Gyventojų skaičiaus mažėjimas – nebūtinai blogis („Aukštaitiškas formatas“ Nr.96)

Kiekvienais metais Utenos regione miršta 1500–2000 daugiau žmonių nei gimsta. Tačiau gyventojų skaičius Utenos regione nuo 2020 metų liepos 1 dienos iki šių metų liepos 1 dienos, Lietuvos statistikos departmento duomenimis, išaugo beveik 2000. Natūralią žmonių netektį kompensavo teigiama migracija.

Utena, kaip regiono centras, įsitvirtina

Gražiausiai atrodo Utenos miesto gyventojų skaičiai. Šių metų liepos 1-ąją Utenoje gyveno 26 537 gyventojai. Per metus uteniškių padaugėjo geru tūkstančiu, o esminis demografinis lūžis mūsų regione vyko 2020–2021 metais, kai gyventojų skaičius augo visose Utenos regiono savivaldybėse, ir miestuose, ir kaimuose.
Ar demografijos skaičių kitimui įtakos turėjo „korona“ ir ukrainiečiai, nuomonės paklausėme Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros profesoriaus dr. Donato Burneikos.
Mokslininkas dėstė, kad dėl judėjimo tarp savivaldybių suvaržymų per epidemiją regionuose registravosi naujų gyventojų, tačiau nei šios registracijos, nei pabėgėliai iš Ukrainos didesnės įtakos statistikai neturėjo. Pirmųjų skaičius buvęs neženklus, o dauguma ukrainiečių pabėgėlių kol kas į statistinius duomenis nėra įtraukti.
„Skaičiai labiausiai susiję su tarptautine migracija. Visi procesai turi grįžtamuosius ryšius, ir kuo daugiau kažkada išvažiuoja, tuo daugiau kažkada grįžta. Taip pat imigracija iš trečiųjų šalių labai išaugo. Įvyko ekonominis pokytis, dabar daugiau lietuvių grįžta nei išvažiuoja. Balansas į gerąją pusę pasikeitė apie 2019–2020 metus. Ir ši tendencija yra ne tik Utenos regione, bet ir visoje Lietuvoje“, – „Aukštaiškam formatui“ aiškino profesorius. Jis dėstė, kad tikrąją situaciją vien pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis įvertinti yra sunku. „Pas mus gyventojų skaičiai fiksuojami pagal deklaracijas, o ne pagal realią situaciją. Sunku pasakyti, kokia tikra realybė, nes Registrų centro bei Statistikos departamento duomenys skiriasi. Yra gana reikšmingų statistinių nuokrypių“, – kalbėjo dr. D. Burneika.
Pasak profesoriaus, Utena turi pramonės potencialą, o pastarieji metai dėl pasaulinių tendencijų, dėl rinkų trūkumo buvo labai palankūs pramonei augti. „Pramonė geriau jaučiasi ne didmiesčiuose. Vidutiniai miestai atsigavo, nes buvo palankus metas pramonei, bet kiek tai tęsis, nėra aišku. Kinija grįžta į rinką“, – aiškino mokslininkas.
Jis sakė, kad Utena neišvengiamai mūsų regione turės geriausią demografinę situaciją, nes sukasi tarytum uždaras ratas – didžiausiame mieste neišvengiamai bus didžiausia ligoninė, didžiausias policijos komisariatas ir pan. Juk biudžetinių darbo vietų mažėjimas visais metais švelniausias buvo regiono centre.

Būsimos gimdyvės išvažiavo

Demografiniams procesams yra būdingos bangos. Lietuvoje didžiausias gimstamumas buvo apie praėjusio amžiaus šešiasdešimtuosius metus. Prieš devyniasdešimtuosius buvo fiksuota antroji demografinė banga, kai gimdė skaitlingosios kartos palikuonys.
„Šios bangos, kaip ir jūros bangos, jos nyksta. Keičiasi gimdymo amžius. Išsitiesina bangos, bet kol kas bangos dar yra. Prieš kelerius metus buvo santykinis kūdikių pagausėjimas, bet dabar einame į kitą etapą – į mažėjimą tų žmonių, kurie gali gimdyti. Gimstamumo juk yra du faktoriai: noras gimdyti ir galinčių gimdyti skaičius. Didžioji dalis vaikų dabar yra planuojami. Dalies galinčių gimdyti mes netekome dėl emigracijos. Emigruoja jauni žmonės ir natūraliai ta banga sumažėjo. Jinai buvo mažesnė nei būtų buvusi, nes dalis lietuvių gimdė užsienyje. Tiesa, dalis gimdžiusių užsienyje savo vaikus registravo čia. Didelė migracija pačioje XXI amžiaus pradžioje daugiausia buvo susijusi su tuo, kad žmonės neteko darbo, bet dar blogesnė – 2008–2009 metų krizės sukeltos migracijos banga. Ji vyko tuo metu, kai mes turėjome labai gausią jaunuolių kartą. Labai daug jaunų žmonių, baigusių mokslus, išvažiavo. Prasidėjo krizė, ir dar tuo pat metu buvo ilginamas pensijinis amžius. Pensijinio amžiaus ilginimas dar stipriau užkirto galimybes jauniems žmonėms gauti darbą. Dalis po 2008–2009 metų krizės išvažiavusiųjų dabar gimdytų“, – aiškino prof. D. Burneika.
Jis kalbėjo, kad tiek iš Lietuvos išvažiavusios moterys, tiek imigrantės į Lietuvą paprastai gimdo tik panašiai po penkerių metų, kai įsitvirtina svetimoje šalyje. „Gimdymas yra motyvacija grįžti, bet jeigu žmonės vaikų susilaukia užsienyje, pradeda tuos vaikus leisti į mokyklas, jie jau nebegrįš. O jeigu ir grįš, tai tik kai bus išėję į pensiją“, – kalbėjo mokslininkas.

Molėtai jaučia „Teltonikos“ atėjimą

2018–2022 metais kasmet Utenos regione mirė nuo 2446 (2019 metai) iki 2840 (2021 metai) žmonių. Mirusiųjų skaičius nerodo nei didėjimo, nei mažėjimo tendencijos – eilę metų jis išlieka panašus. O gimdymų kasmet mažėja 50–60-čia. 2018 metais Utenos regione gimė 985, 2022 metais – 680 vaikų. 680 vaikų yra 25 mokinių klasės arba po 4 klases kiekvienoje iš 6 Utenos regiono savivaldybių.
Gimstamumas ir mirtingumas yra prognozuotini, o imigracijos ir emigracijos bangas nuspėti yra sudėtinga. Tačiau vargu, ar nauji gyventojai, ar ir tie patys reemigrantai kursis tose vietovėse, kur nėra gerai apmokamų darbo vietų.
Pernai Molėtuose pradėjusi veikti „Teltonikos“ gamykla su 500 potencialių darbo vietų ir solidžiais atlyginimais, regis, galėtų keisti mažo miestelio demografiją. Molėtų rajono savivaldybės meras Saulius Jauneika „Aukštaitiškam formatui“ sakė, kad antri metai Molėtuose 5–7 proc. didėja ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų. „Išeitų, kad ateityje augs ir mokinių skaičius mokyklose“, – sakė Molėtų meras. Jis kalbėjo, kad Molėtuose statomi daugiabučiai, bus pradėtos 10 kotedžų statybos, auga gyventojų pajamų mokesčio, surenkamo į rajono biudžetą, skaičiai. „Nežinau, ar šie faktai rodo, kad Molėtai turi perspektyvą augti. Tačiau bent mažėjimas gal bus mažesnis nei prognozuotas“, – svarstė Molėtų rajono savivaldybės meras S. Jauneika.

Darbo vietos gyventojų gali ir nepritraukti

60 km atstumas nuo Molėtų iki Vilniaus yra ir gerai, ir blogai. Žmogus, dirbantis Molėtuose, dėl nedidelio atstumo iki sostinės gali Molėtuose ir negyventi, ir nauja darbo vieta šiame mieste dar nereiškia, kad miestas turės ir naują gyventoją. Tačiau privalumas, jog investicijos į Molėtus nėra ir rizikingos – jei miestas bus nepatraulus gyventi, darbuotojai į jį galės keliauti iš Vilniaus.
„Jeigu yra gera darbo vieta, žmogus ieško galimybių šalia jos įsikurti, kad nereikėtų važinėti.
Tokie investuotojai, kaip „Teltonika“, daro tik pozityvią įtaką, bet kiek ji reikšminga – kitas klausimas. Ar pastačius miestelyje bet kokį fabriką, jame gyventojų padaugėja? Ne. Nebūtinai. Pabradės pavyzdys… Gal bus per menka motyvacija važiuoti kažkur dirbti, jeigu atlyginimai nelabai skiriasi. Gal tas fabrikas bus uždarytas dėl darbuotojų trūkumo arba reikės atsivežti darbuotojų iš Šri Lankos. Gali būti, kad darbuotojai važinėja dirbti iš Vilniaus arba darbuotojai surenkami iš viso regiono. Esminis teigiamas investicijų pokytis, kad kai žmonės turi darbus, neišvažiuoja, bet kiek dėl to atvažiuoja ir apsigyvena, čia yra klausimas“, – svarstė profesorius D. Burneika.

Regionų nykimas yra dėsningas

Per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje neišvydome demografinių tendencijų, kurias būtų nulėmęs konkretus politikas ar verslininkas. Didieji miestai išliko didžiaisiais, vidutiniai – vidutiniais, maži – mažais. Kitaip tariant, ar meras geras, ar blogas – nuo jo miesto vystymasis lyg ir nepriklauso. Šiuos žodžius patvirtino ir profesorius D. Burneika.
„Demografiją lemia makropriežastys. Visur tas pats vyksta, ir ne tik Lietuvoje. Labai geras meras ir labai sėkmingas verslininkas gali kažkiek pakeisti situaciją, bet bendra tendencija, jog žmonės koncentruojasi didmiesčiuose, metropoliuose. Pasaulinė tendencija, bet atskirais atvejais gali būti išimčių. Jeigu labai genealus meras su dideliais verslininkais kažką sukuria, gali vykti kitaip. Ir visgi, žmonėms ir verslams labiau apsimoka burtis didmiesčiuose. Žmonėms didmiesčiuose lengviau surasti darbą, draugų, padaryti karjerą. Verslininkams lengviau surasti tiekėjus, pasiekti rinką ir pan. Žiūrime į Lietuvą skersai išilgai, mažėjimo tempai nevienodi, bet tendencijos panašios. Toks postsovietinis mažėjimas dėl buvusios nevykusios pramonės ir neefektyvaus žemės ūkio. Bendra tendencija… Dabar yra tokia vystymosi logika, bet galbūt jinai keičiantis technologijoms, pereinant į nuotolinį darbą pasikeis. Pagal demografines tendencijas Lietuva nuo Vakarų šalių yra kelis dešimtmečius atsilikusi, bet išgyvena tą patį, kas buvo visur kitur. Nieko čia unikalaus.
Lyginant su Vakarų valstybėmis, turėjome labai daug gyventojų, sukeltų į mažesnius miestus. Pokyčiai dėsningi, ir kai jie nusistovi, jie tampa nebe tokie greiti, nebe taip širdį draskantys.

Gerai gyventi galima ir be kaimynų

Lyginant gyventojų skaičiaus pokytį nuo 1989 metų gyventojų surašymo su šių metų liepos 1 dienos Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Utenos rajone gyventojų skaičius sumažėjo beveik 27 proc., Molėtų rajone beveik 39 proc., Visagine – kiek daugiau nei 39 proc., Anykščių rajone 41 proc., Zarasų rajone beveik 44 proc., Ignalinos rajone – beveik 48 proc.
Utenos regiono centras Utena ir įskaičiavus rajoną procentaliai per nepriklausomybės laikotarpį prarado mažiausiai gyventojų. Visagino gyventojų skaičiaus kaitą reikėtų grįsti ne kažkokiomis tendencijomis, o atominės elektrinės, dėl kurios ir buvo pastatytas miestas, uždarymu.
Anykščiai 1989 buvo ir išliko gerokai didesniu miestu, nei Ignalina, Zarasai ir Molėtai. Procentine išraiška Molėtų rajonas gyventojų per nepriklausomybės laikotarpį prarado mažiau, nei Anykščių rajonas. Tačiau šią tendenciją reikėtų grįsti jau minėtu 60-ties km atstumu iki Vilniaus.
Regiono „autsaideriai“ – labiausiai nuo didmiesčių nutolę pasienio rajonai: Ignalinos ir Zarasų.
Galbūt verta kelti eretišką klausimą dėl visos Lietuvos pasienio rajonų numarinimo ir stabdyti į juos investicijas, juk šiaip ar taip Ignalinos ir Zarasų rajonų miesteliai liks beveik negyvenamais, o rajonų centrai taps miesteliais? Išgirdęs šį „Aukštaitiško formato“ klausimą, prof. D. Burneikis šyptelėjo – „Vilniaus rajonas taip pat yra pasienio rajonas.“
„Jeigu iš Ignalinos ir Zarasų norima padaryti centrus, tai pinigų švaistymas. Bet jeigu kalbame apie vietas, kur gera gyventi, gal geriau tegul gyvena mažiau žmonių, bet gyvena gerai. Nereikia Vasiukų. Užtenka garantuoti tam tikrų paslaugų padorų pasiekiamumą. Gal mieste gyvens ne 10 tūkstančių, o tūkstantis, bet gyvens gerai. Kalbame, kad gyventojų mažėjimas yra blogai, bet ar iš principo tai yra blogai? Daug kam dėl to tik gerai, lieka daugiau erdvės, gali žmonės tos erdvės daugiau įsigyti – ar namą, ar butą, ar žemę. Gyventojų mažėjimas automatiškai nėra tragedija. Jeigu bandoma išlaikyti gyventojus prie esamos infrastruktūros, tada ir gaunasi bėda. Yra toks principas – protingas mažėjimas, reikia apie tai galvoti ir taip perspektyvas planuoti. Mes negalime kiekvienoje savivaldybėje turėti Vilniaus. Ir gerai. Tegul tie, kurie gyvena Vilniuje, ir gyvena ten susigrūdę, tegul daro pinigus, o tuos pinigus, uždirbtus Vilniuje, paskirstykim regionams“, – aiškino profesorius.

Plėtra orientuojama į susitraukimą…

Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas „Aukštaitiškam formatui“ sakė, kad gyventojų skaičiaus rajone mažėjimas pliusų neturi. Ir pirmiausia todėl, kad daugelį metų apie mažėjimą nebuvo galvota – plėtota infrastrūktūra, reanovuotos uždarymui pasmerktos mokyklos ir t. t. „Arba pasiimat ir darot, arba negaunat. Kai padarai, gražu yra perkirpti juostelę ir nusifotografuoti. Nuotraukos lieka. O kokia reali nauda? Troškulys yra niekas, o įvaizdis yra viskas“, – ironizavo I. Umbražiūnas, tikindamas, kad dėl neadekvačių projektų dažnai kalta buvo šalies valdžia.
Ignalinos vicemero nuomone, demografinę rajono situaciją galėtų pakeisti imigracija. „Kažkas keistųsi, jeigu atsirastų žmonių iš šalies. Bet kodėl jų turėtų atsirasti? Galų gale, ar mes tikrai norime, kad tų žmonių atsirastų?“ – retoriškai klausė politikas.
Jo nuomone, protinga valdžios pozicija būtų prisitaikymas prie esamos situacijos.
„Mes kiekvieną dieną žiūrime ir skaičiuojame. Planuojame ne plėtrą. Vadinamieji plėtros projektai dabar orientuoti į susitraukimą, ir kitaip artimiausiu metu nebus“, – kalbėjo Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras.

Reikėtų skaičiuoti ir trečdalį žmogaus

Profesorius D. Burneika atkreipė dėmesį, kad nemaža dalis didmiesčių gyventojų turi ir antrąjį būstą. O kai žmogus laiką leidžia sodyboje, jis naudojasi tos gyvenamosios vietos infrastruktūra – pradedant keliais ir baigiant policija bei medikais.
„Jeigu Anykščiuose kažkas gyvena tris, keturis, penkis mėnesius, ar tai reiškia, kad tas žmogus nėra Anykščių gyventojas? Negali sakyti, kad jis Anykščiuose negyvena. Gal reikėtų protingiau perskirstyti mokesčius? Gal galima žmogui suteikti galimybę deklaruoti dvi gyvenamąsias vietas ir vienai savivaldybei atitektų 70, kitai 30 proc. jo pajamų mokesčio“, – kalbėjo profesorius D. Burneika.

Gyventojų amžiaus struktūrą suformavo ekonomika

Utenos regiono savivaldybes, vertinant pagal amžiaus grupes, iš kitų savivaldybių išsiskiria Utenos rajonas ir Visagino savivaldybė. Esminį augimą praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje išgyvenusi Utena turi santykinai mažiau senolių, nei Molėtai, Ignalina, Zarasai ir Anykščiai. O devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje miestu tapusiame Visagine senolių skaičius ir taip yra mažokas. Visagine asmenų, sulaukusių 85 metų, yra vos 1,5 proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus, Utenos rajone – 3 proc., kituose rajonuose – apie 4 proc.
Tačiau Utenos rajone, palyginus su kitais rajonais, yra gausesnis šeštajame dešimtmetyje gimusių žmonių, taigi jaunų pensininkų sluoksnis.
Utenos apskrities archyvo vedėjas Gediminas Šeštokas „Aukštaitiškam formatui“ sakė, kad jis atkreipęs dėmesį, kad Utenoje yra labai nedaug vyresnių žmonių, kurie kilme yra uteniškiai. „Mano dvi tetos iš Ignalinos rajono aštuntajame dešimtmetyje persikraustė į Uteną. Tada buvo labai geros sąlygos – gauni darbą ir butą Aukštakalnyje. Visą regioną tuo metu Utena „susiurbė“, – dėstė G. Šeštokas.
Stereotipiškai jaunu miestu vadinamas Visaginas nebėra ypač jaunas. Vaikų iki 17 metų amžiaus Visagine sudaro 15,8 proc. gyventojų. Kitose šio regiono savivaldybėse šios amžiaus grupės gyventojų skaičius yra apie 13–14 proc.
Tiesa, Visagino gyventojų skaičiaus mažėjimas po atominės elektrinės uždarymo, regis, turėjo būti dar didesnis, nei buvo. Daug metų Visagino savivaldybės kontrolieriumi dirbęs I. Ubražiūnas pakankamai švelnų Visagino traukimąsi paaiškino tuo, jog vyresni visaginiečiai iš miesto nebėga, nes paprasčiausiai neturi kur bėgti. „O kur tiems žmonėms dėtis? Jie gyvena kitoje valstybėje, tiktai kad Visagino teritorijoje. Žiūri tos kitos šalies televiziją ir taip ten ir gyvena savo uždaroje bendruomenėje,“ – savo nuomonę išdėstė I. Umbražiūnas.