalbančiam Rimgaudui teko imtis agento vaidmens. Italai sutiko, išvažiavome…
Mikriuko vairuotojas – jaunas svanas, nekalbėjo rusiškai. Kalnų keliais jis važiavo lėtai, atsargiai, susikaupęs ir įsitempęs. Pagalvojau, jog pagaliau be stresų važiuosime. Tačiau nė velnio… Pavažiavęs keliasdešimt kilometrų, jis sustojo prie pakelės užeigos, gestais paaiškino, kad reikia užkąsti. Per vakarienę vairuotojas susivertė du „bambalius” alaus ir vairavimo stilius iš esmės pasikeitė. Sutemo, kylant į kalnus posūkiai darėsi vis aštresni, tačiau greitis tik didėjo. Ant priekinės sėdynės sėdėjome trise: vairuotojas, Rimgaudas ir aš. Rimgaudas klausydamasis svano leidžiamos gruziniškos muzikos ėmė ploti. Sakau: „Baik, nes ir svanas ims ploti”. Su tais žodžiais vairuotojas paleido vairą ir ėmė ploti magnetofonui…
Man pasirodė, kad važiavimas Tušetijos ir Svanetijos kalnų keliais skirtingas. Tušetijoje žemyn besileidžiančio automobilio vairuotojas, kai tik pamato kylantį automobilį, privalo artimiausioje vietoje, kur galima prasilenkti, sustoti. Vairuoja tušetai korektiškai, nesirungia vieni su kitais. O Svanetijoje keliai platesni ir, regis, kalnų taisyklės ten negalioja, pasitaiko ir „alia” Panevėžio stiliaus vairuotojų.
Mūsiškis vairuotojas aiškino, jog yra kariavęs, rodė randą kojoje. Ir požiūrį į įvairias tautas jis išdėstė. „Litva – gud, Latvija – gud, Polonez – gud, Rusia – blet”, – aiškiai ir suprantamai pareiškė svanas.
Kalnuose ir naktį vyko darbai – žvyrkelis dengiamas betonu. Kai pasiekėme 2,5 tūkst. gyventojų turinčią Mestiją, buvo vėlus vakaras, tačiau gatvėse burzgė traktoriai. Visas miestelis – ištisa statybų aikštelė: prezidentas Michailas Sakašvilis daro dar vieną kurortą. Beje, Svanetijoje yra kelios kalnų slidinėjimo trasos, o vietiniai pasakojo, jog netrukus bus paleista trasa aukštikalnėse, kur sniegas laikosi kiaurus metus.
Po modernėjančią Mestiją pakankamai išdidžiai vaikštinėjo šernų ir kiaulių mišrūnai, revizuodami statybų aikšteles.
Miestelyje jau suformuota centrinė aikštė, aplink ją – šiuolaikiški pastatai: viešbučiai, kavinės, turizmo informacijos centras. Tačiau pravažiuojanti sunkiasvorė technika kėlė tokius dulkių debesis, kad net „tico” viduje ant grindų likdavo pėdsakai. Keliasdešimt žingsnių nuo centrinės aikštės – užeigos dar alsuoja sovietine dvasia, stalai dengti klijuotėmis, arbata pilama į briaunuotas stiklines, o tirpi kava yra „lygis”.
Svanetijoje stūkso aukščiausias Gruzijos kalnas Šchara (5201 m). Vietiniai pasakojo, kad alpinistų labiausiai vertinama šešiais šimtais metrų žemesnė Ušpa, į kurią kopiant tenka įveikti ir neigiamus kampus.
Mestijoje samdėmės automobilį, kuris vežė iki UNESCO saugomo Ušguli kaimo. Teigiama, jog 2200 m aukštyje įsikūręs Ušguli yra aukščiausia Europoje nuolat gyvenama vieta. Kaime yra 70 šeimų. Jį puošia namai-bokštai, aukštesni ir masyvesni nei Tušetijoje. Važiuojant kalnų keliukais vairuotojas kartais sustodavo atidaryti ir uždaryti vartų. Pasirodo, keliukai pertverti todėl, kad gyvuliai nenuniokotų pasėlių. Patogu, nereikia viso sklypo aptverti – atkirtai kelią, ir sklypas uždaras, mat ir kalnų karvės alpinistinių sugebėjimų neturi.
Prie Ušguli, ant kalno – bokštas. Gruzinai pasakojo, kad tai karalienės Tamaros vasaros rezidencija. Įdomu, kaip XIII amžiuje karalienė Tamara iki savo vasarnamio nusigaudavo?
Mestijoje rugpjūčio vakarai šalti. Tenka iš kuprinių trauktis striukes, o tuo tarpu už keliasdešimt kilometrų, priekalnėse, net ir naktimis oras neatvėsdavo iki 20 laipsnių.
Aukštutinės Svanetijos Mestijos rajone – apie 14 tūkst. gyventojų. Tiesa, net ir tokius dalykus kaip gyventojų skaičius, šiame regione išsiaiškinti pakankamai sudėtinga, nedaug kas rusiškai kalba. Kai vieno iš svanų paklausėme, kiek Mestijoje gyventojų, ar didelis tai miestas, jis atsakė: „Beveik didelis”. Iškart viskas aišku…
Kalbama, kad Svanetija iki 2004 metų buvo praktiškai valstybė valstybėje, valdė ir tvarką darė vietiniai klanai. Ir tik po M.Sakašvilio atėjimo į valdžią Svanetija „prijungta” prie Gruzijos. Vienus klanų lyderius susodino, kitus iššaudė… Žurnale „Kelionės ir pramogos” aprašoma viena iš didžiųjų operacijų: „Ankstų 2004 pavasario rytą Etceros kaimą, kuris buvo paverstas nusikaltėlių tvirtove, sudrebino dvidešimties malūnsparnių gausmas. Iš jų išsilaipino daugiau kaip du šimtai Gruzijos specialių pajėgų kovotojų. Mūšis truko apie valandą. Operacijos metu buvo nukauta klano galva ir du jo suaugę sūnūs, daug nusikaltėlių suimta.”
Trumpai
Alpinizmas. Teigiama, jog praktiškai kiekvienoje svanų šeimoje yra bent vienas alpinistas. Žymiausi alpinistai Svanetijoje garbinami ne mažiau nei Lietuvoje krepšininkai. Svanetijos teritorijoje yra aukščiausias Gruzijos kalnas Šchara (5201 m).
Bokštai. Namai-bokštai statyti ir Tušetijoje, ir Svanetijoje, ir Chevsuretijoje. Svanų bokštai aukštesni, masyvesni nei tušetų. Tušetijos ir Svanetijos namai-bokštai – individualios šeimų tvirtovės, o Chevsuretijoje visi kaimo bokštai sujungti į vieningą gynybinę sistemą.
Plėšikai. 2007 metais Svanetijoje buvo apiplėšta 14 turistų iš Lietuvos grupė. Lietuviai nakvojo palapinėse kalnuose, už keleto kilometrų nuo Mestijos.
Svanai. Rašoma ir kalbama, kad svanai nuo kitų gruzinų skiriasi savo atšiaurumu, galbūt net tikrumu. Sakoma, kad svanai nesimaivo, kad šypsosi tik tada, kai jiems tikrai linksma.
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
