Daugiau nei 40 metų Anykščių ligoninėje dirbantis Chirurgijos skyriaus vedėjas, rajono Tarybos narys Giedrutis Klimkevičius sako, jog nebesuskaičiuotų, kur praleido didesnę dalį švenčių – namuose kartu su šeima ir draugais ar budėdamas ligoninėje.
„Gal žmonėms iš šalies ir įdomu, kaip ten gydytojai šventes sutinka ligoninėje, bet mums tai yra eilinės darbo dienos, šventinę atmosferą išduoda nebent koridoriuose stovinčios papuoštos eglutės“, – sako gydytojas.
Ligos į kalendoriaus
lapelį nežiūri
Paklaustas, kaip atrodo šventės, kai tenka ne su šeima prie vaišėmis nukrauto stalo sėstis, o visus palikus skubėti į darbą, G. Klimkevičius pasakoja: „Ateini į ligoninę, apsirengi baltą chalatą ir tęsi pradėtus darbus…
Juk ir šventinėmis dienomis reikia perrišti žaizdas, apžiūrėti pacientus ar atlikti tyrimus. Tai yra tarnyba, kuri „veikia“ 24 valandas per parą“.
Pasak gydytojo, dar nebuvo tokių švenčių, kad ligoninėje būtų buvę visiškai ramu – mažų darbelių, kaip teigia gydytojas, visada būna.
„Yra buvę, kad Naujuosius metus sutikau operuodamas. Kol nepradedi operacijos, nežinai, kiek ji gali trukti. Kartais, nors atrodė lengva, operacija trunka gerokai ilgiau nei planavai, o būna ir atvirkščiai – viskas einasi lyg sviestu patepta“, – pasakoja gydytojas.
Nei ligos, nei mirtis į kalendoriaus lapelį nežiūri… Tad G. Klimkevičiaus teiraujuosi, ar yra tekę per šventes pacientą išlydėti Anapilin… „Yra… Nežinau tiksliai, koks tai laikas, gal tarpušventės, kai Anykščiuose prie eglės kilo muštynės, jaunuoliai susibadė… Ir, deja, vieno iš jų išgelbėti nepavyko… Būna „pacientų“, kuriuos per šventes į ligoninės priimamąjį atlydi ir policijos pareigūnai… Visko pasitaiko – kartais ramu, o kartais priimamajame eilė nusidriekia“, – apie savo profesines patirtis pasakoja gydytojas.
Gydytojų saugoti nuo
darbo per šventes nereikia
Pasiteiravus, kokie sveikatos sutrikimai per šventes dažniausiai žmones priverčia kreiptis į medikus, G. Klimkevičius sako: „Galiu drąsiai sakyti – žmonės gerai gyvena, nes pagrindiniai nusiskundimai būna dėl neteisingos mitybos. Prieš kokius 20 metų apie tai net nebūtume pagalvoję, o dabar tokių susirgimų padvigubėjo. Tulžies akmenligės, kasos uždegimai, pankreatitai – šios ligos kyla grynai dėl persivalgymo. Per šventes žmonės atleidžia „vadeles“ ir surengia pilvui puotą, kuri kartais trunka net kelias dienas – kuo ilgiau nereikia į darbą, tuo puota būna didesnė…“
Pasak chirurgo, yra ir kita grupė žmonių, kuri per šventes kaip tik vengia kreiptis į medikus. „Nueisiu po švenčių, ir pačiam nesinori per šventes po gydymo įstaigas vaikščioti, ir gydytojus tarsi nelabai norisi trukdyti. Suskaudo kažką, ai, pakentėsiu… Dažnai taip galvodami žmonės padaro „meškos paslaugą“ ir sau, ir medikui. Pavyzdžiui, užleistą apendicitą kur kas sunkiau „suvaldyti“, nei vos prasidėjus priepuoliui. Todėl žmonėms ir noriu pasakyti – trukdykit mus, patys tai žinokit ir dar kitiems pasakykit – toks mūsų darbas. Mūsų saugoti tikrai nereikia… – kalbėjo chirurgas G. Klimkevičius bei pridūrė šypsodamasis – Be to, už darbą šventinėmis dienomis mums dar ir dvigubai moka…“
Ne vienas šventes abu
Klimkevičiai sutiko budėdami
G. Klimkevičiaus žmona Vaida Klimkevičienė – taip pat medikė. Ji iki pernai metų vadovavo Anykščių ligoninės Vidaus ligų skyriui, o dabar šiame skyriuje liko dirbti gydytoja terapeute. Abu sutuoktiniai ne kartą tiek šv. Kalėdas, tiek Naujuosius metus sutiko budėdami ligoninėje. „Taip ir derindavome, jeigu jau reikia dirbti vienam, tai ir kitas dažniausiai dirbdavo. Kaip juokauju, jeigu jau šventės sugadintos, tai tebūnie abiem“, – pasakoja G. Klimkevičius. Paklaustas, ar vaikai nepriekaištaudavo tėvams (G. ir V. Klimkevičiai užaugino dukrą Jūratę ir sūnų Arūną – red.past.), kad didžiąsias metų šventes kartais tenka praleisti be tėvų, G. Klimkevičius šypteli: „O gal čia pliusas vaikams buvo, laisvė gi… O jeigu rimtai, tai budėjimų grafikus žinodavome iš anksto, tad galėdavome paderinti, kur vaikai bus, be to, jie jau ir šiaip buvo įpratę vieni pabūti“.
Už tai dabar šventėms į tėvų namus grįžta ne tik jau užaugę vaikai, bet ir trys anūkai. „Kalėdų tradicijų stengiamės dabar jau laikytis ir dėl anūkų, kad jie suprastų šios šventės reikšmę ir prasmę. Tačiau kartais man atrodo, kad jie apie švenčių tradicijas jau žino daugiau negu mes – vis dėlto visagalis internetas ir smalsumas šiuolaikiniams vaikams itin gelbsti“, – sako chirurgas.
Dėmesys – geriausia dovana
Dauguose (Alytaus r.) užaugęs G. Klimkevičius sako, kad tiek vaikystėje, tiek paauglystėje – nors sovietmečiu ir draustos – šv. Kalėdos jų šeimoje visada buvo švenčiamos. „Tai dabar eglę žmonės puošia pirmomis gruodžio dienomis, o mano vaikystėje tėtis eglę parnešdavo Kūčių dieną, mes, vaikai, ją puošdavom, mama gamindavo vakarienę… Pagrindiniai Kūčių stalo patiekalai buvo kūčiukai, aguonų pienas, kisielius, žuvis… Aišku, tėvai dovanodavo mums saldainių, bet tais laikais net gerų saldainių nupirkti buvo sudėtinga, jau nekalbant apie kažką vertingesnio. Prisimenu, kaip būdamas jau paauglys šv. Kalėdų proga iš tėvų gavau laikrodį. Tai buvo labai didelė dovana…“, – vaikystės prisiminimais dalijasi gydytojas.
Paklaustas, kokių dovanų pašnekovas pats tikisi sulaukti iš Kalėdų Senelio, G. Klimkevičius sako: „Kad aš visko turiu, tad kažko ypatingo ir nelaukiu… Nors man maloniausia ne kažkokį daiktą gauti, o apskritai būti prisimintam. Juk jeigu žmogus tau net kokią smulkmenėlę dovanoja, vadinasi, bent jau kelias minutes savo laiko skyrė pagalvoti apie tave. Tad svarbiausia – dėmesys…
Manau, dabar dovanos pamažu praranda savo tikrąją vertę. Arba prieš šventes kelias savaites desperatiškai blaškomės po parduotuves, kad mano dovana nebūtų prastesnė negu tavo, arba iš viso dovanas perkam internetu – net neišeidami iš namų, net nepačiupinėdami perkamo daikto“.
Gydytojas teigia, kad pats stengiasi dovanoti praktiškas dovanas. „Visai neseniai per radiją girdėjau diskusiją, kurioje buvo kalbama apie tai, ar iš viso reikia dovanoti dovanas, ar ne… Ir vis dėlto buvo prieita išvados, kad dovanoti verta paprastus daiktus – arba tai, ką per kelias dienas suvalgysi, arba tai, ko žmogui tikrai reikia. O kitais atvejais gauti daiktai nukišami į kuo tolimesnį sandėliuko kampą arba išmetami“, – sako pašnekovas.
Gydytojo telefonas –
visada kišenėje
Šiuos Naujuosius metus gydytojas G. Klimekvičius taip pat sutiks budėdamas ligoninėje. Paklaustas, ar Naujųjų naktį pagrindiniai pacientai būna nuo petardų nukentėję asmenys, gydytojas sako: „Žinokit, kaip tik ne. Tą naktį žmonės kaip tik būna atsargesni, nors, aišku, visko pasitaiko. O patardas moksleiviai dažniausiai pradeda leisti iki švenčių likus dar kelioms savaitėms ir baigia jau po švenčių. Va, tada ir būna daugiausiai nudegimų – Anykščiuose dėl petardų sukeltų nudegimų dar neteko nieko hospitalizuoti, tačiau „tvarkyti“ žaizdas tikrai tenka“.
Pasak G. Klimkevičiaus, kiekvienas skyrius Anykščių ligoninėje turi po virtuvėlę, kur personalas gali atsinešęs iš namų bent jau minimalią Kūčių vakarienę suvalgyti ar kokį skanėstą laukiant Naujųjų metų: „Tačiau gali turėti ir 5 minutes, nes niekada nežinai, kada iškvies į priimamąjį ar tavo skyriaus pacientui prireiks pagalbos. Todėl telefonas – visada kišenėje“.
Gydytojas pasakoja, kad dar tada, kai žmona irgi budėdavo ligoninėje, stengdavosi laikrodžiui mušant Naujuosius metus susitikti ir bent jau bučiniu apsikeisti: „Apsikabini, pasibučiuoji ir lauki po vidurnakčio pradedančių plūsti pacientų“, – sako gydytojas.
Dauguma pacientų
šventėms prašosi namo
Paklaustas, o kaip ligoniai sutinka šv. Kalėdas ar Naujuosius metus, G. Klimkevičius pasakoja: „Šventiniam laikotarpiui ligoninėje dažniausiai lieka tik patys sunkiausi pacientai, kam leidžia sveikata, tie prašosi namo. Kūčių vakarą pacientus dažniausiai aplanko artimieji ir tikrai ilgai pas juos prabūna – matyt, ir tam, kuris guli ligoninėje, ir tiems, kuriems sergančiojo trūksta prie šventinio stalo, nori šventes vis tiek praleisti kartu.
Na, o Naujuosius metus ligoninėje likę pacientai dažniausiai leidžia prie poilsio zonoje esančio televizoriaus ir, ką pastebėjau, kad jeigu tik sveikata leidžia, tai metų sandūros visi sulaukia“ – kalba gydytojas.
