Gyventi šiuolaikiniame pasaulyje yra būtinybė, tačiau klaidinga tapti jo dalimi

Mokytojo ir kunigo profesijos kiek panašios: jos abi susijusios su tarnyste, kuri neturi pabaigos nei mokytojo, nei kunigo darbe, uždarius mokyklos ar bažnyčios duris, – sako Anykščių Jono Biliūno gimnazijos anglų kalbos mokytojas Andrius Vitkūnas. Baigęs kalbotyros mokslus, studijavęs kunigų seminarijoje, o po to pradėjęs mokytojauti, jis stažavosi JAV, su tarptautiniu mainų projektu moksleiviams ,,Comenius“ apkeliavo daugybę Europos šalių, pasakojo apie savo kelią, požiūrį į mokytoją, darbą su vaikais ir anglų kalbą.

– Kaip pasirinkote mokytojo kelią? Jei neklystu, prieš tai studijavote kunigų seminarijoje?

– Magistrantūros laikais (mokytojas Vytauto Didžiojo universitete baigė kalbotyros studijas – aut. past.) dirbau mokykloje – priešpiet vesdavau pamokas, o paskui eidavau į paskaitas. Mokytojo darbas visada buvo šalia manęs – mano mama buvo mokytoja. Tais laikais, be to, mokytojo profesija buvo gerbiama, į mokytoją aš ar mano bendraklasiai žiūrėdavom su pagarba. Taigi, prieš kunigų seminariją mokytojavau porą metų. O seminarijos idėja man kirbėjo daug metų: paskutinėse klasėse, kai priėjau sakramentų (nes sovietmečiu to padaryti negalėjau), iš arti pamačiau bažnytinį gyvenimą. Vienuoliktoje – dvyliktoje klasėse pradėjau ir patarnauti bažnyčioje. Tuo metu kaip tik susipažinau su monsinjoru Albertu Talačka, labai šviesiu žmogumi,  jo pavyzdys mane visada traukė. Jau įstojęs į universitetą, pirmame kurse, dar vis  grįždavau, užbėgdavau, mes pasikalbėdavom. Jis manęs nespaudė, netraukė, bet vis pagalvodavau, jog galbūt ne dabar, iš karto po dvyliktos klasės, bet galbūt vėliau. O kai baigiau universitetą, magistrantūrą, reikėjo atsakyti į šį klausimą – ar stoju, ar ne. Ir pašaukimas mane tuo keliu vedė: nusprendžiau pabandyti ir įstojau. Tam tikra prasme mokytojo profesija ir kunigo pašaukimas man visai nesikirto: tai buvo tarsi tąsa, visiškas realizavimasis, nes abi šios profesijos yra tarnystė. Seminarijoje mokiausi iki ketvirto kurso – tai buvo jau dešimti studijų metai, skaičiuojant šešerius metus magistrantūros  ir ketverius seminarijoje. Pagalvojau, kad man reikia poilsio, atsitraukti, viską pergalvoti. Tas atsitraukimas užtruko iš pradžių metus, tada antrus: pradėjau dirbti mokykloje, o laikas nebuvo didelis mano sąjungininkas. Tų klausimų kildavo ir likdavo vis daugiau ir daugiau, tad likau akademinėse atostogose tretiems metams ir galiausiai supratau, jog nebegrįšiu (į seminariją – aut. past.). Supratau, kad pradėjau mąstyti kaip pasaulietis, nutolau, jau buvau pritapęs mokykloje, ir taip jau išėjo, jog ir pasilikau mokykloje. Nuo tada, kai pradėjau dirbti Antano Baranausko vidurinėje, praėjo devyniolika metų. O seminarijoje, sakyčiau, subrendau kaip žmogus – daug sutikta bendraminčių, daug dvasingų pokalbių. Labai labai šviesus laikotarpis. Aišku, gaila, kad neteko pabaigti (seminarijos – aut. past), bet, matyt, Dievas žino geriau.

– O kaip manote, ar toks sprendimas, tarnystės pasirinkimas, apskritai yra įveikiamas labai jaunam žmogui, galbūt vos aštuoniolikos? Kaip tas jaunas žmogus turėtų susigaudyti, susiprasti, ar tai tikrai jam?

– Kunigystė, sakyčiau, greičiau ne tik profesija, bet  gyvenimo būdas. Nors panašus ir mokytojo darbas, kuris didžiąja dalimi tampa gyvenimo būdu: tai nėra ta veikla, kuria užsiimi tik tam tikrą valandų skaičių per dieną, o paskui uždarai duris. Tai įsismelkia į tavo mąstyseną, į tavo būdą. Vis tiek, kai, sakykim, eini pro šalį ir matai jauną žmogų, na, elgiantis ne visai tinkamai, negali ramiai praeiti pro šalį, vis tiek turi kažką pasakyti, sudrausminti. Na, o kunigo kelio pasirinkimas yra labai radikalus pokytis, kai turi suprasti, ką tu turėsi paaukoti. Atsimenu, kai (dabar jau šviesaus atminimo) profesorius Jonas Jūraitis, dėstęs mums filosofiją, sakydavo: „Aš visada einu į kunigų šventimus pažiūrėti į tuos jaunus žmones, kurie dega tuo entuziazmu būti kunigais. Ir kai jie guli prieš altorių, prisiekia ištikimybę vyskupui, aš matau, jog jie nesupranta, kur jie eina, o aš suprantu, bet labai gražu, kad, gal ir nesąmoningai, jie tuo keliu eina“. Kaip ir mano atveju, kai pradedi kelti klausimus – „ar aš tam sutvertas?“, „ar tai galiu?“, tai pradeda trikdyti. Kaip sakoma Šventajame Rašte, jei uždėjęs ranką ant arklo žvalgaisi atgal, tada jau nieko nebus, nes reikia žiūrėti pirmyn. O šiaip, po mokyklos įstojusių irgi buvo, tiesa, gaila, nė vienas jų kunigu netapo. Galbūt šitą kelią besirenkantiems turėtų būti ir kažkoks amžiaus cenzas. Vis dėlto reikėtų būti subrendusiems. Tada ir tas pasirinkimas yra kitoks.

– Kalbant apie mokytojo kelią, kaip bendraujate su vaikais? Kaip pavyksta susikalbėti su mokiniais, kurie nenori klausyti? Mano prisiminimuose įstrigote kaip mokytojas, kuriam niekada nereikėjo kelti balso, trenkti durimis.

– Reikia tinkamo charakterio. Turėjau kolegę, kuri visada pasitelkdavo humoro jausmą. Aš humoristas niekada nebuvau, bet mano būdas, matyt, iš prigimties yra ramus. Viduj ir verda, ir vyksta visokių dalykų, tačiau išorėje to nesimato. Kai kurias situacijas tiesiog reikia išlaukti, nepulti. Karšta reakcija dažnai pagimdo konfliktą. Kuo ilgiau dirbu pedagogu, tuo labiau įsitikinu, jog kartais reikia išlaukti, kartais pats mokinys supranta, nors kartais reikia jam ir pasakyti, bet rėkimu, atviru konfliktu nieko nepasieksi. Nors kartais būna visko. Esu turėjęs klasę su daugeliu specialiųjų poreikių mokinių, ir kartais tikrai pajusdavau, kad netenku  kantrybės, bet tada tiesiog pažvelgdavau pro langą, tiesiog kažkur dvasiškai pabėgdavau iš klasės. Grįžti po kelių sekundžių –  ir viskas nuščiūva.

– Kalbant apie dėmesio, raidos sutrikimus, apie kuriuos dabar šnekama daugiau nei anksčiau, kaip manote, ar keičiasi Jūsų mokymo principas, ar lengviau mokyti žinant, jog kai kuriems mokiniams reikia kitokio dėmesio?

– Be abejo. Mažai žinojome apie specialiųjų poreikių turinčius mokinius, kaip prie jų reikėtų prieiti. Tų žinių tikrai buvo nedaug, ypač man, atėjusiam be pedagoginio išsilavinimo. Kai tų žinių turim daugiau, tai yra daug lengviau ir labai svarbu, ačiū Dievui, kad į tai nebežiūrima pro pirštus. Ir labai gerai, kad mokiniams, kuriems paskirta speciali programa, tai nėra joks nuosprendis, tai nepadaro jų antrarūšių. Visi mes turim kažkokių poreikių, kur mums reikia didesnio dėmesio.  Taip pat ir labai gabūs vaikai yra vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Manau, kad čia nėra ko gėdytis, ir gerai, kad tėvai tai supranta, tų programų neatsisako, nes pradeda į jas žiūrėti kaip į pagalbą. Manau, kad tai yra kelias. Be to, vaikai, esantys ne tokie sėkmingi akademiškai, vis tiek duoda kažką savo klasei. Gerai, kad nebėra kalbų, kad specialiųjų poreikių turinčius vaikus vertėtų mokyti atskirai, specializuotose mokyklose.

– O kaip, būdamas mokytoju, tvarkotės su rutina? Įsivaizduoju, jog mokant kalbos, mažai kintančio dalyko, ji neišvengiamai ateina? Kaip nepametate savęs? Ar nesinori kartais mokyti kažko kito?

– Manau, kaip ir kiekvienoje profesijoje, rutina yra – ar būsi bankininkas, ar mokytojas, ar kunigas. Žinoma, kad surasti kažką nauja tuose dalykuose sudėtinga, bet daug priklauso nuo žmogaus charakterio. Tau gali būti nuobodu kiekvieną dieną, bet gali atsikelti ir sugalvoti, jog šiandien man bus įdomu todėl, kad nors vieną dalyką darysiu kitaip. Kalba, gramatika, žodynas taip greitai nepasikeičia, bet vis dėlto tai priemonė kaip sriubai vanduo, kurioje plaukioja visi ingredientai. Galbūt kažkas nauja gali būti kažkoks klausimas, perskaitytas pasakojimas, filmukas,  įnešantys naujų spalvų į pamoką. Nors su kalbos mokymu nėra lengva: dažnai vaikai ateina jau mokėdami anglų kalbą (arba manydami, kad jau moka, nors iš dalies tai tiesa – prieš dešimt metų taisant egzaminų darbus dar būdavo galima rasti ir ,,baltų eilių“, dabar tokių atvejų pasitaiko jau rečiau, vienaip ar kitaip – jie jau yra kalbos vartotojai) ir dažnai nepritaria, kai kalbama apie taisyklingą kalbos vartojimą, stilių, tinkamą registrą, neretai replikuoja: „Ką čia tas Vitkūnas šneka? Niekas taip nekalba, kaip jis moko.“ Bet iš tiesų filologinės specialybės šiandien menkai patrauklios, kai kartais pradedu kalbėti apie kalbos filosofijos dalykus, matau, kad daugelis užsimerkia ir tikriausiai jau galvoja, jog tiek to, pakentės tas dvi minutes.

– O kaip jaučiatės, kai  ne tik mokiniai, bet net mokytojai pradeda vartoti tiesioginius vertinius iš anglų kalbos?

– Mane tai erzina, nesivarginimas ieškoti savo kalbos žodžio – tai ne tik tinginystė, bet  noras save pademonstruoti. Ačiū Dievui, mūsų mokykloje (Jono Biliūno gimnazijoje – aut. past.) tai nėra masinis reiškinys.

– Man visada buvo smalsu, kaip mokytojai, dėstytojai jaučiasi, kai juos vadina pavarde ar pravarde? Ar susitaikėte, kad kalbėdami mokiniai savo mokytojus vadina pavarde?

– Mes taip elgdavomės su savais mokytojais, manau, kad čia nieko keista ir kad visada taip bus. Kai kalbi apie kolegas jiems nesant, labai dažnai juos irgi vadini pavarde. Nežinau kodėl, bet taip jau yra. Apie pravardes – nežinau, jei jos neužgaulios, manau,  nėra nieko įžeidžiama, juk  ir bendraklasiai vieni kitus vadina pravardėmis. Tiesiog taip linksmiau gyventi. Užsienyje įprasta mokytojus vadinti vardu, tada atsiveria artimesnis santykis, tai suteikia laisvės, o laisvė suteikia kūrybingumo.

– Ką manote apie mokytojo įvaizdį visuomenėje? Mokytojo profesija tarsi nebeturi anksčiau buvusios pagarbos, prestižo, o universitetai bando pritraukti daugiau pedagogikos studentų. Vilniaus Universitetas netgi siūlė nemokamas metų trukmės pedagogikos studijas baigusiems bakalaurą.

– Vartotojas, ko gero, nelabai susimąsto, kiek kainuoja būti mokytoju. Atrodo, jog už tai moka, ir viskas. Kartais mokytojas sudaiktinamas, aišku, ne visų mokinių, bet daugelio sąmonėje tu esi savotiškas televizorius. Gerai, kad kažkas išeidamas dar pagalvoja, kad jį reikia išjungti, nes jis irgi gali pavargti. O tu kalbi tarsi  oro uoste: visi eina ir nežiūri, tave palieka per savaitgalį kabinete, tu ten dirbi toliau, o pirmadienį jie vėl tave susiranda.  Kažkas pasakojo, jog su mokiniu susitiko netradicinėje erdvėje, ne mokykloje, o kažkokiam renginy, ir tam mokiniui buvo taip keista, kad mokytojai dar būna kažkur kitur, ne tik mokykloje. Tu kaip baldas,  televizorius, pasmerktas gyventi mokykloje, joje ir gyveni. Tai suprasdami, manau, žmonės nenori rinktis tokio darbo.

– Mano manymu, dirbate su sudėtingiausia žmonių grupe – paaugliais: ar darbas su jais Jūsų neužgauna? Juk toks darbas turėtų būti sekinantis.

– Žinoma, pirmadienį per pertrauką paleista replika, visai ne iš tavo mokinio atskriejusi kaip šūvis, gali tave sužeisti ir lydėti visą savaitę. Aišku, priklauso, kiek leidi save įžeisti. Tačiau, žinoma, žeidžia ir tylus smurtas: nedarbas pamokoje, provokavimas – tai kasdieninė duona, to negali išvengti, bet su metais į tuos dalykus pradedi žvelgti kitaip – jie kyla iš pačio žmogaus, nes laimingas žmogus taip nedaro, jis gali pakvailioti, bet tas, kuris elgiasi taip sistemingai, yra nelaimingas. Tada pradedi žiūrėti kitaip. Mane, sakyčiau, labiausiai veikia rytinis neprabudimas, kai ateini į pamokas aštuntą ryto, o daugelis snaudžia. Aš suprantu, jaunas žmogus nori pamiegoti, bet pasijauti kaltas, kad turi mokyti, o miegoti leisti negali. Vos ne atsiprašinėji, jog paskaudės, bet neilgai. Bet vaikai dabar yra vartotojai. Nors, ko gero, ir aš taip elgdavausi. Su žmonėmis apskritai dirbti sudėtinga, o vaikai dažnai yra tėvų atspindžiai. Jei tėvai turėjo neigiamą patirtį su mokytojais, gana atvirai reiškia nepagarbą jiems, tai  tuo persiima ir vaikai.

– O kaip manote, kaip pagarbą mokytojams galima atkurti?

– Man atrodo, reiktų keisti požiūrį į švietimą ir mokslą, nes jie nebėra vertybės, taigi tas, kuris teikia tas paslaugas, nebėra gerbiamas. Reiktų nenusipiginti. Kartais pagalvoju, kodėl mano seneliai labai pagarbiai žiūrėjo į mokytojus? Todėl, kad mokslas buvo vertybė, ne visi galėjo tai sau leisti. Kai suprasime, kad mokslas nėra tai, ką tau bruka per nevalią, o tai, ko turi nusipelnyti, tada požiūris keisis. Nemokamas mokslas yra didelė vertybė, valstybė tai dovanoja savo piliečiams, todėl dažnai vaikams nėra motyvacijos mokytis. Kam tada mokytis dar dvejus metus (gimnazijos paskutinėse klasėse – aut. past.) – negi vien tam, kad būtų daugiau pamokų, o mokytojai turėtų daugiau darbo?

– Turite teologo išsilavinimą. Kaip manote, ar reikėtų pasaulietinėse mokyklose dėstyti tikybą?

– Nors teologo diplomo neturiu, nes pradėtų studijų seminarijoje taip ir nebaigiau, tačiau apie tikybos dėstymą mokyklose manau, kad tai turėtų būti laisva valia grįstas pasirinkimas. Šiais laikais tikybos, kokią ją suprantame siaurąja prasme, niekas jau nebedėsto. Ją mokyklose pakeitė religinis ugdymas, apimantis ir kitų religinių bendruomenių išpažįstamas tiesas, vertybes ir dorovės principus. Religinis ugdymas drauge su etika yra dvi dorinio ugdymo alternatyvos, kurias mokiniai gali rinktis. Jei kalbėtume, ar jos abi iš viso reikalingos, pasakyčiau, kad be abejonės. Jos ne tik reikalingos, bet netgi būtinos, ypač paaugliams, vos ne kas dieną stovintiems pasirinkimo kryžkelėje. Su mokiniu, neturinčiu jokio dorinio išprusimo, būtų labai sudėtinga kalbėti apie meną, literatūrą ar gyvenimo filosofiją, kurios gyvybiškai svarbios generuojant idėjas kitose pamokose, tarp jų – ir anglų kalbos. 

– Bažnyčia išgyvena savotišką krizę: vis mažiau jaunų žmonių stoja į seminariją (jau tam tikrą laiką uždaryta Telšių kunigų seminarija),  stinga kunigų, jie aptarnauja po kelias parapijas. Jūs, ketvirtame kurse pasitraukęs iš seminarijos, išsaugojote tikėjimą. Ar lengva šiuolaikiniame pasaulyje išlaikyti nenutrūkstamą santykį su nekintančio  per šimtmečius mokymo archajiška bažnyčia?

– Klausimą perfrazuočiau – ar lengva gyventi tiesoje su savo žmogiškąja prigimtimi šiuolaikiniame pasaulyje, kuris ją stengiasi palenkti savo lūkesčiams ir norams? Aišku, kad ne. Juk ne Bažnyčia yra sustabarėjusi, o žmogaus prigimtis nuo žmogaus sukūrimo, jei norite, egzistencijos pradžios yra ta pati. Juk ir mylime, ir pavydime, ir nekenčiame taip pat, tik tam pasitelkiame įmantresnius būdus. Todėl Bažnyčiai, ko gero, vienintelei tenka didžiulis šių dienų iššūkis šią tiesą ginti ir skelbti, kaip tai ji darė nuo savo pradžios.  Teneužpyksta broliai protestantai, tačiau, ko gero, visi sutiksime, jog protestantiškoji Bažnyčia yra daug liberalesnė, „labiau atsiliepianti“ į šiuolaikinio pasaulio poreikius. Tačiau ne iš vieno svečio, atvykusio iš Vakarų, teko girdėti, kad jie „baltai“ pavydi mums, kurių Bažnyčioje dar tvyro tikėjimo dvasia. Bažnyčios tuštėjo ir pildėsi. Taip buvo ir taip bus. Nors gyventi šiuolaikiniame pasaulyje yra būtinybė, tačiau klaidinga būtų stengtis tapti jo dalimi.

(„Aukštaitiškas formatas” Nr. 89, 2021-12)