Žmogus iš 1941 – ųjų vasaros…

Alfredas Klimašauskas – viena iš nedaugelio iki šių laikų išgyvenusių sovietinių okupantų vykdyto pirmojo masinių žmonių trėmimo į Rusijos gilumą 1941 metų birželį aukų. Veik visas jo gyvenimas iki pilnametystės prabėgo tolimojoje Rusijos šiaurėje.
Aplinka, taip pat ir mokykla formavo asmenybę, veikdama per rusišką kultūrą bei dvasią. Tačiau vidurinės baigimo metai buvo ir sugrįžimo į tėvynę metai. Įgijo specialybę, dirbo įdomų darbą, didžiąją gyvenimo dalį praleido Viešintų miestelyje, ten iki šiol ir tebegyvena. Tremtyje patirtus išgyvenimus įamžino keliomis dešimtis grafinių piešinių, kurių paroda įsimintiną birželio 14 – ąją, minint pirmojo masinio trėmimo 80 metų sukaktį, atveriama Anykščių Siauruko muziejuje, šalia tremtinių vagono.

Pirmieji atsiminimai

Gimęs šis ypatingas žmogus pačiame Lietuvos pakraštėlyje, Lazdijuose, pasienio policininko Juozo Klimašausko šeimoje. Tėtis, kilęs nuo Vidžių dabartinėje Baltarusijoje, po Pirmojo pasaulinio karo liko našlaičiu, kartu su kelias panašaus likimo paaugliais pateko į Lietuvą, gyveno pas ūkininkus prie Utenos, mokėsi amatų mokykloje, tarnavo kariuomenėje Klaipėdoje. Patiko, bet liktiniu pasilikti nepavyko, tačiau jau vedus nusišypsojo laimė – gavo tarnybą pasienio policijoje. Sakydavo, kad to meto pasieniečiai svajodavo tarnauti prie pačios ramiausios sienos su broliška Latvija, o štai Lenkijos pasienyje nuolat įvykdavo incidentų. Kai sovietai 1940 metų vasarą okupavo Lietuvą, J. Klimašauską iš tarnybos atleido, o šeima – tėvai su trijų metukų Alfredu ir jaunesne sesute Aurelija – pasitraukė į motinos tėviškę, Nemakščių kaimą prie Utenos. Tačiau ir ten sovietiniai pareigūnai bei jų talkininkai Klimašauskus surado. Tėvą suėmė lemtingųjų 1941 metų gegužės pabaigoje, nuteisė dešimčiai metų ir įkalino Rešiotų lageriuose. Motiną su vaikais paėmė birželio 14 – ąją ir iš Utenos stoties gyvuliniame vagone su daugybe likimo brolių ir sesių nugabeno iki Švenčionėlių. Toliau kelionė tęsėsi plačiojo geležinkelio traukiniais – iš Naujosios Vilnios iki pat Maskvos, po to dar tolyn, kol nugabeno iki pat Barnaulo miesto Altajaus srityje.
A. Klimašauskas pasakojo, kad tas dienas šiek tiek prisimena, nors labai miglotai, fragmentiškai, juk buvęs vos ketverių metų. Tuomet giliau įsirėžė vos keli netikėti įvykiai – didžiulis kepyklos gaisras, paauglių šėlsmas mušant didžiulį prie barakų atšliaužusį žaltį ir ilgas stovėjimas eilėje prie duonos bei sriubos. Pervirtus per penkių metų amžiaus ribą, atmintis fiksavo veik viską, ką vaikas regėjo ir girdėjo…

Sesutės tragedija

Tai nutiko Barnaulo mieste. Kelias šeimas apgyvendino tuščioje mokykloje, dideliame kambaryje: suolus sustumdę į pasienius, tremtiniai miegojo tiesiog ant grindų. Buvo vasara. Mažesni vaikai pradėjo sirgti tymais. Susirgo ir Klimašauskiukai. Jiems besigaluojant, motina užsikrėtė šiltine – baisia užkrečiama liga. Ją izoliavo, išgabeno į ligoninę. Vaikai liko, nors labai gerų, bet svetimų, žmonių globoje. Išvažiuodama į ligoninę motina prašė visus daiktus mainyti į maistą, kad tik išgyventų vaikai. Veikiai jie ėmė sveikti, pirmoji ėmė taisytis sesuo. Tačiau kažkaip atkrito ir visai netikėtai mirė. Palaidojo svetimi kažkur miesto kapinėse. Motina sugrįžusi rado sūnų dar tebesergantį, šaukė vardu, bet jis tyliai gulėjo tiek nusilpęs, kad nebebuvo jėgų atsiliepti.

Gyvenimas, darbas, buitis tolimojoje šiaurėje…

Pirmuosius mėnesius pragyveno Južakovo gyvenvietėje, po to labai daug tremtinių susodino į vagonus ir išgabeno dar toliau į šiaurę – iki pat Lenos upės.
Ten susodino į dūmais alsuojančio garvežio traukiamas baržas. Plaukė kelias dienas. Dažnai sustodavo, išlaipindavo pulkus žmonių. Eleną Klimašauskienę su sūnumi nuplukdė iki pat Laptevų jūros.
Vietovė ant neišvaizdaus, plyno, uolėto Laptevų jūros kranto vadinosi Bikovmišu. Ten vadovaujami ruso komendanto vyrai ir moterys statė jurtas – ant medinių karkasų klojo velėnas, palikdami angas langams. Stiklo nebuvo, tad juos „įstiklino“ tik prasidėjus šalčiams – uždengė ledo gabalais, plyšius užpylė sniegu. Viduje buvo baisingai drėgna, gultai sugrūsti vienas šalia kito, šildydavosi kūrendami iš perpjautos metalinės statinės padarytą krosnelę.
Tremtinius varydavo į darbus: daugiausia gaudydavo jūroje žuvį. Vasarą plaukdavo didelėmis valtimis – keturi irkluodavo, o du mesdavo tinklus. Žiemą kirsdavo storame lede eketes ir pro jas, panėrę į gelmes tinklus, traukdavo žuvis. Už darbą gaudavo tik po 500 gramų duonos, nedirbančių davinys būdavo dar mažesnis, dar mėnesiui skirdavo gal pusę kilogramų cukraus ir tiek pat riebalų arba sviesto. Ir žinokis. Nors labai stipriai kontroliuodavo, tačiau moterys, pasikišusios giliai po drabužiais, parsinešdavo žuvų. Tuomet tai būdavo tikriausia puota.
Gerokai sunkesnis buvęs tremtinių, patekusių į didžiosios upės žiočių salas, gyvenimas. Ypač Trofimovske, kur tremtiniai mirdavo tiesiog šeimomis. Po kelių mėnesių pasmerktiesiems visiškai suplyšo drabužiai, avalynė. Siuvėjai ir kurpiai buvo tiesiog graibstomi. E. Klimašauskienė kaip tik ir buvo labai gera siuvėja.

Lemtinga išvyka pas gydytoją

Moters su sūneliu buitis buvusi sunki, netruko paaiškėti, kad mažyliui sutrikęs regėjimas. Rūpestinga motina išsiprašė komendanto nuvažiuoti pas gydytoją į Tiksį. Ten gydytoju dirbo menkai apie mediciną nusimanęs, bene tik du kursus baigęs žydas, keista pavarde – Čerčilis. Kiek jis ten padėjo, tačiau paaiškėjus, kad moteris siuvėja, miesto administracija greitai pasirūpino, kad ji būtų perkelta gyventi pas juos. Taip tremtiniai iš Lietuvos apsigyveno uostamiestyje.
Motina Lietuvoje pasižymėjo kaip labai gera, madą suprantanti, inteligentams valdininkams puikiausius drabužius pasiūti gebanti. O į Tiksį nuolat atplaukdavo sąjungininkų amerikiečių laivai iš Aliaskos. Jie atveždavo sovietams maisto produktų, karinės technikos, amunicijos ir kitokio gėrio. Pareigūnai iš amerikiečių jūreivių įsigydavo geriausių medžiagų. Iš tų medžiagų E. Klimašauskienė siūdavo puikiausius drabužius. Gyvenimas labai pagerėjo – juk gyveno normaliame bute, kuriame buvo elektra, buvo kur nusiprausti.

Kelias namo

Tremtiniai galėjo mokytis tik rusiškose mokyklose. Pradžios mokslus pradėjęs gyvenvietėse, A. Klimašauskas Tiksyje lankė rusišką mokyklą, 1950 – 1956 m. mokėsi jau Okliominsko vidurinėje mokykloje, ją baigė, mat jį su motina perkėlė į švelnesnio klimato kraštus, nors ir toje pačioje Jakutijoje.
Tuoj po 1951 – ųjų pas juos atvažiavo mirties lagerius išgyvenęs tėvas. Pasakojo apie Rešiotų baisybes, apie tai, kad pirmosios dvi žiemos buvusios rūsčiausios. Prastai maitinami, menkai apsirengę kaliniai buvo verčiami sunkiai dirbti, tad iš daugiau nei keturių tūkstančių išgyveno vos kiek per keturis šimtus, tad žuvo apie devyniasdešimt nuošimčių. Tikriausias genocidas.
Į Lietuvą A. Klimašauskas sugrįžo 1959 m. pradžioje, apsistojo Vilniuje ir ruošėsi studijuoti aviaciją ar teisę, tačiau, kaip buvęs tremtinys, nepriimtas. Pavyko įstoti į Vilniaus elektromechanikos technikumą, rusakalbę grupę, kurį 1962 m. su pagyrimu baigęs įgijo radijo ryšio ir transliacijos techniko specialybę. Net septynis metus tame pačiame technikume darbavosi elektros ir radijo medžiagų, pramoninės elektronikos, impulsų technikos ir braižybos dėstytoju.

Metai Viešintose

Statant radijo ir televizijos retransliacijos stotį Viešintose, ten besidarbuojantis technikumo dėstytojas pasiūlė keltis į kaimą. Nebereikės gyventi bendrabutyje, gausiąs butą, aplink ežerai, miškai, pasitaisys sveikata. Įkalbėjo. 1969 m. A. Klimašauskas atvyko į Anykščių rajono miestelį, kuriame tebegyvena iki šiol. Darbavosi televizijos stoties pamainos viršininku, inžinieriumi nuo 1970 iki1997 m. Mokytojo pašaukimas vis viliojo: nuo 1973 m. Viešintų bei Surdegio mokyklose pavaduodavo mokytojus – mokė astronomijos, fizikos, technologijų. Patirti sunkumai palengva užsimiršo, o buvęs purvinas ir aplūžęs Viešintų miestelis išaugo, išgražėjo, atsirado panašių patogumų, paslaugų, kaip ir mieste. Taip pat užaugo, išsimokslino vaikai. Likdavo laiko ir pomėgiams. Šį tą meistravęs iš metalo, dabar dirba staliaus darbus, tačiau didžiausia aistra – orlaivių modelių klijavimas. Ne tik žinomų pasaulio aviacijos lėktuvų, bet ir savos konstrukcijos. Pagrindinės medžiagos – medis, storas popierius – vatmanas ir klijai. Kai kurie didžiuliais, didesniais nei metro skersmens sparnais. Dar ir dabar turįs du legendinės „Lituanicos“, kraupiojo vokiško kariško „Junkers – 87“ modelius.
Dar rašo eiles, yra literatų klubo „Marčiupys“ narys, jo eilėraščiai spausdinti sutelktinėse, o 2015 metais parengė ir išleido savos memuaristinės poezijos rinkinį „Išpažintis be ašarų“, kurį iliustravo savais piešiniais. Piešti tai, ką tremtyje teko patirti, paskatino tėtis. Žinodamas apie sūnaus gebėjimus, pasiūlė įamžinti piešiniais tai, ko niekas neįamžino fotografijomis. Tad kūrė eskizus, o po to kartu su tėčiu aptardavo, patikslindavo. Taip keliomis dešimtimis piešinių užfiksavo ne tik tremtinių prie Laptevų jūros, bet ir politinių kalinių Rešiotų lageryje vargus. Kelių dešimčių tamsios spalvos pieštukais atliktų piešinių paroda „Gyvenimas tremtyje“ eksponuota Anykščių bibliotekoje ir Utenos kraštotyros muziejuje.

Ar tai gali pasikartoti

Kažkokio pykčio, didelės nuoskaudos dėl patirtų išgyvenimų niekuomet nejautęs. Juk prievartą sukuria pyktis ir baimė. Kiek teko pažinti paprastus rusus, tai jie visuomet elgėsi pagarbiai, niekuomet nežemino, laikė lygiais. Kuomet motina tremtyje siūdavo privačiai, tai ir ją, ir sūnų valgyti, kokio rango bebūtų valdininkas, sodindavo kartu, jei tuo metu rengdavo pobūvį – kviesdavo pasilinksminti. Prievarta sklidusi iš taip pat prievartaujamų žmonių, kurie nelabai galėjo pasirinkti.
Išgyvenęs ir Rusijoje kilusio pučo nerimą Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe.Tuomet sovietiniai kareiviai užėmė Viešintų televizijos bokštą, nutraukė transliaciją. Tačiau jie išsilaikė vos kelias dienas, mat pučistams pralaimėjus Maskvoje, svetima kariuomenė greitai išvesta iš mūsų šalies.