Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos 1952 metų laidos abiturientai puoselėja tradiciją: mokykloje susirenka buvę klasės draugai, prisimena jaunystės dienas, pagerbia Amžinybėn išėjusius savo bendraklasius ir mokytojus.
Kad ir kaip bebūtų skaudu, tačiau buvusiems gimnazistams tenka konstatuoti liūdną faktą, kad nuolat retėja jų gretos. Kai 2012-ųjų vasarą buvo organizuotas šios laidos abiturientų susitikimas, 60 metams prabėgus po gimnazijos baigimo, iš 29 buvusių abiturientų susirinko tiktai… šešiese. Trylikos bendraklasių šviesų atminimą susirinkusieji tegalėjo pagerbti tylos minute…
Ir kai artimiausiu metu vėl į brangią širdžiai savąją mokyklą vėl susirinks „klasiokai“ Danutė Peželienė-Kindurytė, Milda Čepienė-Gudonytė, Gvidas Kazlauskas ir kiti nuolatiniai tokių sambūrių organizatoriai ir dalyviai, ištikimi susitikimų tradicijų puoselėtojai, tarp jų jau nebebus Broniaus Kurkulio.
Po ilgos ir sunkios ligos muziejininko, lietuviškų enciklopedijų leidėjo, redaktoriaus, grožinės ir mokslinės literatūros vertėjo, nusipelniusio kultūros veikėjo Broniaus Kurkulio gyvybė užgeso Vilniaus Santariškių ligoninėje naktį iš spalio 25-osios į 26-ąją.
Bronius Kurkulis buvo gimęs 1934 metų kovo 25 dieną Kupiškio krašte, Margiuose. Baigęs Svėdasų gimanaziją studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. Dirbo Bijotų Dionizo Poškos memorialinio muziejaus direktoriumi, kartu dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas vietos suaugusiųjų vidurinėje mokykloje, nuo 1959-ųjų pabaigos – Vilniaus Kraštotyros muziejuje. Čia parengė Žalgirio mūšio 550-ųjų metinių progai skirtą ekspoziciją Gedimino pilies bokšte. Dirbo lietuviškų enciklopedijų redakcijose: Mažosios lietuviškos tarybinės enciklopedijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos atsakinguoju sekretoriumi.
Kad ir sovietiniais laikais galėjome turėti įvairių enciklopedijų, žinynų, žodynų ir naudotis gausia informacija, tai didelis ir mūsų kraštiečio Broniaus Kurkulio nuopelnas. „Nors ir tarybinė (kokia dar tada galėjo būti?), bet juk lietuviška“, – tada galvojome ne vienas. Ir enciklopedijų redakcijoje (vėliau vadinosi leidykla) aš įstrigau ilgam – trisdešimčiai su viršum metų, ten ne tik „pribrendau“, bet ir „perbrendau“. Išleidom enciklopedijų ir žodynų visokiais viršeliais: raudonais, žaliais, rudais.
Daugumos jų vidus, žinoma, raudonas – juk tarybinės. Bet dėl jų informacinės vertės, atsižvelgiant į to meto sąlygas, o ypač dėl lietuvių kalbos, dar ir šiandien man nėra ko labai gėdintis“,- rašė B. Kurtulis.
Jau Nepriklausomoje Lietuvoje dar septyniolika metų jis darbavosi leidykloje „Alma littera“.
Nemažas jo nuopelnas, kad kolūkmečiu buvo išsaugotas istorinis paminklas – buvusi Kunigiškių pradžios mokykla, kurioje po restauravimo įsteigtas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus.
Broniui Kurkuliui 1983 metais buvo suteiktas Nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, 1986-aisiais apdovanotas Valstybine premija.
Jau sunkiai sirgdamas nepagydoma liga, Bronius Kurkulis parengė didelės apimties Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazijos 1952 metų laidos dešimties abiturientų prisiminimų knygą „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta… Pats jau to nebegalėdamas padaryti, savo klasės draugų jis paprašė porą šių knygų perduoti ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui.
Dar sprendžiama, kur mirusįjį laidoti. Gali taip būti, kad amžinajam poilsiui Broniaus Kurkulio palaikai atguls Adomynės (Kupiškio r. Šimonių sen.) kapinėse.
