Gudonių istorijos tęsėjų ir čia gyvenusių senolių atminimo sergėtojų Dagių šeima. Kartu su tėvais Alfonsu ir Dalia nusifotografavo ir jų dukros Lina bei Jūratė.
Už dešimties kilometrų į šiaurę nuo Svėdasų yra Gudonių kaimas, priklausantis Anykščių rajono Svėdasų seniūnijai ir Svėdasų parapijai. Gudonys ribojasi su Vaitkūnų ir Kunigiškių I kaimais, o taip pat Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Kurkliečių, Taraldžių ir Ažubalių kaimais.
1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, čia būta 16 sodybų su 84 žmonėmis. 2001-ųjų pradžioje Gudonyse tebuvo likęs vienintelis gyventojas, vėliau keletą metų nebebuvo nė vieno gyventojo. Šiuo metu vienintelėje išlikusioje Gudonių sodyboje šeimininkauja Dagių šeima.
Gudonys anksčiau vadinosi Kurkliečiais
Ši nuošali Svėdasų krašto vietovė, prigludusi pačiame Anykščių ir Rokiškio rajonų „parubežy”, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1695 metų. Tiesa, tuomet kaimas vadinosi Kurkliečiais. O Gudonimis sodžius pavadintas todėl, kad čia gyveno keletas Gudonių. Be to, pakeitus pavadinimą, išvengta maišaties. Mat, šalimais buvo dveji Kurkliečiai, tik vieni priklausė Kamajų, kiti – Svėdasų valsčiams.
Savo gimtojo kaimo istorija besidominti Vilniuje gyvenanti Milda Čepienė (Gudonytė) archyvuose surado įvairių dokumentų kuriuos perdavė Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui. Ji pasakojo, kad su nostalgija visuomet prisimenanti Tėviškę. Deja, iš gimtinės liko tiktai šviesūs prisiminimai. Didžiulį kaimą nuo žemės paviršiaus nušlavė melioracija. Ten, kur stovėjo Gudonių, Čepų, Paršonių, Dagių, Baronų, Matuzonių, Simonavičių ir kitų trobos, likę tiktai pavieni medžiai ar krūmokšnių gojeliai, Jakubonių sodybos vietoje dar išlikęs ir klojimas, kuriuo ne vieną dešimtmetį naudojosi tuometinis kolūkis.
Milda Gudonytė, užbaigusi Svėdasų gimnaziją, išvažiavo iš Gudonių į Vilnių 1951- aisiais, sostinėje įsigijo aukštąjį inžinierinį išsilavinimą, čia ir darbavosi, kol išėjo į užtarnautą poilsį. Nors iki šiol gyvena Vilniuje, kai tiktai pasitaiko galimybė, apsilanko Svėdasų krašte vykstančiuose renginiuose. Visuomet paremia kultūrinius renginius, tradicines šventes. Milda iš vaikystės prisimena, kad Gudonys daugeliui žmonių buvo gerai pažįstami, nes pro kaimą ėjo kelias į Panemunėlį, Salas. Į Salų žemės ūkio mokyklą, vėliau tapusį žemės ūkio technikumu, važiavo mokytis daug jaunimo, o į Panemunėlio linų fabriką rudenį ir žiemą žemdirbiai veždavo išaugintus linus. Neatsitiktinai Gudonyse stovėjo ir karčema, kurioje pakeleiviai turėjo progos ir pailsėti, ir pavalgyti, o vyrai galėjo ir „pasišildyti” taurele kita smarkesnio gėrimo…Gimtojo krašto istorija besidominti moteris prisimena ir labai dailų, ornamentuotą, nežinomo nagingo liaudies meistro sukurtą kryžių, puošusį kaimą. Prie jo gudoniškiai per religines šventes melsdavosi, praeidami pro šalį žmonės pagarbiai persižegnodavo. Pokario metais atvažiavę kažkokie veikėjai tą kryžių nuvertė, aiškindami vietiniams žmonėms, kad šį meno kūrinį išsaugos, išveždami į muziejų. Savaime suprantama, niekas kryžiaus į jokį muziejų neišvežė, o paprasčiausiai – sunaikino.
Per melioraciją stebuklingai išliko
Daugybę metų Gudonių kaimo trobos buvo išsidėstę abipus vieškelio, kurį taisyti, lyginti, žvyro privežti privalėjo patys sodiečiai. „Gatvinis“ kaimas gyvavo iki 1926-ųjų, kuomet buvo išskirstytas į vienkiemius. Sodiečiai tuomet susirinkę į būrį sumetė kepurėn popieriaus lapelius su sklypų numeriais ir draugiškai traukė. Kam atiteko geresnė žemė- tam sklypas buvo mažesnis, o prastesnės, mažiau derlingos, pavasariais užmirkstančios žemės naujakuriai gavo daugiau. Taip buvo išdalinta per 200 hektarų žemės. Gudoniškiai pradėjo griauti savo trobas „ūlyčioje“ ir statytis namus naujai gautuose sklypuose. Iki šiol vienoje kaimo vietoje šalia kelio yra išlikusi medžių eilė. Pasirodo, toje vietoje ir buvusi toji Gudonių “ūlyčia”, iš kurios sodiečiai išsikėlė į vienkiemius.
1949 –ųjų rudenį Gudonių kaimo žmonės kartu su Vaitkūnų ir Miškinių kaimų gyventojais turėjo įstoti į ką tik įsisteigusį „Kibirkšties“ kolūkį, o nuo 1952-ųjų tapo sustambinto „Lenino keliu“ kolūkio nariais. Kolūkmečiu intensyviai vyko melioracija, tad gudoniškiams vėl teko patirti naujakurių dalią. Iš kokių dviejų dešimčių sodybų liko nepaliesta melioratorių tiktai vienintelė Jonui Dagiui priklausiusi sodyba. Kitų sodybų šeimininkai buvo priversti statydintis namus Kunigiškių ar Vaitkūnų gyvenvietėse, kai kas ir iš viso paliko kolūkį, išsikėlė gyventi kitur.
Griaunant Petro ir Antano Dagių, Jono ir Juozo Gudonių, Jono Barono, Paršonių ir kitų gudoniškių trobas, buvo užsimota išgriauti ir Jono Dagio sodybą. Tačiau kolūkio valdžia nusprendė, kad visai netoli Rokiškio rajono ribos esantys trobesiai netrukdo laukų masyvams ir paliko juos ramybėje. O gal padėjo ir labai gardus Jono Dagio gaminamas vynas bei alus, Joanos Dagienės rūkyti skilandžiai, kvapnūs pyragai, naminė duona, nes, užsukus į kolūkį kokiam svarbiam svečiui ar reikliam tikrintojui, labai praversdavo nuošalioje Gudonių Dagių sodyboje organizuotos vaišės…
Gyvenimas, vertas rašytojo plunksnos
Daugybę metų gudoniškis Jonas Dagys ir iš kaimyninio Kunigiškių I kaimo atitekėjusi Joana Sklėriutė- Dagienė buvo vadinami „Gudonių kaimo sergėtojais“, „Paskutiniais Gudonių mohikanais“. Jie tuo metu buvo išlikę vieninteliai nuolatiniai šios vietovės gyventojai, kurių dėka išliko Gudonių kaimo pavadinimas, buvo išsaugotos senosios kapinaitės. Jonas Dagys, turėjęs labai nagingas rankas, darbavosi kolūkyje staliumi. Pasižymėjo ne tiktai darbštumu, pareigingumu, kūrybine išmone, bet ir filosofine išmintimi. Tai buvo žmogus, besidomintis krašto istorija, sugebantis su kiekvienu rasti bendrą kalbą, pasišnekučiuoti, pafilosofuoti, buvo tikra „vaikščiojanti enciklopedija“. Neslėpdamas pasakodavo ir apie savo gyvenimo kelius, likimo vingius. O likimas jam nepagailėjo visokių išbandymų.
Netoli Dagių sodybos partizanai buvo įsirengę bunkerį, jų šeima „miško“ brolius visokeriopai rėmė. Kai atėjo šaukimas eiti į kariuomenę, Jonas Dagys su tėvais sprendė klausimą kaip jaunuoliui pasielgti: tarnauti okupantui ar pasirinkti kovotojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kelią. Pasitarė su partizanais. Šie patarė Jonui geriau eiti į kariuomenę, tuomet sovietinė valdžia jų šeimą paliks ramybėje, Dagiai turės daugiau galimybių pagelbėti partizanams. Taip Jonas Dagys užsivilko raudonarmiečio uniformą. Jį kartu su kitais jaunais kareiviais vežė į frontą, bet, pasiekus Velikije Luki vietovę, baigėsi karas. Tačiau namo vis tiek nepaleido, Jonas buvo paskirtas į Klaipėdą saugoti į nelaisvę paimtų vokiečių kareivių. Po tarnybos sovietinėje kariuomenėje Jonas Dagys sugrįžo į namus ir ruošėsi ramiai dirbti gimtinės žemelę. Betgi aplinkui virė pokario klasių kova, plačiai veikė partizanai, kurių dauguma buvo Jono bendraamžiai, draugai, pažįstami. Kuo tiktai galėjo, tuo Jonas jiems ir padėjo. Todėl buvęs raudonarmietis už partizanų rėmimą buvo suimtas, tardomas, kalinamas Kupiškyje, Panevėžyje, tuometiniame Leningrade. Kaip „liaudies priešas“ nuteisiamas ir septynetą metų kalėjo Intos lageryje. Po Stalino mirties politkalinių bylos buvo peržiūrėtos, vergiškos sąlygos lageryje sušvelnėjo. Atbuvęs, iškentėjęs visus vargus į gimtuosius Gudonis sugrįžo ir Jonas Dagys.
Kolūkinei valdžiai darbštus, pareigingas, nagingas stalius Jonas Dagys kartais tapdavo tikra „rakštimi“. Antai, kai reikėdavo pagerbti Antrojo pasaulinio karo dalyvius ar apdovanoti darbo pirmūnus, Jono pavardė dažniausiai būdavo nutylima. Juk jis- buvęs politkalinys, nuteistas už bendravimą su partizanais. Anais laikais tokie žmonės negalėjo būti pagerbti..
2001-ųjų balandžio 2-ąją pasimirė 76-erių Joana Dagienė. Likęs savo išpuoselėtoje, išgražintoje sodyboje vienas Jonas Dagys neilgai tepagyveno. Tų pačių metų gegužės 16-ąją netikėtai užgeso ir 87- erių Jono Dagio, pasiryžusio savo valia pasitraukti iš gyvenimo, gyvybė.
Gudonių istorijos tęsėjai
Gudonių kaimo pavadinimas išsaugotas, šios vietovės istorija tebetęsiama. Į gimtinę prieš keliolika metų atsikraustė ir tėvų sodyboje apsigyveno jų sūnus Alfonsas Dagys, dabar dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju. Kartu gyvena ir jo šeima: žmona Dalia, dukros Lina ir Jūratė. Tiek sūnus, tiek ir jo šeima saugo senolių Dagių atminimą, jiems brangi ir Gudonių kaimo istorija. Antai, kai net keletą kartų kažkokie vandalai nuniokojo senąsias kaimo kapinaites, Dagių šeima rūpestingai atstatinėjo išvartytus kryžius, tvarkė amžinojo poilsio vietas, kreipėsi pagalbos į rajono laikraščio „Anykšta“ žurnalistus, policijos inspektorių. Kamajų Antano Strazdo gimnazijoje besimokanti Jūratė Dagytė savo mokyklinėms užduotims ne kartą pasirinko temas apie partizanų kovas Svėdasų krašte, apylinkės kaimus, kultūros objektus. Ne viename gimnazistės darbe atsirado ir Gudonių pavadinimas, šio kaimo istorijos akcentai, „miško brolių“ rėmėjo, politinio kalinio senelio Jono Dagio pavardė. Dagių šeima ne kartą įvairiais senais namų apyvokos daiktais, žemės dirbimo padargais bei kitokiais dovanotais eksponatais praturtino Kunigiškių I kaime veikiantį Svėdasų krašto muziejų. O iš savo sodyboje nupjauto senutėlio klevo išskobė dailų suolą, kurį savo traktoriumi atgabeno ir pastatė muziejaus kiemelyje.
Pakanka jiems laiko ir ūkininkauti, ir kiemą papuošti savomis rankomis pagamintais darbeliais iš medžio, lauko akmenų.
