Į rytus nuo Svėdasų – Miliūniškis

Nuo Svėdasų miestelio išvažiavus Vilniaus gatve į šviesią palaukę, vieškelis, besileidžiantis į gilų slėnį, skyla į dvi šakas – čia jau ir prasideda Miliūniškis. Sodyba „Pas drambliuką“ taip pat šio kaimo, kuris vienkiemiais driekiasi nuo pat Užpalių kelio iki Rokiškio link išsitiesusio plento. Miliūniškio žemėse šilų perlu spindi Uosintėlio ežeras, smagia srove išteka Uosinta, daug jaukių slėnių, miškelių, erdvių laukymių, daug paslapties.
Juk kadaise čia tebuvęs vienas iš kelių Svėdasų miestelio ūkininkų laukų. Tik po 1910 m. išskirstymo į vienkiemius tose erdvėse sodybas ėmė kurti ūkininkai. Priskaičiuodavo daugiau negu dvi dešimtis sodybų, o gyventojų – ir šimtą. O dabar smagiai sumenkęs šis gyvenimo vienetas, negailestingoji statistika ir dešimties gyventojų Miliūniškyje nesuranda.

Uosintėlio monai

Kuomet susirenkame šeštadieniais pirtyje, tai dažnai vyriškos šnekos nuslysta į darbų kasdieninių, net žvejybos temą. Romas Senvaitis, Miliūniškio vaikas, ne kartą pasakojo apie savo nepaprastą sėkmę, kuomet įmetęs bučių į Uosintėlio ežero gelmę sugavo kelias dešimtis lynų. Galvojęs net, kad jo žvejybos įnagis už kokio kelmo užkliuvęs, negalėjęs iš vietos pajudinti.
Prie šio rausvu vandeniu, lelijomis, šilų ramybe viliojančio ežerėlio nuo seno stūkso pirčiukė, kurioje mėgdavo jaukiai laiką praleisti, pasilinksminti ir jauni, ir seni. Buvusi jauki aikštelė, kurioje vaikučiai šokius šokdavo, dainuodavo, tėveliai vaišindavosi, varžydavosi kaimiško sporto rungtyse. Viena smagiausių buvusi – įkopti į stulpo viršų ir kaip prizą pasiimti ten užkeltą šampano butelį…
Sumažėjo žmonių, mažiau nauja valdžia žmonių ideologiniu laisvalaikiu rūpintis ėmė, tai ir Uosintėlio garbė sumenko. Tačiau šis apskritas, vos devynių hektarų pločio vandens „perliukas“ tapo gardžiu kąsneliu norintiems kuo daugiau turėti. Privatizuotinas. Tad ėmė tūlas pilietis ir atsikėlė vandenį iš Molėtų krašte buvusio ežero į Uosintėlį, taip tapdamas to vandens savininku. Dėkui už tokius stebuklus ir mūsų seimūnams – tegul pelenais galvas barstosi, kad priėmė tokį įstatymą. Taip tarsi ir visiems priklaususio ežerėlio savininku tapo vienas žmogus. Apsukruolis, matyt, jau nusprendęs vienam labai garbingam Anykščių gyventojui parduoti. Ir pardavė – už žmonišką devynių tūkstančių eurų kainą. Tačiau neilgai džiaugėsi, atsirado rimtų vyrų, kurie įžvelgė šituose darbeliuose įstatymų pažeidimus, žalą valstybei bei visuomenei. Teismas, kitas teismas… Pagaliau turčius buvo įpareigotas grąžinti ežerą valstybei. Štai taip.

Vienkiemis prie žydkapių

Pro smarkiai pažymėtus, nuorodomis jau iš miestelio žinomus Svėdasų žydų kapus, visai netoli stūkso Lackų vienkiemis. Gyvena dabar ten vienintelė Elena Lackuvienė, mat jos vyras Antanas jau prieš keletą metų pasimirė. O linksmas, smagus, bičiulystę mėgęs žmogus buvo. Grodavo armonika, įmantriausias melodijas išraitydavo, jo rankose šis instrumentas ir juokdavosi, ir rimtas gaidas traliuodavo, ir verkdavo. Klausydamasis jo griežiamų melodijų galėjai ir pradžiugti, ir susimąstyti, ir liūdesin įpulti…
Moteris sugalvojusi sėda į automobilį ir į miestelį pasižvalgyti, pas pažįstamus ar artimuosius nuvažiuoja. Vaikai, anūkai taip pat dažnai aplanko ir ūkyje darbų daugybė. Suradau ją virtuvėje ugnį kūrenančią, o krosnelėje traškėjo ne malkos, o nestori žabai. Tai seneliai išmokė – kiekvieną šakelę sunaudoti. Ne taip, kaip dabar pilni miškai šakomis užversti, nesugeba jų deramai suvartoti, tik geriausią medį griebia…. 
Šitą sodybą dar senelis, tikras linksmuolis Antanas Lackus pastatęs. Jam Dievas davė keturis sūnus ir dukra. Tačiau vyriausias Stasys sugrįžus sovietams stojo į kariuomenę ir žuvo fronte. Sovietų vadovybė kareivių negailėjo, kartais kvailai ir be jokio reikalo varydavo į ataką, o gausybę žuvusių laikydavo didžiu pasiekimu – drąsos ir pasiaukojimo įrodymu. Dukrelei Bronei taip pat lemtis negailestinga buvo – pasiligojo ir vos vienuolika metų pagyvenusi pasimirė. Likę trys vyrai  išaugo kaip ąžuolai. Pranas, išmokęs siuvėju, apsigyveno pačiame Svėdasų centre, vienkiemyje šalia miestelio įsikūrė Juozas, o jaunylis Antanas pasiliko su motina tėviškėje. 

Marti – optimistiškoji versija

Armonika jo nuostabioji. Reikalinga visur, kur jaunimas pasilinksminti susirinkdavo. Kartą Butėnuose pas Žemaičius begrojant užėjo partizanai,  už kvailus pajuokavimus dviem vyrukams gerokai įkirto šautuvų „šampalais“ į užpakalius, vienai mergai nuavė aulinius batus. Muzikanto aulinukai taip pat buvo kažkuriam parūpę, tačiau Antanas ėmė balsu rėkti, kad net stribai jo batų nenuavę, tai ir partizanams neatiduosiąs. Kartą grodamas vakaruškoje Aulelių mokykloje susipažino su smagia mergina iš Kušlių kaimo. Patiko ir tiko, tad greitai savo Eleną vedė.
Su uošviene Ona Lackuviene dėl savo gero būdo ji labai greitais surado bendrą kalbą, senoji greitai jai šeimininkės teises, visas simbolines ir tikrąsias kačergas perdavė. Buitis buvo nelengva, mat išvargindavo darbas kolchoze, ten prie sunkiausių darbų –  ir fermose prie gyvulių, ir visur kitur. Dar reikėjo sužiūrėti savo ūkį, vaikus auginti. Ir išaugo smagūs berniukai Vaidas ir Stasys, kurie dabar jau suaugę, o močiutė ruošiasi jau į savo anūkų vestuves.

Elenos monologas

Ji iš Kušlių, gražaus tarpumiškių kaimo, kuriuo vingiuoja, per akmenis nardydamas, Nasvės upelis. Pokaris buvęs rūstus, juk brolį Vytautą, tokį gabų, sumanų, gimnazijoje pasimokiusį, į partizanų būrį išėjusį nušovė 1945 m. žiemą. Aukų apylinkėje buvo vos ne kasdien. Vienus areštuodavo, kitus į Sibirą trėmė. Partizanų slėptuvė buvo ir prie Momeno ežero, atrodytų, nesurandama, bet parodė rusas Orlovas, kuris iki tol padėjo, valgį nešiojo… 
 Jos brolis Julius Leika buvęs pats nuostabiausias. Nors vaikystėje susižalojęs, kiek trumpesne koja, bet labai guvus, viską gebantis. Mokėsi šaltkalvystės pas gerą, tačiau labai jau keistą meistrą Vilį Svėdasuose. Šis užmokestį imdamas už padarytą darbą nuolat pabrėždavo, kad šitie pinigai už darbą, o štai anie – už sumanumą.
Tačiau pernelyg miglotas buvęs šaltakalvio amatas – ėmęs fotografuoti ir čia savo tikrąjį pašaukimą suradęs. Pagrindinis darbas buvęs kino mechaniko, o fotografavimas tarsi priedas. Jis apžergęs motociklą, o vėliau ir įsigytu automobiliu važiuodavo įamžinti vestuvių, krikštynų, žinoma, ir laidotuvių. Jis fotografuodavo ir mokinukus. Paprastai parašydavo pradinės ar kitokios mokyklos vedėjui laišką, kada atvažiuosiąs, ir tą dieną ateidavo mokinukai į mokyklą pasirengę.
Sugužėdavo nusifotografuoti kartu ir tėveliai, ir seneliai, ir dar į mokyklą neinančius brolius bei sesutes atsivesdavo. Daug J. Leikos nuotraukų išliko, juk ir mano vaikystėje į Butėnus, Žaliąją fotografuoti atvykdavo ne kas nors kitas, o J. Leika. 

Vienkiemio idilija

Čia gyventi gera. Laikanti vištų, pora šunelių, katę, vištų, triušių, avių, o štai karvės jau nebelaikanti.
Visokių žvėrelių, paukščių čia gausybė. Štai stirnos be jokios baimės kartu su avimis ganosi. Kai kas stebisi, kaip vienai nebaisu prie žydkapių? Taip, pasakodavo čia apie tuos šaudymus, apie žydų laidotuves, kaip tik užkasę tautietį visi per tvorą rituališkai perlipdavo. Buvo čia tokių žmonių, kurie net karves ant žydkapių ganyti suvarydavo ar nakčiai uždarydavo, mat labai patogu – ir aukšta tvora ir sandarūs varteliai. Antanas duodavo pipirų, bardavosi. Kelių kartų paaugliai, prisiklausę pasakojimų apie žydų turtus, bandė kapinėse lobių ieškoti, mūrinius paminklų „kapčius“ ardė, didžiausias duobes išrausdavo.  
Truputį baimės vienkiemio gyventojams atsirado, kai vietinis milicininkas kartu su apylinkės pirmininku atsivežė užkasti vienoje miestelio sodyboje surastus žmogaus kaulus. Neradę nieko namie, maišą su kaulais paliko prieangyje, o patys išvažiavo kastuvo ieškoti. Tuo metu sugrįžę namo Lackai žvilgtelėjo, kas maiše, ir ne juokais išsigando. Sugrįžę pareigūnai pakasė tuos palaikus žydų kapinės. Moteris mato, kad ir dabar dažnai kapines lanko žmonės, sustoja ir dideli autobusai, būriu pro vartelius į kapinyną sueina tamsiais kostiumais vilkintys vyrai.
Kasdienybę skaidrina knygos. Perskaičiusi ir Rūtos Vanagaitės knygą „Savi“, juk tokioje vietoje gyvena. Niekas ten nepapiktino. Sūnus atveža spaudos, o pati jau nieko skaityti neperka, laikraščių neprenumeruoja, nes brangu, o pensija maža, todėl labai greita tie pinigėliai išsidažo.