Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
Einantis į pabaigą pirmasis kalendorinio pavasario mėnuo – kovas – šiais metais savo paskutinę dieną papuoš šv. Velykų iškilme. O antroji šv. Velykų diena sutampa su balandžio 1-ąja. Daugumas žinome, kokia tai diena, kada bandome vieni kitus apgauti, pasijuokti ar kokią linksmą ar mažiau linksmą išdaigą iškrėsti. Tik tarybinių metų ateistai, nepriklausomai nuo kalendorinės dienos, Velykų prasmę bandė maišyti su „krikščionišku melu“, teikdami, kad jokio Kristaus ir jo prisikėlimo nebuvo, o „tą melo pasaką išgalvojo kunigai bobutėms durninti ir jas apgaudinėti“ (vos ne citata iš vieno tarybinio žurnalo). Tokių ateistinių personažų yra ir mūsų laikais, tačiau gausiuose masinių komunikacijų viražuose tie visokie balsai pasiklysta arba tampa neįdomūs, nes žinių ir naujienų visuomenėje dvasinės ir filosofinės temos sulyginamos su senienų eksponatais muziejuose. Žinoma, didelė dalis mūsų žmonių šiaip ne taip dar yra religinga ir joks ateistas jų neprivers patikėti, kad Kristus – tai „pasaka bobutėms“. Tačiau mano kunigystės praktika rodo, kad tai didumai žmonių lengviau suprasti ir priimti kosminių ateivių egzistavimą kokioje nors tolimoje galaktikoje, negu suvokti faktą, kad trečią dieną po mirties prisikėlė Kristus. Ypač tai sunku suvokti ir priimti mūsų jaunimui, kuriam iš numirusių prisikėlęs žmogus lyginamas su amerikietiškų siaubo filmų zombiu. Gerai, jei tas jaunimėlis nors per Velykas ateina į bažnyčią ir velykiniuose paveiksluose pamato gražų, iš mirties prisikėlusį Dievo žmogų – Kristų, visai nepanašų į kokį nors siaubo filmų personažą. Veikiau jau panašus į kokį Supermeną. Apie tai jau ne vieną kartą teko rašyti ir kalbėti.
Velykiniai paveikslai, statulos, vaizduojančios Kristaus prisikėlimą, tarsi stengiasi paslėpti visą nukryžiavimo egzekucijos siaubą ir mirties baisumą. Tačiau kas yra tas prisikėlimas ir kaip jį suprasti per gamtos mokslų prizmę, joks paveikslas ar statulos mums nepadės. Dievobaimingi žmogeliai žingeidžiam jaunimui „pataria“ į tokius dalykus moksliškai nesigilinti, o tik tikėti. Bet dabartinei kartai to neužtenka. Gal todėl dažnai atsitinka taip, kad į dabarties jauno žmogaus užduotą klausimą apie Kristaus prisikėlimą mes, kunigai, sunkiai randame aiškius atsakymus. Neužtenka kitam pacituoti tikėjimo tiesų ar Bažnyčios mokymo katekizmą ar kokį nors teologijos traktatą. Dabarties žmogus nori viską žinoti ir viską matyti tarsi televizijos ar kompiuterio ekrane. Deja, prisikėlimo fenomenas netelpa į tuos visus ekranus. O antgamtinių ir teologijos mokslinių veikalų citavimas nieko gero neduoda. Dažnai net mes, kunigai, sunkiai suvokiame kai kurias tikėjimo tiesas. O ką jau bekalbėti apie paprastus pasauliečius. Belieka tik nuoširdžiai kitam pasakyti, kad įvairius antgamtinius dalykus, tarp jų ir Kristaus prisikėlimą iš numirusių, galime suvokti per mūsų nuoširdaus ir ne fanatiško tikėjimo prizmę ir laiko bei jo ženklų tėkmę, kada galime gilintis savo protu į tuos dalykus, kurie nuo mūsų tarsi pridengti nematomu šydu. Galiu nuoširdžiai priminti seną tiesą: jei ko nežinome, jei ko nesuprantame ar ko nematome, tai nereiškia, kad to nėra ir negali būti. Juk kažkada buvo tikima, kad mūsų planeta yra plokščia ir yra visos visatos centras. Tolimos kosmoso platybės buvo nežinomos, tad paprastai liaudžiai jos buvo tarsi nesamos. Tik kai kurioms civilizacijoms ar tautoms kažkaip pavyko daugiau pažvelgti į visatą ir suprasti bei priimti, kad mūsų planeta – tai dar ne viskas, kas gali būti apibūdinama kaip vienintelė esatis. Tad kaip ir senovės, taip ir mūsų dabarties žmogus yra pašauktas ieškoti, gilintis, bandyti suvokti ne vien kosminius dalykus, bet kas jis pats yra toks ir kas yra anapus materijos, taip pat ieškant atsakymo, kaip gali kūnas prisikelti iš numirusių, nenaudojant jokių technologijų, sukurtų paties žmogaus.
Oi, kokia sunki ta prisikėlimo tema! Sunki ir labai nepatogi. Juk sunku ir nepatogu, kai tu neturi aiškaus atsakymo, kurio laukia tavo pašnekovai ar klausytojai. Gal todėl švęsti Velykas yra patogiau ir lengviau su margintais kiaušiniais, su šokoladiniais zuikučiais, sveikinant vieni kitus su pavasario ir gamtos, bet ne Kristaus prisikėlimu. Juk tikrai taip lengviau ir paprasčiau, negu pasinerti į kažkokias, nuo scholastikos laikų atėjusias diskusijas apie kūno iš numirusių prisikėlimą. Tiesa, kad Velykos yra jau labai arti, rodo ir masinės prekybos centruose parduodamų kiaušinių akcijos. O visokiuose „akropoliuose“ galima nusipirkti net stručio kiaušinių. Žinoma, ne tik pagal finansines galimybės, bet ir pagal savo ar kitų apetitą. O kur dar visokie šokoladiniai kiaušiniai, kurių viduje gali rasti kokį nors kinišką niekutį. Prisiminiau pernai skaitytą itališkos spaudos straipsnį, kuriame buvo pasakojama, kaip turtingi klientai užsako šokoladinius kiaušinius, į kurių vidų paprašoma įdėti auksinius papuošalus, išmaniuosius telefonus ar net higieniškai supakuotą grynųjų pinigų krūvelę. Tokie „auksiniai“ kiaušiniai tikrai tinka tikroms kiaušinių Velykoms.
O man vėl į klebonišką galvą lenda visokios pusiau teologinės ir paprasto gyvenimo mintys apie tą prisikėlimą. Neseniai vienas labai smalsus parapijietis pasakė, kad per žinias jis matė ir girdėjo, kaip iš mirusių žmonių pelenų yra daromi papuošalai ar net deimantai. „Klebonėli, o kaip tada bus su kūnų iš numirusių prisikėlimu pasaulio pabaigoje, jei tie kūnai virto ne tik pelenais, bet ir deimantais bei papuošalais?“ – susirūpinęs paklausė žmogelis. Prisipažinsiu, kad neturėjau ir neturiu atsakymo. Aš niekada neturiu nei rimto, nei kitokio atsakymo į klausimus, liečiančius modernaus žmogaus išsidirbinėjimus. „Dievas yra visagalis, tai gal sugalvos, kaip iš tų deimantų ir papuošalų prikelti tuos kūnus. Kur jie dėsis nesikėlę?“ – diplomatiškai atsakiau tam parapijiečiui, o paskui jam atpasakojau vieną iš savo senelių ir iš mano tėčio girdėtą nutikimą kaime tarpukario laikais. Buvo toks žmogelis, kuris, nežiūrint tuo metu odinių batų didelės kainos, nusipirko gražius, juodus batus ir prisakė savo žmonai, kad tais batais jį apautų, kai jis numirs, kad žmonės matytų karste gulintį ne šiaip sau mužiką, bet mirusį su gerais ir brangiais batais. O tuo metu mirusius dažniausiai tame kaime apaudavo šlepetėmis arba tik apmaudavo pigiomis juodomis kojinėmis. Po kurio laiko tas žmogelis pasimirė. Našlės būta labai šykščios ir taupios. Nusprendė neapauti savo velionio vyro tais jo batais, o palaidoti tik su juodomis kojinėmis. Parinko tokias labai juodas, su rašteliu apie blauzdas, kad atrodytų prabangiau, jei kas norėtų atidžiau pasižiūrėti. Taip ir padarė. Apie savo planą prasitarė tik keliems „patikimiausiems“. Taip ir palaidojo savo mirusį vyrą. Po kelių dienų našlė, nuėjusi į kapus, kad pasimelstų prie savo vyro kapo, nustėro: ant kapo gėlės praskirtos, žemės išsklaidytos, kažkoks dar keistas kape įdubimas, lyg kažkas būtų iš kapo išlindęs. Šalia matėsi basų kojų pėdsakai, vedantys iš kapo ir vėl į kapą, o ant šalia esančios kapinių tvoros buvo padėtos… juodos kojinės. Tokios pačios, kaip buvo ant mirusiojo kojų! Baisiai persigandusi našlė tekina nubėgo pas vietos kleboną ir išpasakojo viską: apie jos vyro priešmirtinę valią, apie batus ir kas dabar atsitiko. „Klebonėli, vyrelis nabašninkas iš numirėlių prisikėlė, atidavė kojines ir dabar dėl tų batų man neduos ramybės, vaidensis“. Užsakė pas kleboną pačias iškilmingiausias gedulingas ir net „giedotines“ mišias, paliko nemažą auką klebonui ir vargonininkui, nebegalvodama apie savo taupumą. Net buvo sumaniusi atkasti mirusiojo karstą ir įdėti tuos batus. Bet kur ten bekasi…
Tačiau vis tiek vėliau tuos batus atnešė ir, niekam nematant, užkasė kape giliai po žeme. Dabar bus ramiau. Vietos klebonas, žinoma, moteriškei pasakė graudų ir „privatų“ pamokslą apie „kūnų iš numirusių prisikėlimą“ ir apie Kristų, „kuris savo prisikėlimu visiems nabašninkams atidarė dangaus vartus“, pamokė, pabarė, palaimino. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad „prisikėlimą“, kaip išdaigą, kad pamokytų taupią našlę, sugalvojo vietiniai kaimo bernai, matyt, kažkaip sužinoję visą tiesą apie tuos batus, turėjusius pasilikti ant mirusiojo kojų, tačiau nepasiliko… Štai tokia pamokanti ir visaip išpasakota, paįvairinta liaudišku humoru ar išgirsta vienų iš kitų istorija, manyčiau, yra žymiai aiškesnė ir „praktiškesnė“, negu sunkiai skaitomi ir dar sunkiau suprantami teologiniai prisikėlimo aiškinimai. Kartais ir labai rimti šio ir amžinojo gyvenimo dalykai neapsieina be paprastos liaudies šelmiškos ir pamokančios išminties. Tikiuosi, kad mūsų gerasis ir mus visus mylintis Viešpats nesupyks nei ant manęs, nei ant kitų, jei Išganytojo Prisikėlimo Velykas su humoru bei linksmumu sutiksime, prisiminę tą visų mūsų vienintelį, žemišką, kartais ir linksmą gyvenimą, kuriame velykinis ir pavasarinis rytas taip smagiai pražysta pirmaisiais pavasario žiedais ir pragysta bei uždainuoja bažnyčių varpais, kuriems pritaria visokių paukštelių giesmės. Net varnų kranksėjimas Velykų rytą atrodo mielesnis. Belieka prie viso to šventinio orkestro dar pridėti mūsų širdžių džiugų tuksenimą ir visiems pasidžiaugti, kad gyvenime buvo ir dar bus nemažai progų patiems prisikelti iš įvairių negandų, bėdų, nelaimių ir toliau stengtis gyventi, ieškant savojo kelio į amžiną prisikėlimą. Juk Šventos Velykos tai primena ir mus drąsina. Taigi, linkiu visiems drąsių, džiugių, pilnų geros sveikatos Kristaus Prisikėlimo Velykų. Jos jau beveik čia…
