Portalo lrytas.lt fotografas Vladas Ščiavinskas pačiame Vilniaus centre įamžino ant balkono atramos tupintį egzotiškos išvaizdos vabzdį – maldininką. „Pirmą kartą matau tokį gyvį Lietuvoje. Neįtikėtinas atvejis – juk jis ne mūsų kraštų gyvūnas“, – stebėjosi fotografas.
Ir iš tiesų, vabzdys – ypatingas. Šis neįprastas gyvūnas, atkeliavęs iš Centrinės ir Pietų Europos, yra kanibalas: poravimosi metu patelė suėda patinėlio galvą, o šis dauginimosi proceso metu išlieka gyvas. Žinoma, neilgam.
Gamtininkas Erlandas Paplauskis iš Pajūrio regioninio parko teigė, kad jį dar rugpjūčio pradžioje pasiekė žinios ir apie Anykščiuose ir Kretingoje užfiksuotą Europinį maldininką.
„Aš pats nesu matęs pajūrio apylinkėse, tačiau atvejų, kai stebėtas maldininkas, yra pasitaikę. Ir ne tik pajūryje, bet ir centrinėje Lietuvos dalyje“, – tikino gamtininkas.
Vilniaus universiteto Zoologijos katedros darbuotoja dr. Grita Skujienė aiškino, kad radę maldininkų žmonės neretai juos atneša mokslininkams.
„Tikėtini keli jų patekimo į mūsų kraštus atvejai. Pasitaiko, kad žmonės maldininkus įsigyja iš zooprekių parduotuvės, laiko kaip naminius augintinius ir šie pabėga arba būna paleidžiami. Kita versija – klimato kaita, šiltėjimas, ir tuo pačiu jų migracija į Šiaurę“, – sakė G. Skujienė.
Pastebėti ten, kur anksčiau nebuvo
Zoologas, biomedicinos mokslų daktaras Povilas Ivinskis tikino, kad maldininkai aktyviai stebimi nuo 2010 metų, o pirmą kartą pastebėti 2008-aisiais Vilniuje, urbanizuotoje teritorijoje.
„Pirmaisiais metais buvo užfiksuoti keli atvejai, vėliau apie 50, užpernai – jau keli šimtai stebėjimų. Šią vasarą – apie 20 pranešimų per savaitę“, – sakė mokslininkas P. Ivinskis.
Anot jo, šiemet maldininkai Lietuvoje stebimi ir ten, kur anksčiau jų nebuvo – Žemaitijoje, centrinėje Lietuvoje, ties Panevėžiu. Be to, aptikti ir keli maldininko jaunikliai, tad tikėtina, kad jie išsirito jau Lietuvoje.
Maldininkai ne invaziniai
P. Ivinskio teigimu, maldininkai nėra invaziniai gyvūnai. Jie – svetimžemiai, gausiausiai aptinkami naktimis, prie šviesos šaltinių, ten, kur jie medžioja – gaudo kitus vabzdžius.
„Tikėtina, kad jų daugėjimas mūsų šalyje susijęs su klimato kaita. Tačiau keičiantis klimatui ne tik maldininkai pastebimi mūsų krašte – kasmet randamos ir naujos skruzdėlių, drugelių ar kitų vabzdžių rūšys“, – kalbėjo gamtininkas P. Ivinskis.
O Lietuvoje stebimi maldininkai – tai pavyzdys, jog jie plečia savo arealą į Šiaurę ir Rytus, įsisavina naujas teritorijas. „Maldininkai niekuo nepavojingi – minta kitais vabzdžiais, drugiais, minkštais vabalais ir pan. Lietuvoje aptinkama viena rūšis, tačiau jų būna dviejų formų – rudos ir žalios spalvos“, – aiškino P. Ivinskis.
Maldininkai į Lietuvą plūsta jau šimtais
Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja Jolanta Rimšaitė sakė, kad 2015-2018 metais sulaukė šimtų pranešimų apie pastebėtus ir užfiksuotus maldininkus. Daugiausia – iš Vilniaus, Kauno, Varėnos, Druskininkų, Marijampolės ir dalies rytinio Lietuvos pakraščio.
„Šiemet užfiksavome ir iš Panevėžio, Kretingos, be to, tikėtina, kad yra daug neužfiksuotų atvejų. Pernai aptikti ir nesubrendę individai, vėlyvų stadijų nimfos“, – teigė J. Rimšaitė.
Vis tik dažniausiai maldininkai aptinkami urbanizuotose teritorijose – juos traukia šviesa ir šiluma, kur yra daug grobio. Be to, miestai būna šiltesni, negu atviri laukai.
Tiesa, maldininkas yra pagautas ir natūralioje aplinkoje, Pietų Lietuvoje esančiose pievose.
Keliauja iš Centrinės Europos
Europoje maldininkų plitimas stebimas ir Vokietijoje, ir Lenkijoje. Anksčiau jų populiacijos šiaurinio arealo riba buvo Pietų ir Pietryčių Lenkijos pakraštys.
Tuo tarpu natūrali maldininko buveinė – šilta, sausa pieva, netoli miško, ar uolos, kur susiformuoja mikroklimato sąlygos.
„Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Lenkijoje maldininkų paplitimo riba pasitraukė į Šiaurę. O pastaruoju metu maldininkas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet jau ir Latvijoje“, – sakė gamtininkė J. Rimšaitė.
Laukiamas Lietuvoje
Pasak J. Rimšaitės, Lietuvoje maldininkus tiriantiems mokslininkams trūksta duomenų iš jų buveinių, natūralios aplinkos, o ne miestų. Taip pat ieškomos kiaušinių dėtys, kurios būtų sėkmingai apvaisintos ir iškentusios žiemą.
Gamtininkė akcentavo, kad maldininkas yra natūraliai paplitęs Europoje, todėl nėra invazinis ir tik plečia savo arealą. „Invazinės rūšys yra tos, kurios atkeliavo iš kito kontinento, ar iš pačios piečiausios Europos dalies, tarsi peršoko, įsibrovė. Invazinė laikoma ir ta rūšis, kuri atklydusi masiškai dauginasi, kelia pavojų žmonių sveikatai, ekonominiam naudingumui, biologinei įvairovei. O maldininkas – tai vabzdys, kurio paplitimo riba šalia pat Lietuvos – jie jau 18 amžiuje gyveno Varšuvoje“, – kalbėjo J. Rimšaitė.
Anot jos, nors maldininkų kiaušiniai gali ištverti net ir 20 laipsnių šaltį, jiems baisiausias – lietuviškas pavasaris, kai oras atšyla, viskas ištirpsta ir staiga vėl užšąla.
Lietuvoje pastebimi vasaros pabaigoje, po audrų
Maldininkai aktyviausiai pastebimi rugpjūčio pradžioje. Ypač, kai prasideda audros, vėjai, temperatūrų svyravimai, jie ima migruoti.
„Įdomu tai, kad anksčiau buvo pastebima daugiau patelių – 82,3 proc. ir 17,7 proc. patinų. O pastaruoju metu daugiau patinų. Jie turi didesnį gebėjimą perskristi, judresni nei patelės“, – aiškino entomologė.
Maldininkai plinta su augalais, sodinukais, kuriuose būna paliktos kiaušinių dėtys. Taip pat ir krovininiu transportu iš užsienio.
„Nimfos ir suaugėliai pervežami sunkiosiomis krovininėmis transporto priemonėmis, taip pat gali ir migruoti, tačiau įveikia nedideles teritorijas“, – pasakojo gamtininkė.
Poravimosi metu – kanibalizmo protrūkis
Nors maldininkas yra pakankamai didelis vabzdys, jo išgyvenimo strategija – užsimaskuoti ir pulti, todėl jis sunkiau pastebimas.
Anksčiau buvo retas daugelyje Europos šalių, tačiau dabar daug kur prisitaikęs – padidėjus apsaugai susidarė sąlygos buveinių išlikimui. Nepaisant to, vabzdys įrašytas į Raudonąją knygą.
Natūralioje aplinkoje maldininkų priešai – paukščiai ir skruzdės. Paukščiai išlesa kiaušinių dėtis, o skruzdės suėda jaunas, ką tik išsiritusias nimfas.
Tačiau ir patys maldininkai vienas kito negaili. „Pačiame poravimosi įkarštyje patelė suėda patino galvą – specialiai pradeda nuo jos, mat kūnas reikalingas poravimuisi. Po visko patelė arba jį suėda visą, arba tokį be galvos paleidžia. Manoma, kad toks galvos nuėdimas sužadina reprodukcinius instinktus“, – pasakojo entomologė J. Rimšaitė.
Europiniai maldininkai išsirita gegužės-birželio mėnesį, subręsta apie rugpjūtį ir gyvena iki spalio vidurio.
