Gydytojai nenori dirbti blogiau, nei sugeba

Naujasis VšĮ Anykščių rajono savivaldybės ligoninės direktorius Dalius Drunga pokalbio pradžioje atkreipė žurnalisto dėmesį į vaizdą pro kabineto langą. Nenaudojamo ligoninės korpuso išdaužyti langai – anykštėnams įprastas reginys, tačiau svetimus piliečius ligoninės aplinka gali šokiruoti. Pacientas ar įsidarbinti planavęs medikas gali pašiurpti – „į kokią skylę aš patekau…“
Su Daliumi Drunga, ligoninei vadovaujančiu antrą mėnesį, „Anykšta“ kalbėjosi apie įstaigos problemas ir galimus jų sprendimų būdus.

– Darbus pradedate nuo vaizdo pro direktoriaus kabineto langą gerinimo?

– Vaizdas, kurį pamato eilinis pacientas, įstaigai tikrai autoriteto neprideda, bet aš turiu matyti ne tik šį vaizdą, bet ir viziją penkeriems metams į priekį. Po susitikimo su jumis iš karto važiuoju į savivaldybės Investicijų skyrių derinti, ką jau dabar galime padaryti. Po mūsų pokalbio pakviesiu jus pasivaikščioti po ligoninę, parodysiu, kaip atrodo slaugos skyrius, kokie baldai, lovos, čiužiniai.

Pagal ligoninės būklę, darbo vieta Anykščių ligoninėje dabar nėra garbinga. Ir pacientų, ir darbuotojų sąlygos yra apgailėtinos.

– Jus nustebino situacija Anykščių ligoninėje? Ekskursijoje po pačią ligoninę, prieš eidamas į šios įstaigos direktoriaus konkursą, nebuvote?

– Ekskursijoje nebuvau, būtų blogas tonas vaikščioti. Kai eini į konkursą be užnugario, tai labai geros įstaigos negausi. Čia jau trečia mano įstaiga. Pirmoji, kuriai vadovavau, – Kupiškio rajono ligoninė – turėjo devynių mėnesių skolas tiekėjams, vaistų jau nebeduodavo, kol susimokėdavo už paskutinį tiekimą. Sutvarkėme ten finansinius srautus, išlaidas, pajamas. Skubiai padarėme rimtas pertvarkas. Kai atėjau į Utenos ligoninę, metų rezultatas buvo minus 1,2 milijono. Kadangi buvo rugsėjo mėnuo, tai suskaičiavau, kad nieko nekeičiant, metų rezultatas bus minus 1,8 milijono. Ėmęsi priemonių, metus baigėme su 1,5 milijono minusu.

– Anykščių ligoninė gal ir nugyventa, bet jos finansiniai srautai, regis, yra subalansuoti?

– Negaliu sakyti, kad ligoninė nugyventa. Kitaip formuluočiau – ji laiku negavo investicijų. Pastatai yra sąlyginai nauji, prieš 20 metų statyti. Tuo laiku nebuvo pinigų, daryta pigiai, nekokybiškomis medžiagomis. Štai tų „popierinių“ durų tarnavimo laikas gal penkeri metai, o naudojamos jos jau dvidešimt metų. Pro stogą teka, tinkas byra…

– Problema ne tik pastatų būklė, bet ir specialistų trūkumas. Kaip susidėliosite darbų prioritetus?

– Viskas siejasi. Kabo sąrašai, su kuo susiskambinta, kam ko reikia. Dar ant stalo sąrašai, dar kompiuteryje… Normaliai potencialūs būsimi darbuotojai bendrauja, bet jie nori tam tikrų sąlygų. Beje, net naujas „Santarų“ vadovas kalba apie darbuotojų sąlygas. Taip, ten diagnostikos įranga yra, bet poilsio minutę medikai taip pat turi turėti. Ir sąlygas tam poilsiui privalo turėti. Galų gale, nuo to jų nuotaika priklauso.

Net nežinau, ką įvardyti kertiniais dalykais. Pasakykit, ar priešgaisrinė sauga nėra kertinis dalykas įstaigoje, kurioje pilna gulinčių pacientų? Ar personalas – kertinis dalykas? Taip. Be personalo nieko nebus. Ir bet kuriuo lygmeniu. Net ir slaugytojų padėjėjai – labai svarbi grandis. O be gydytojų apskritai ligoninė negali funkcionuoti. Sutartys su ligonių kasomis… Šių metų sutartis tokios pat vertės, kaip 2023 metais. Tie patys nepilni 6 milijonai eurų. Atlyginimai privalėjo būti padidinti sausio mėnesį. Pažiūrėjau, viskas tvarkoje – atlyginimai padidinti. Klausimas, iš ko jie padidinti? Iš būsimų pajamų, kurių pagal sutartį neturime. Jeigu 10 procentų pakeli atlyginimus, tai 9 ar 8,5 procento turi tavo sutartinės sumos padidėti. Aš atsakingai sakau – jos nepadidėjo.

Ligoninės savininkai yra visi anykštėnai. Kokios ligoninės anykštėnai norės, tokią aš bandysiu ją ir padaryti. Visi žmonės renka rajono Tarybą, o Taryba sprendžia, kas bus su ligonine. Aš tik vykdytojas. Iš patirčių galiu pasakyti, kas pavyks, kas nepavyks. Bet patys anykštėnai per Tarybą, per politikus turi nuspręsti, ko nori. Ko atsisakome, turime nuspręsti greitai, kad negaištume. O ką paliekame, tą turime daryti gerai, kokybiškai, pagarbiose sąlygose, su tinkama diagnostika ir su tinkamu gydymu. Puikiausiai artroskopijas daro gydytojas Aloyzas Pranckūnas. Ar tai žinote? Niekas apie tai Anykščiuose nekalba. Visi žino terapiją, visi žino slaugą ir dar iš kažkur žino, kad ligoninėje blogai. Nors realybėje gal vienam iš šimto, gal vienam iš penkiasdešimties kažkas buvo blogai, ir dažniausiai dėl to, kad medikai per mažai jam informacijos suteikė. Mes turime ir pagydyti, ir išaiškinti taip, kad žmogus žinotų, kas su juo vyksta, ką jam toliau daryti, kur jam po to kreiptis.

– Anykščių sveikatos priežiūros įstaigos sujungtos į skliautinę organizaciją – Anykščių sveikatos centrą. Šis darinys ligoninei bus naudingas ar tai yra tik lėšų įsisavinimo mechanizmas?

– Lėšos medicinai yra būtinos, pinigams ši sritis yra labai imli. Įranga sensta, maksimalus naudojimo laikas yra septyneri-devyneri metai. Nuolat kažkas turi būti keičiama. Mums reikia įrangai lėšų, reikia lėšų patalpoms atnaujinti. Yra dalykų, kuriems niekaip negausi Europinio finansavimo. Finansavimo periodas iki 2030 metų, ir jame jau viskas sudėliota, o tai reiškia, kad iki  2030 metų į terapiją jau nebus gauta lėšų. O terapija – viena iš svarbiausių sričių. Skubią pagalbą reikia sustiprinti. Tas intervencines procedūras, kurias galime vietoje padaryti, būtina padaryti.

– Ar turite resursų medikams mokėti konkurencingas algas? Kita vertus, ar algos ir butų suteikimas gali turėti reikšmingos įtakos pritraukiant gydytojus, juk jauni specialistai nori dirbti „Santarose“ ar bent Kauno klinikose.

 – Nebūtinai. Įvairių yra žmonių, yra įvairių požiūrių. Reikėtų remtis šio regiono vaikais. Deja, nėra dabar sistemų, kaip gabiems mokiniams galėtume skirti stipendijas, jų mokslams universitetuose, po to rezidentūroje.

Savo ankstesnėje darbovietėje, Utenos ligoninėje 36 ar 38 specialistų per dešimt metų sulaukėme. Chirurgijoje kartos visiškai pasikeitė, terapijoje kartos visiškai pasikeitė. Liko vienas ar du patyrę gydytojai. Akušerijoje visi pasikeitė, susiformavo superinis kolektyvas. Jūsų savivalda prisideda, ji turi pritraukimo programą, bet, deja, ligoninė tuo nesinaudojo. PSPC naudojosi, bet pabėgo tas daktaras, sumokėjęs pinigus, kurie buvo į jį investuoti. Jaunimui norisi normaliai gyventi, bet pirmausia yra darbo sąlygos – jie turi turėti visas galimybes kokybiškai dirbti: tyrimai, instrumentiniai tyrimai ir galimybės gydyti. Jie nori dirbti taip, kaip jie išmokyti, jie nenori prasčiau. Čia visų interesai sutampa. Ir mes nenorime, kad jie gydytų prasčiau. Ir jeigu apsibrėši ribą, pritrauksi tų jaunų žmonių. Jeigu jie patikės, kad per pusmetį atsiras viskas, kas būtina kokybiškam darbui, – jie atvažiuos. Bet pusmetis jaunam specialistui yra kritinė riba, jis negali prarasti įgūdžių, nes taps mažiau vertingas darbo rinkoje.

– Gal baimė degraduoti kaip specialistui ir yra esminė priežastis, kad jauni gydytojai vengia rajoninių ligonių?

– Pradėkim nuo to, ko reikia Anykščiams. Turime išsikristalizuoti, ko norime, tada tai, ką norim sujungti su tuo, ką galim, kam pinigų turime. Daug ką galime daryti: reikia tokios įrangos, tokios… Pagal statistiką, Anykščių rajone 21 tūkstantis gyventojų. Moterų – 12–13 tūkstančių. Paskaičiuokime, kiek vyresnių nei 45 metai? O Anykščiai, pasirodo, neturi mamografo. Kaip? Kodėl? Kai pradėjau klausinėti, aiškintis, sako: „Mes puikiai nuvažiuojame į Ukmergę“. Geras mamografas kainuoja 180 tūkst. eurų. Brangu, bet ar jūsų moterys to nevertos? Krūtų problemos žinomos, ir faktas, kad tai galima išspręsti, tik reikia laiku problemas nustatyti.

– Santykių problemų ligoninės kolektyve radote?

– Kolektyvas – geras, tvirtas, daktariškas. Nematau vidinių problemų. Bent jau šiuo momentu neradau tarpusavio nepagarbos ar kažko panašaus. Medicinoje vis tiek yra šiek tiek kaip kariuomenėje hierarchija, nes kitaip neįmanoma. Sprendimas–vykdymas–atsiskaitymas.

– Dirbate be pavaduotojo. Ar reikia pavaduotojo etato?

– Įstaiga su 230 darbuotojų, ir nėra direktoriaus pavaduotojo. Mano supratimu, taip dirbti neįmanoma. Gal buvusi pavaduotoja, gydytoja Virginija Pažerienė vis dar padėdavo buvusiam direktoriui. Mano supratimu, turi atsirasti ne abstraktus pavaduotojas, o pavaduotojas gydymui, kuris judintų visą procesą į priekį. Nemanau, kad miestas nuspręs stovėti vietoje, manau, kad ligoninė turės judėti į priekį.

Anykščių ligoninė turi atitikti Anykščių poreikius. Čia yra ir turistų judesio, kavinės visada pilnos, atvažiuojančių daug. Gyventojų poreikis – stipri terapija, dienos chirurgija, o didesnėms operacijoms, reikia susitaikyti, teks važiuoti iki Panevėžio. Bet dienos chirurgijoje daug ką galima daryti: artroskopines kelio operacijas, čiurnos operacijas, išvaržas ir pan.

– Ir dienos chirurgijai neblogai būtų turėti ne tik įrangą, bet ir chirurgą…

– Niekas nesiginčys, kad reikia chirurgą turėti, bet pažiūrėkite, kokioje vietoje mes stovime: nėra operacijų – nėra chirurgo, nėra įrangos. Koks chirurgas atvažiuos, kai čia nieko negali daryti.  Palaipsniui, po vieną dieną per savaitę, atvažiuos angiochirurgas, urologai atvažiuoja. Dabar labai sunkią padėtį turime dėl terapijos gydytojo, bet išsrėbsime. Rudenį turėtume nusipirkti naujos įrangos ir pradėti operuoti. Pradedi nuo kažko, paskui dar šiek tiek nusiperki, ir taip laipsniškai, manau, dienos chirurgiją, ambulatorinę chirurgiją, bandysime atstatyti.

– Dažnai gydytojai dirba net ne dviejose, o keturiose ar penkiose ligoninėse. Jeigu specialistas kartą per mėnesį trenkiasi į kažkokį Lietuvos užkampį, tikėtina, kad jam už tą dieną mokami dideli pinigai. Ar sąžininga algų diferenciacija tarp savų ir „legionierių“?

– Kai savi gydytojai uždirba mažiau nei atvažiuojantys, yra negera praktika, tai ardo kolektyvą.

Tikrai kitaip darysime. Ir savi gydytojai pradės kitaip uždirbti. Jeigu tu esi populiarus, tu uždirbsi daugiau, o jeigu pas tave nieks nenori eiti, tada tau ir važinėti nėra ko. Kalba yra apie normalų apmokėjimą už darbą. Darbas nėra vien tik buvimas darbe, tu turi darbą daryti. Jeigu tu darai darbą, jeigu ligonių kasos už tavo darbą atsiskaito, tada tu ir užsidirbsi. Manau, kad labai objektyvu mokėti pagal konsultacijų skaičių ar premijuoti pagal konsultacijų skaičių. Kita vertus, neturėtų būti taip, kad atvažiuoji iš Vilniaus, Kauno ar Panevėžio konsultuoti, pakonsultuoji, ir išsiveži operuoti. Su kiekvienu atskirai derinsim, ką jie operuos čia.

– Imantis vadovavimo Anykščių ligoninei, Jums buvo svarbus rajono vadovų požiūris į šią įstaigą? Gal sulaukėte pažadų ir padrąsinimų?

– Aš seniai šitame versle. Kai pasiimi įstaigos ataskaitą ir pasižiūri, kad 41 gydytojas yra pensinio amžiaus… Čia ataskaitoje už 2022 metus. Per paskutinius penkerius metus ligoninėje nepradėjo dirbti nei vienas naujas gydytojas… Jau iš ataskaitos gali suprasti, kad tavęs laukia vienokios arba kitokios problemos. Realybėje paaiškėja, kad yra visos problemos… Bet vėl kartoju, kad aš esu samdomas darbuotojas. Kiek savivaldybės Taryba norės prisidėti, kiek jai atrodys reikalinga, kokios bus biudžeto galimybės… Jeigu nebus investicijų, aš nesukursiu stebuklo, jeigu bus, – sukursiu.