Lapkričio 4 dieną, šeštadienį, trys medžiotojų klubai – „Ąžuolynas“, „Dagia“ ir „Kavarskas“ – paminėjo medžioklės globėjo, šventojo Huberto, dieną. Šventė, į kurią susirinko medžioklės entuziastai, prasidėjo bažnyčioje aukojamomis šv. Mišiomis, o tęsėsi miestelio aikštėje. Čia vyko viktorina, skirta atpažinti įvairių paukščių balsus, taip pat – fotosesija su medžiokliniais šunimis, o mažieji šventės dalyviai piešė miško gyvūnus. Be to, vaišintasi ypatingu patiekalu su žvėriena – tiršta medžiotojiška sriuba. Koncertavo Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos kolektyvas „Gegužinė“.
Šv. Hubertas – medžiotojų globėjas
Kavarsko klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas šv. Mišias pradėjo sveikinimu medžiotojams ir parapijiečiams šv. Huberto proga. Nuo šios dienos prasidėdavo medžioklių sezonas. Jis priminė šv. Huberto legendą, kaip jaunajam Hubertui, aistringam medžiotojui, vienos medžioklės metu pasirodė elnias, apšviestas šviesa ir tarp ragų šviečiančiu kryžiumi. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė titulų ir pasirinko kunigystės kelią, o vėliau tapo šventuoju.
Klebonas kalbėjo apie gilias medžioklės tradicijas Lietuvoje. Dabar, kaip ir anksčiau buvo, ir vis dar yra dalis žmonių, reiškiančių nepalankų požiūrį į medžiotojus.
Buvo pašventinta klubo „Dagia“ vėliava, visų trijų klubų vadovams įteikta po simbolinę eglės šakelę, kaip pagarbos sumedžiotam gyvūnui ženklą.
Mažiausieji šventės dalyviai piešė gyvūnus
Miesto aikštėje medžiotojai pasiūlė užduotį vaikams – nupiešti miško gyventojus. Užduotį kuravo medžiotoja Sandra Pabarškienė.
Pakalbinta, kada ir kaip prisijungė prie medžiotojų, Sandra pasakojo: „Iš pradžių dariau iškamšas, ir tuo užsiimu beveik dešimt metų. Vėliau pradėjau graviruoti taures su gyvūnų atvaizdais. Draugas buvo medžiotojas ir pasiūlė nuo iškamšų gamybos pabandyti pasukti medžiotojo takais. Medžioju jau šešeri metai. Esu vienintelė moteris tarp vyrų. Žinoma, būtų smagiau, jei būtų daugiau kolegių, bet yra, kaip yra. Visi labai džentelmeniški, neapkrauna manęs dideliu fiziniu krūviu.“
Muzikantai nepabūgo vėsaus oro
Muzikantams, atvykusiems iš Kupiškio, vėjas bandė išplėšti natas ir dainų žodžius, tačiau kolektyvo vadovas Jonas Ragauskas buvo nusiteikęs pozityviai: „Mes gi prie marių gyvenam, o ten bangos būna iki kokių 10 metrų. Tad mes užsigrūdinę, kaip ir visi medžiotojai. Koncertuojam ekstremaliomis sąlygomis, kai vėjas kiekvieną žodį nupučia, bet kai dirbi, judi, kruti ir matai, kad kolektyvas gyvas, tai viskas gerai.“
Vienas iš kolektyvo narių – Stasys Kačinskas – prisistatė esąs iš šių kraštų: „Esu gimęs Jusiškyje, Kavarsko seniūnijoje. Baigiau Kavarsko mokyklą. Tad koncertuoti beveik tėviškėje, sutikti daug bičiulių, seniai matytų, bet atpažįstamų veidų, tikrai labai smagu“.
Ką medžiotojai nori priminti piliečiams
Pasak vieno iš medžiotojų – ne vieną dešimtmetį medžiojančio Romualdo Kubaičio, – tai vienur, tai kitur vis tiek pasigirsta neigiamų atsiliepimų apie medžiotojus. „Būtent tokių susibūrimų metu mes, medžiotojai, o kai kurie kartu ir ūkininkai, norim pabrėžti bei priminti eiliniams piliečiams, kad medžioklė yra atsakinga. O ką tai reiškia? Kiekvienoje medžioklėje yra laikomasi įstatymų, etikos principų, reguliuojamos gyvūnų populiacijos, mažinant daromą neigiamą poveikį miškams ir ūkininkų pasėliams, vykdomos gyvūnų apskaitos, registruojami retų gyvūnų stebėjimai, be to, mokami mokesčiai valstybei už medžiojamų gyvūnų išteklius. Medžiotojai netgi kuria kai kurias darbo vietas žaliavos gamybos srityje, taip pat – trofėjų apdorojimo versle“, – teigė R. Kubaitis.
R. Kubaitis teigė, kad tradicijai įsitvirtinti dar reikia laiko, be to, vis dar pastebintis sąstingį, užsidarymą, kuris buvo priverstinis CORONOS laikotarpiu, bet kai kam tas atsiribojimas nuo masiškesnių renginių tapo kaip norma.
„Vienais metais buvome sąmoningai praleidę Hubertinių minėjimą dėl užsitęsusios pandemijos. Kita vertus, matyt, kad kitais metais patį šventės formatą jau šiek tiek koreguosime“, – kalbėjo R. Kubaitis.
Jo sūnus, klubo „Ąžuolynas“ narys Gediminas taip pat pritarė tėčiui, bet pabrėžė, kad kiekvienas turi teisę rinktis: nori – ateina, nenori – neateina.
Kavarsko medžiotojų klubo narys Stasys Markilevičius, medžiojantis nuo 1971-ųjų, džiaugėsi galėdamas dalyvauti Hubertinių šventėje. „Malonu. Ir su šeimom kiti susirinko. Vadinasi, šventė suburianti, reikalinga. Mano sūnus nuo 11 metų pradėjo varovu eiti. Dabar – tikras medžiotojas. Tradicijos, tęstinumas visada yra gerai.“
aš dar ne š..